Neabejodamas dėl tokios Baltosios knygos (projekto santraukos) reikalingumo bei negaišdamas laiko vardindamas jos teigiamus bruožus (jų yra nemažai), apsiribosiu diskutuotinomis bei kritinėmis pastabomis.

Dokumento pradžioje nepakenktų apibrėžti mokslo ir technologijų sąvokas, kad nekiltų dviprasmybių ir nesusipratimų, ypač turint omeny, kad viena mokslo sričių yra vadinama technologijos mokslais. Intuityviai jaučiama, kad čia technologijos, kaip fundamentinio mokslo taikymai, būdai kažką gaminti ar tiesiog duoti praktinės naudos, apima ir fizinius, ir biomedicinos, ir net socialinius mokslus, tačiau to nepakanka. Taikomojo mokslo elementų yra nemažai ir humanitariniuose moksluose. Juk knyga skiriama plačiam skaitytojų ratui, ne visi jie mokslotyros specialistai...

Tvirtinti 6 p., kad “knygoje   l  a  b  a  i    i  š  s  a  m  i  a  i  (praretinta aut.) nagrinėjamos ekonomikos augimo problemos ir veiksniai bei MTP įtaka ūkio plėtrai” gal per drąsu... Dėl tos pačios priežasties reikėtų knygoje vengti bendrojo teoretizavimo, abstrakčių samprotavimų; vietomis ji primena vadybos pradžiamokslį...

Diskutuotini 15 puslapio teiginiai apie esamas prielaidas plėtoti ūkį spartinančią mokslo ir technologijų plėtros (MTP) pažangą. Pvz., “Lietuva turi taikomųjų tyrimų potencialą” - jis yra nukentėjęs bene labiausiai; “yra pasiekta pakankama pramonės ir mokslo koncentracija” - kur pakankamumo kriterijus? Tiek pramonės, tiek ir mokslo potencialas vis dar mažėja; jei ne šiandien, tai rytoj jau gali būti nepakankamas.

Ne itin korektiški palyginimai su užsienio šalimis (Vokietija, Suomija, JAV ir kitomis). Mes lyginame vargiai palyginamus dalykus, ir ne vien dėl skirtingų jų dydžių. Kartą vienas amerikietis panašios diskusijos metu man piktokai atrėžė: “Ko jūs lyginatės su dabartiniais mumis? Lyginkitės su mumis, kokie mes buvome prieš šimtą metų”. Knygoje rašoma, kad optimistiniu atveju Lietuva pavys ES šalis ne anksčiau kaip po 30 metų. Taigi lyginkime situaciją ir darykime išvadas bei rekomendacijas analizuodami tų šalių mokslo ir ekonomikos padėtį, buvusią prieš 30-40 metų. Deja, čia galioja bendroji reliatyvumo teorija, laikas įvairiose šalyse bėga nevienodai, Vakaruose jis nuskubėjo į priekį, o mes gyvename jų praeityje...

Dar viena mūsų šalies, jos ūkio ypatybė - privatizuojant jį vis daugiau ūkio subjektų pereina į užsienio savininkų rankas, o jie, deja, dėl įvairių priežasčių nesuinteresuoti naudotis vietos mokslininkų paslaugomis. Tai ypač akivaizdu iš Lenkijos pavyzdžio, kur privatizavimas prasidėjo gerokai anksčiau ir pažengė toliau. Neseniai teko dalyvauti Lenkijos fizikų draugijos nacionalinėje konferencijoje, kalbėtis su jos vadovais. Jie skundėsi, kad pardavus daug fabrikų ir kitų įmonių užsienio kapitalui naujieji savininkai ignoruoja Lenkijos mokslininkus, taikomųjų tyrimų užsakymus teikdami savo šalių mokslininkams. Todėl vargu ar tikėtina, kad Lietuvoje esanti pramonė ženkliai parems mūsų mokslininkus, kuriančius naujas technologijas. Juo labiau, kad daugelis nacionalinių aukštų technologijų firmų nedidelės, sunkiai verčiasi, joms dar reikia atsistoti ant kojų, rasti nišą pasaulinėje gamyboje ir rinkoje. O mes, pvz., “Mažeikių naftos” atveju net pasilikę kontrolinį akcijų paketą, jos valdymą paslaugiai atidavėme užjūrio atstovams. O ar negalėjo pardavimo sutartyse atsirasti punktas apie Lietuvos mokslininkų potencialo pritraukimą ją modernizuojant?

