Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Šia publikacija baigiame pašnekesį su Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulio laboratorijos Lietuvos skyriaus prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu akad. Juru POŽELA.

Dvi klaidos, kurias darome, kai prabylame apie Ignalinos AE uždarymą

Šito klausimo mes dar nenagrinėjome, o prieš gilindamiesi apibendrinkime tai, apie ką kalbėjome. Išvados tokios: pirma, Černobylio AE katastrofos radioaktyviosios spinduliuotės pasekmės nebuvo tokios pavojingos, kaip ligi tol manyta. Bent jau jos daug kartų (vidutiniškai 4 kartus, Suomijoje – net 6 kartus) mažesnės už natūralią aplinkos radiaciją. Antra, didžiausią pavojų kelia šiluminių elektrinių, automobilių į aplinką išmetamos smulkiosios dalelės. Todėl atominę energetiką keisti į šiluminę jokiu būdu negalima.

Kai kalbame apie atominių elektrinių uždarymą, paprastai darome dvi klaidas. Jeigu tikime, kad Lietuva per artimiausius 10 metų taps visaverte ES nare ir atsigaus mūsų pramonė, ūkis, tai kiekvienam šalies gyventojui turėsime gaminti tokį energijos ekvivalentą, koks yra Europoje. Vadinasi, tektų savo gaminamos energijos kiekį padvigubinti, jeigu skaičiuotume pagal tą kiekį, kurį gaminome 1990 m., ir keturgubinti, vertinant pagal šiuo metu gaminamą kiekį. Kitaip tariant, jeigu po 10 metų gaminsime tiek, kiek gaminome prieš dešimtmetį, tai nuo ES valstybių pagal gaminamos energijos ekvivalentą atsiliksime 2 kartus.

Jeigu per tą laiką uždarysime Ignalinos AE arba blokus, teks ne tik visu pajėgumu paleisti Lietuvos elektrinę, bet ir statyti naujas šilumines jėgaines. Tokie sprendimai neatitiktų Kioto protokolo, kurį pasirašė ES įtakingiausios šalys, nes Europos centre terštume orą smulkiosiomis dalelėmis, taip pat ir kenksmingomis dujomis.

Kokia išeitis

Matau vieną išeitį: po 10 metų uždarę senąją, turėsime statyti naują atominę elektrinę. Kodėl neprotinga uždaryti Ignalinos AE? Uždarę abu blokus kartu “uždarome” ir Visagino miestą, visą infrastruktūrą, netenkame atominės energetikos specialistų. Nejaugi dešimčiai metų praėjus statysime vėl naują AE ir naują miestą, kurio gyventojai aptarnautų jėgainę? Būtų absurdas.

Vadinasi, uždarę Ignalinos AE pirmąjį bloką nedelsdami turime statyti modernų naująjį trečią bloką?

Matau tik tokią išeitį. Visagino miestas neliktų be darbo, nes kitų didesnių veiklos objektų mieste nėra. Pirmąjį bloką galėtume uždaryti tik tuo atveju, jeigu iškart pradėtume statyti trečiąjį. Žinoma, kito tipo, saugesnį – visa tai suprantama. Tačiau prie naujos elektrinės statyti naują miestą Lietuva paprasčiausiai nepajėgtų.

Politikų argumentas toks: vis vien ateis laikas uždaryti pirmąjį, vėliau ir antrąjį Ignalinos AE blokus, nes jų resursai bus išeikvoti. Tad jeigu ES mums nori padėti atlikti uždarymo darbus, tai kodėl tuo nepasinaudoti?

Viskas teisingai. Bet mes patys save verčiame ateityje iš ES importuoti elektros energiją į Lietuvą. Patenkame į kitų šalių ekonominę priklausomybę. Tuo suinteresuota ir ES, kadangi energijos turi pakankamai. Daug kas tuo labai suinteresuotas. Todėl, mano supratimu, iš ES pinigus reikia imti ne siekiant uždaryti Ignalinos AE, bet tam, kad toliau saugiai eksploatuotume ir statytume naują modernų trečiąjį bloką. Tada jau galėsime uždaryti senus blokus.

