1991 m. Lietuvoje - pirmoje iš pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių - buvo žengtas radikalus mokslo reformos žingsnis - Mokslų akademijos institutai atskirti nuo jos ir tapo savarankiški. Tikėtasi, kad institutai netrukus integruosis su aukštosiomis mokyklomis. Per devynerius metus institutų ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprėjo, bet jie liko savarankiškomis mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra 29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso ir ateities. Tas netikrumas kartu su finansiniais nepritekliais slegia mokslininkus, baido jaunimą, palaipsniui prarandamos gana aukštos mūsų mokslo pozicijos.

Taigi prisiminkime, kada ir kodėl atsirado mokslo institutai, kaip jie keitėsi per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir kitose Vidurio bei Rytų Europos šalyse, panagrinėkime jų dabartinę situaciją ir reformų kelius. Šiame straipsnyje beveik nekelsime mokslo finansavimo klausimų, kurie neseniai buvo nuodugniai aptarti Broniaus Kaulakio publikacijose.

Institutų atsiradimas Vakarų Europoje ir Baltijos šalyse

XX a. pradžioje buvo suprasta, kad būtent fundamentinis mokslas sudaro taikomojo mokslo ir technikos pagrindą, kad fundamentiniai tyrimai formuoja šalies intelektinę galią, ir todėl jais turi rūpintis valstybė. 1900 m. Anglijoje buvo įkurta Nacionalinė fizikos laboratorija fundamentiniams tyrimams atlikti. 1911 m. Vokietijoje buvo įsteigta Kaizerio Vilhelmo draugija mokslui skatinti, jai priklausė mokslo institutai, kuriuose buvo sutelktos mokslininkų pajėgos svarbioms fundamentinėms problemoms spręsti (nuo 1947 m. draugija vadinasi M. Planko vardu, dabar į jos sistemą įeina 80 institutų ir kitų mokslo įstaigų). Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijoje buvo įkurtas Nacionalinis mokslinių tyrimų centras (CNRS), kurio pagrindinis uždavinys - plėtoti ir koordinuoti mokslo visų pirma fundamentinius tyrimus (jį sudaro institutai, laboratorijos ir kt. įstaigos). Kai kuriose šalyse mokslo institutai buvo kuriami prie mokslų akademijų. Ir dabar Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje bei Vokietijoje (Bavarijoje) veikia akademijoms priklausantys institutai. Būtent pastarasis modelis buvo pasirinktas ir Baltijos šalyse - kurti mokslo akademijas, kurių šiose šalyse dar nebuvo, ir joms priklausančius institutus. Tokį akademijos statuto projektą 1928 m. parengė broliai Biržiškos, A. Purėnas, Z. Žemaitis ir kiti žymūs Lietuvos mokslininkai. Deja, dėl finansinių sunkumų pirmasis - Lituanistikos institutas atsirado tik 1938 m., o Mokslų akademija dar nebuvo organizuota ligi pat TSRS okupacijos. Latviai spėjo įkurti du institutus, o estai - kelis institutus ir pačią Mokslų akademiją.

Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje TSRS, buvo įteisintas tarybinis mokslo modelis. Maždaug nuo 1953 m., atkūrus ūkį ir pasibaigus tironiškai Stalino diktatūrai, imta vis daugiau lėšų skirti mokslui. Vienas po kito steigiami akademijos institutai, mokslo darbuotojų skaičius Lietuvoje sparčiai auga, padvigubėdamas maždaug kas 7 metai. Tas laikotarpis buvo tikrai palankus Lietuvos mokslui, ypač gamtos mokslams ir technikai, kurių taip neslėgė ideologinė priežiūra ir apribojimai, kaip humanitarinių mokslų. Būtent tuo metu susiformavo pagrindinės šiuolaikinių tyrinėjimų kryptys, grupės ir mokslinės mokyklos. Kita vertus, pasireiškė ir tarybinio modelio trūkumai - centralizacija ir biurokratizmas, atitrūkimas nuo pasaulinės mokslininkų bendrijos. Gal tik Lietuvos mokslas liko mažiau orientuotas kariniams tikslams, nes Baltijos respublikoms svarbių karinių užsakymų nepatikėdavo. Mokslas susidėjo iš dviejų silpnai susietų sistemų - aukštųjų mokyklų ir MA institutų. Tiesą sakant, bendradarbiauti toms sistemoms niekas nedraudė ir, pavyzdžiui, Estijoje tais laikais egzistavo gana geri ryšiai tarp kai kurių mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų. Deja, Lietuvoje toks bendradarbiavimas buvo tik reta išimtis. Supratimą, kad tie ryšiai būtų naudingi ir vieniems, ir kitiems, nustelbdavo įstaigų ambicijos. Ryškus tokio žinybinio atsiribojimo pavyzdys - aukštųjų mokyklų ir MA institutų miestelių statyba skirtingose Vilniaus vietose.