Dėl tų pačių priežasčių abejotinas yra 20 p. teiginys “Mokslo ir studijų institucijoms būtina peržiūrėti savo uždavinius, labiau orientuotis į ūkio poreikius”. Kokio ūkio? Kur tas ūkis, kuriam reikalingas Lietuvos mokslas?

Gal nereikėtų perdaug akcentuoti Lietuvos mokslo perorientavimo savos valstybės poreikiams tenkinti, juo labiau, kad knygos pradžioje iškeliama globalizacijos idėja, mūsų siekis tapti ES nariu. Vargu ar mums pavyks išlikti “juodąja skyle”, siurbiančia viską iš visur ir nieko neatiduodančia. Dalyvavimas tarptautinėse programose ir projektuose gali būti žymus Lietuvos mokslininkų finansavimo šaltinis. Mokslo ir technologijų srityse Lietuva gali nemažai duoti ES, čia mes bene arčiausiai lygiavertės partnerystės.

Neužmirškime ir trečios NATO dimensijos - mokslo greta karinės ir politinės. NATO strateginiam pirmavimui užtikrinti be galo svarbūs mokslo tyrimai, ir Lietuva ta prasme gali būti gerokai svarbesnė NATO strategams negu savo karine galia. Laikas tai suprasti ir Lietuvos gynybos ministerijai, kuri kol kas gyvena dvimatėje erdvėje...

Bene žalingiausias ir klaidingiausias yra 21 p. teiginys, kad “Besivystančiai šaliai, kokia yra Lietuva, fundamentinių tyrimų išlaidos, viršijančios pusę visų MTP išlaidų... yra pernelyg didelės”. Visų pirma kelia abejonių tų procentų skaičiavimas, bet ne tai svarbiausia. O kokie absoliutiniai skaičiai? Juk jei skaičiuojamas vieno dėmens procentas, kai kitas dėmuo artimas nuliui (beveik išnykę taikomieji tyrimai), tai tas procentas iš tikrųjų atrodys didelis. Kai kurie valdininkai tik ir laukia, kad kuri nors autoritetinga komisija paskelbtų, jog ko nors yra per daug, jie tuoj “pagerins” tą procentą...

Nemažiau žalingas ir klaidingas yra teiginys, kad “Nedidelės ribotų išteklių šalys, tokios kaip Lietuva, turi labiau orientuotis į globaliai kuriamų žinių konfigūravimą konkretiems ūkio klausimams spręsti, o ne į jų generavimą”. Visų pirma nereikia priešinti fundamentinių ir taikomųjų tyrimų. Laikas suprasti, kad taikomieji tyrimai yra neįmanomi be fundamentinių, be jų jie virsta sovietmečio racionalizaciniais pasiūlymais, nešančiais, giliau pažvelgus, ne naudos, o tik žalos. Lietuvoje bene mažiausiai nukentėjo būtent fundamentiniai tyrimai, čia daugelis mokslininkų žinomi tarptautiniu mastu, gauna grantus, rezultatus publikuoja prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose, tad nekirskime ir tos šakos... O kad iš buvusio Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto išaugo per dešimt sėkmingai besiverčiančių firmų, “kalti” būtent dominavę jame fundamentiniai tyrimai.

Knygoje reikia akcentuoti fundamentinių tyrimų svarbą. Be jų Lietuva nebus “žiniomis besiremiančia (informacine) visuomene”. Daugelis dabartinių technologijų tuoj pasieks fizikinę ribą. Artėja kokybiškai naujų technologijų era, besiremiančių nanostruktūromis, molekuline litografija, kvantiniais kompiuteriais, genų inžinerija, kvantine teleportacija, spintronika, kubitais ir t.t.

Kaip susigaudys jose būsimieji inžinieriai, jei jie nestudijuos kvantinės mechanikos ir netiesinės optikos, atomų ir molekulių teorijos, kitų fundamentinės fizikos ir chemijos, molekulinės biologijos, matematikos, informatikos ir daugelio kitų fundamentinių mokslų sričių, jei Lietuvoje užges egzistuojančios fundamentinių tyrimų mokyklos ar neatsiras naujos? Ar sugebės jie jei ne kurti, tai bent prižiūrėti nupirktas technologijas?