Didžiausios išlaidos laukia sprendžiant Visagino miesto problemas. Teks statyti gamyklą, kad miestiečiai turėtų darbo. Ir vis viena kitos išeities neturėsime – bet kuriuo atveju teks statyti trečiąjį bloką.

Atsisakę plėtoti pramonę, atsisakysime ir modernios valstybės įvaizdžio

Vertinant pasauliniu mastu mūsų žemės ūkis labai neracionalus ir jį plėtoti ekonomiškai naudingiau šalyse, kur geresnis klimatas. Natūralu, kad atsivešime maisto produktų iš tų šalių, kurios gamina pigiau, pvz., grūdų iš JAV. Tą patį galime pasakyti ir apie pramonę. Kai kuriose kitose šalyse gaminama produkcija yra kokybiškesnė ir pigesnė. Tai kam mums gaminti – vežame iš ten, kur pigiau gaminama.

Toliau panašiai samprotaudami galime įsivaizduoti, kad ir elektros energiją galėtume pirkti iš ten, kur ji pigesnė. Visa tai taip. Tačiau norint pirkti, įsivežti, už visa tai reikia ir mokėti. Iš ko? Vadinasi, kažką privalės mūsų žmonės gaminti. Jeigu taip, tai energijos poreikis atsiras. Norime būti visaverčiai ES nariai, privalome naudoti tiek pat energijos, kaip ir kitos ES šalys. Antraip kas būtų mūsų valstybė? Nejaugi tik vieta, kur galima deginti šiukšles. Juk šito nenorime.

Įsivaizduokime, kad šalyje vykstantys procesai, kurie ryškūs šiandien, gilės – kas mūsų laukia? Jaunimas, kaip paukščiai, išskrenda į “šiltus” kraštus ieškoti darbo. Visi išsilaksto. Gamybos didinti nebereikia, nes čia turizmo, poilsio nuo didmiesčių triukšmo kraštas. Na, dar tranzito, gal bankų šalis. Nieko nedarykime, savaime susitvarkys. Kaip Jums tokia neveiklos programa?

Tai vienas iš variantų, kuris ir bus priimtinas uždarius Ignalinos AE. Atsisakydami plėtoti pramonę, atsisakome modernios valstybės įvaizdžio. Turistams rodome samanotas bakūžes ir tuo esame patenkinti. Problemos dėl emigracijos jau dabar aktualios, protai palieka Lietuvą. Ir būtent jauni protai, kurie savo Tėvynėje, deja, kol kas nereikalingi. Man atrodo, kad mūsų fizikai teoretikai niekada nebegrįš. Jeigu iš užsienio kaip grantus gauna pašalpas, tai šiaip ne taip dar ir savo šalyje egzistuoja. Jeigu norime būti visaverčiai partneriai Europoje, tai ilgai šitaip tęstis negali.

Ir paskutinis klausimas. Išspausdinę pirmąją pokalbio su Jumis dalį, gavome gerb. Rimvydo Jasiulionio laišką, kuriame jis šiek tiek priekaištauja. Spausdindami, tiesa, kiek pavėluotai, šį laišką norime ir Jūsų paklausti, ar su visais reiklaus skaitytojo teiginiais sutinkate?

Dėkoju Rimvydui Jasiulioniui už pastabas, kurios būtų labai teisingos, jeigu šis interviu būtų mokslinis straipsnis. Moksliniame straipsnyje dar reikėtų smulkiau išdėstyti visą jonizuojančios bei nejonizuojančios spinduliuotės ir įvairių dalelių bei fotonų srautų spektrą. Šis spektras, kaip teisingai pažymi R. Jasilionis, suprantama, yra skirtingas įvairių spinduliuotės šaltinių (atominė bomba, reaktorius, natūralus fonas).