MA institutų pertvarkymas Vidurio ir Rytų Europos šalyse

Po reformos institutai įgijo beveik visišką savarankiškumą, MA buvo paliktos tik mokslinių tyrimų koordinavimo ir ekspertizės, bendrų tarptautinių ryšių, o kai kuriose šalyse ir finansų paskirstymo funkcijos. Kartu buvo imtasi priemonių ryšiams tarp MA institutų ir aukštųjų mokyklų stiprinti. Atrodo, daugiausia šioje srityje yra pasiekta Čekijoje, kur veikia jungtinės universitetų ir institutų katedros bei laboratorijos, atliekama gana daug bendrų mokslo darbų, institutų atstovai įtraukti į fakultetų tarybas ir kt. Tiesa, mokslininkų migracija tarp institutų ir aukštųjų mokyklų Čekijoje dar vyko silpnokai. Visose tose šalyse MA institutai daugiausia plėtoja fundamentinį mokslą, manoma, kad tuos rezultatus turėtų praktiškai taikyti ir taikomaisiais tyrimais užsiimti mokslo įstaigos, priklausančios mokslo ar kitoms ministerijoms. Kai kurių MA institutų persiorientavimą į taikomuosius tyrimus minėtos programos ekspertai vertino kaip neigiamą, krizės sąlygotą reiškinį.

Taigi daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių išsaugojo MA institutus, vykdančius fundamentinius tyrimus, toji sistema pasirodė esanti gyvybinga, ji netrukdo gana glaudžiai bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis. Tad dabar nė vienoje iš tų šalių nesirengiama keisti MA institutų statuso.

Kitas kelias buvo pasirinktas trijose Baltijos šalyse: atskirti institutus nuo Mokslų akademijos ir tiesiogiai susieti juos su aukštosiomis mokyklomis. Latvijoje mokslo reforma vyko ne evoliucijos, o šoko terapijos būdu. Daugelis institutų buvo prievarta prijungti prie aukštųjų mokyklų, pereita prie konkursinio finansavimo. Rezultatai buvo katastrofiški. Anot Latvijos MA prezidento J. Stradinio, ši iš viršaus atlikta integracija buvo “gana formali ir paviršutiniška, o kai kurie iš tų institutų paprasčiausiai merdi”. Mokslo darbuotojų skaičius Latvijoje, 1990 m. viršijęs 17 tūkst., per penkmetį sumažėjo ligi 3 tūkst. (kitose regiono šalyse tas sumažėjimas sudarė tik kelias dešimtis procentų).

Estijoje akademinių institutų reorganizacija vyko daug nuosekliau. Atsiskirdami nuo MA, institutai sudarė su ja bendradarbiavimo sutartis, tad ir toliau naudojasi akademijos ryšiais ir koordinuoja su ja savo mokslo politiką. Kita vertus, buvo sudarytos realios bendradarbiavimo sutartys ir su aukštosiomis mokyklomis. Jas vykdant, jau 1994 m. veikė 19 jungtinių profesūrų bei katedrų, bendriems darbams buvo skirti 23 grantai. Glaudžiai bendradarbiaudami, kai kurie institutai asocijavosi su aukštosiomis mokyklomis. Taigi Estijoje institutų ir aukštųjų mokyklų integracijos planai buvo paremti realiomis priemonėmis, o kartu išlaikyti naudingi institutų ir Mokslų akademijos ryšiai.

Devyneri netikrumo metai

Ryšiai tarp valstybinių mokslo institutų ir kai kurių aukštųjų mokyklų tapo glaudesni. Daugiausia iniciatyvą rodė aktyvesnieji institutų darbuotojai, kurie stengėsi dėstyti aukštosiose mokyklose, norėdami parengti savo srities specialistų, siekdami pedagoginių mokslo vardų ar tiesiog pagerinti savo finansinę padėtį. Kai kurie universitetai, kaip atkurtasis Kauno Vytauto Didžiojo universitetas bei universitetai, turintys mažiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų, buvo irgi suinteresuoti šitaip bendradarbiauti. Tačiau aukštosios mokyklos, įgijusios teisę pačios nustatyti pedagoginius krūvius, jų savo darbuotojams labai nesumažino, nors anksčiau tai nurodydavo kaip svarbiausią kliūtį, trukdančią moksliniams tyrimams. Pagrindiniuose universitetuose išliko polinkis remtis tik savo kadrais, jautėsi įtarus, net kiek arogantiškas požiūris į institutų dalyvavimą studijose, nors kai kurios katedros ar fakultetai keitė tą santykių stereotipą. Mokslo valdymo institucijoms nesuradus svertų, kurie skatintų integracijos procesą, jis tik retais atvejais peraugo į gilesnius institutų ir universitetų ryšius.

Tikėtasi, kad Lietuvos mokslo reformą išjudins tarptautinė ekspertizė, kurią 1995 m. (trejais metais vėliau negu Latvijoje ar Estijoje) atliko Norvegijos mokslininkai. Deja, daugelis jos išvadų, surašytų dviejuose neplonuose tomuose, liko neįgyvendintos. Matyt, dėl to kaltas ne tik mūsų mokslo inertiškumas, bet ir kai kurių rekomendacijų ir Lietuvos finansinių galimybių bei ypatumų neatitikimas (norvegai taikė savąjį - išsivysčiusios šalies - modelį ir neatsižvelgė į kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių mokslo pertvarkymo tendencijas bei patyrimą).