Per kategoriškas 29 p., teiginys “Todėl   d  a  u  g  u  m  o  j  e  (praretinta aut.) šalių moksliniai tyrimai koncentruojami prie universitetų...”. Tikrovė gerokai įvairesnė. Žinoma, dalis mokslo institutų turi integruotis į universitetus, o ir pasilikę atskirai institutai turi glaudžiai bendradarbiauti su visų Lietuvos universitetų atitinkamo profilio fakultetais, kuriuose yra atitinkamo profilio studijų programos, būti pagilintų studentų studijų bei dėstytojų tobulinimosi baze.

Laikas pripažinti, kad egzistavusios mokslo institucijų įvairovės panaikinimas buvo klaida, tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą ir be realaus pagrindo stumti jas visas į aukštąsias mokyklas. Pinigų nuo to nepadaugės.

Kalbant apie programinį finansavimą, reikia jį vienodomis sąlygomis taikyti valstybiniams mokslo institutams ir universitetams. Abiem atvejais turi būti garantuotas bazinis institucijų finansavimas, o konkursai - tai tik papildoma priemonė plėsti tyrimų bazę, vykti į komandiruotes, laikinai priimti į darbą jauną mokslininką, skatinti puikiai dirbančius. Daugelyje Vakarų šalių egzistuojančioms valstybinėms mokslo institucijoms draudžiama pretenduoti į grantus, jų darbuotojai turi už gaunamą algą atiduoti visas jėgas plano užduotims vykdyti. Lankiausi ne vienoje dešimtyje šalių, bet niekur neradau rimtesnės mokslo institucijos, suformuotos gautųjų grantų pagrindu ir iš to gyvenančios. Koks rimtas mokslininkas, ypač mažoje šalyje, kur paprastai visi kiekvienos krypties mokslininkai vienas kitą pažįsta, sutiks būti priimtas į darbą tik tam tikram laikotarpiui, net ir gerai dirbdamas nebūdamas tikras, kad laimės ir kitą grantą? Kaip dėl socialinių garantijų? O kaip užtikrinti infrastruktūros finansavimą, jei bus finansuojamos programos, o ne institucijos? Ar ne paprasčiau vieną kartą pasiekti, kad pareigų užėmimo konkursai ar darbuotojų peratestavimai nebūtų formalūs ir šitaip atsikratyti prastai dirbančių? Nepavydėtina Latvijos mokslo padėtis gražiai iliustruoja, kas atsitinka, kai per daug susižavima grantų sistema. O kompleksinių mokslinių programų (tarp jų ir valstybinių) vykdymą reikia remti ne vien žodžiais, bet ir darbais.

Keistai atrodo 26 p. išryškintas matematinis teiginys “Atsakomybė už rezultatus turi būti griežtai proporcinga autonomijai”. Kuo mažiau autonomijos, tuo mažiau atsakomybės?

Nereikia priešpastatyti “interesų atstovavimo principu veikiančių” struktūrų Vyriausybės ar kitų valstybės organų suformuotoms struktūroms. Abiejose dirbantieji žmonės myli Lietuvą, nėra jos priešai, nori jai gero, turi iš esmės tuos pačius tikslus.

Reikėtų rimtai pagalvoti, ar tikslinga išskirti prioritetines tyrimų kryptis. Net jei jas ir išskirtume, pvz., biotechnologiją, tai reikia turėti omeny, kad moderniajai biotechnologijai būtinos gilios atomų ir molekulių fizikos, chemijos, matematikos, kitų fundamentinių mokslų žinios, tad ir tie mokslai arba bent atskiros jų šakos automatiškai irgi turi tapti prioritetinės. Kita vertus, dabar daug gabaus Lietuvos jaunimo siekia mokslų užsienyje, rengia disertacijas. Dažniausiai jie dirba tokiose srityse, kurių Lietuvoje nėra arba tyrimai silpni. Ar jie norės grįžti į Lietuvą, jei daugelio jų žinios ir patirtis bus “neprioritetinės”? Kaip Lietuvoje atsiras naujos modernios kryptys? Kas nuspręs, kuriuos tyrimus plėtoti, priskirti prioritetiniams?

Ir baigiant dar viena smulkmena - “pilotiniai projektai”. Jei jau pažodžiui verčiame iš anglų kalbos, tai gal paaiškinkime, ką turime omeny. Gerai, kad kol kas apsieita be “iššūkių”.