Žodis “radiacija” nėra mokslinis terminas, bet jis, kaip integruota sąvoka, plačiai taikomas ne tiktai jonizuojančios spinduliuotės, bet ir kitiems energijos srautams (elektronų, jonų, atomų, radionuklidų) apibūdinti (pvz., Saulės radiacija, šiluminė radiacija…). Man atrodo, jis priimtinas ir lietuvių kalbai. Kitose kalboje vartojamas ir žodis “radiacija”, ir “spinduliuotė”.

Dėkojame, kad radote laiko pasidalyti savo mintimis ir patirtimi.

Gerbiamas redaktoriau,

Terminas branduolinė radiacija, esantis pokalbio su akademiku J. Požėla pavadinime, lietuviškai yra jonizuojančioji spinduliuotė, kurios dozė matuojama sivertais, Sv, kaip teisingai kartą apibrėžta tekste.

Negerai anglišką žodį “radiation” į lietuvių kalbą versti žodžiu “radiacija” (Mokslo Lietuva, Nr. 17, p. 6, antra skiltis 26 eilutė), kai yra prigimtinis kalbos žodis spinduliavimas ar spinduliuotė. Nuo to prasideda Jūsų ir daugelio žurnalistų bėdos. “Radiacija” veikia, krenta, didėja, nešiojama, matuojama (nors vienetų tam nėra), virsta atomine, branduoline, fonine, natūralia, atsiranda radiacinis ar radioaktyvus spinduliavimas - sviestas sviestuotas, ribinė radiacijos dozė, radioaktyvumo dozė, radiacijos intensyvumas ir t.t.

Tai labai toli nuo mokslinės kalbos. Tokiais terminais negalima lietuviškai paaiškinti, kas atsitinka po atominių bombų sprogimų ar avarijų atominėse elektrinėse.

Žemėje yra du pagrindiniai jonizuojančiosios spinduliuotės, t. y. spindulių, galinčių išplėšti elektronus iš atomų, šaltiniai - kosminiai spinduliai, pasiekiantys Žemės paviršių, ir įvairiose sferose paplitę radioaktyvūs branduoliai, skilimo metu spinduliuojantys alfa, beta, gama spindulius. Tai daugiausia turintys skilimo pusperiodį, didesnį nei planetos amžius, radionuklidai 238U, 235U, 41K bei radioaktyvūs jų skilimo produktai. Kita - tai jau branduolinės eros produktų - atomų su dirbtiniais radioaktyviais branduoliais - radionuklidų jonizuojantysis spinduliavimas. Dažniausiai tai 235U grandininės dalijimosi reakcijos metu, sprogstant atominei bombai ar veikiant atominei elektrinei, pagamintų radionuklidų, patekusių į aplinką, spinduliavimas.

Todėl vidutinės metinės europiečio jonizuojančiosios spinduliuotės dozės per 70 metų suma - 200 mSv susideda iš trijų dalių: apie trečdalį sudaro kosminių spindulių dozė, trečdalį tarpinio 238U skilimo grandinės produkto 222Rn, patenkančio į orą iš dirvožemio, trumpaamžių skilimo produktų spinduliavimo dozė ir trečdalį - europiečio suvalgyto ar esančio netoli 41K skilimo metu spinduliuotų gama kvantų ar beta dalelių dozė. Suomijoje yra daugiau antros komponentės. Paprastais sumos ar skirtumo veiksmais lyginti šią dozę, pavadinus ją “natūralios radiacijos doze”, su dalijimosi produktų 131J, 137Cs, 90Sr ar kitų spinduliavimo dozėmis yra nemoksliška. Pastaruosius galima įkvėpti, jie gali kauptis kauluose ir t.t.

Šį tvirtinimą pagrindžia straipsnis, skaitytas Černobylio avarijos metinėms skirtoje konferencijoje, atspausdintas Valstybinio visuomenės sveikatos centro leidinio SVEIKATOS APLINKA (2000) priede Nr. 3, 42-47 p. Prašau nesupykti, bet jei iš išdėstytų sumetimų pavyktų pagerinti terminus pokalbio tęsinyje, išloštų redakcija, laikraštis ir Lietuvos mokslo autoritetas.

Pagarbiai
Rimvydas Jasiulionis