“Mokslo Lietuvos” redakcijos svečias – žinyno “Kas yra kas Lietuvoje 2000” vyriausiasis redaktorius Jonas Vitkauskas, kuris taip pat yra vienas iš UAB “Neolitas” įkūrėjų bei jos vadovas. Būtent ši bendrovė 1993 m. ir ėmėsi sudarinėti pirmąjį mūsų šalyje žinyną, be kurio jau sunku įsivaizduoti mokslininko, verslininko, valstybės tarnautojo ar žurnalisto darbą. Daugeliui žmonių žinynas “Kas yra kas Lietuvoje” tapo parankine knyga. Šiųmetykštis - jau trečiasis leidimas skiriasi nuo dviejų pirmųjų ne tik storumu, pristatomų asmenų didesne gausa, bet ir tuo, kad biografijos pateiktos kartu su nuotraukomis. Žinyno vertę didina ir tai, kad jame pateikiami įmonių, organizacijų bei įstaigų aprašymai. Pagal kokius kriterijus buvo daroma asmenų, įmonių, organizacijų atranka, kokias sąlygas turėjo patenkinti pretenduojantys savo pavardę ar vadovaujamos įmonės pavadinimą rasti žinyne, apie tai ir kalbamės su Jonu VITKAUSKU.

Tarptautinės tradicijos vaisius

O mums malonu, kad jūs šiuo žinynu naudojatės, nes kai kam iš tiesų kyla klausimų – kam reikalingas, kaip sudaromas? Iš tikrųjų leidiniu ypač daug naudojasi žiniasklaida.

Neabejoju, kad ir mūsų skaitytojams bus įdomu daugiau sužinoti apie šią mus pasiekusią tarptautinę patirtį, skelbiant šalyje žinomų žmonių trumpas biografijas, jų nuveiktus darbus, pomėgius ir pan. Jeigu enciklopedijos – prancūzų švietėjų atradimas, tai iš kur vis tik mus pasiekė žinynų “Kas yra kas” sudarymo patirtis? Tai juk ir kultūrinis reiškinys, kita vertus, patiems sudarytojams – lyg ir verslas. Su kokiais sunkumais susidūrėte perimdami šią tarptautinę patirtį?

Knygos “Kas yra kas” – tai anglosaksų tradicijos atgarsis. Didžiosios Britanijos aukštuomenė sudarinėjo aristokratiškųjų šeimų ir giminių didžiuosius sąrašus, herbų sąvadus ir pan. Paplito tokie žinynai ir JAV. Kiek man žinoma, pirmas panašus leidinys pasirodė 1899 metais. Mūsų pirmasis leidinys buvo sudaromas norint remtis ne tiek titulais, bet daugiau pagal atliktų darbų reikšmingumą. Kadangi Lietuvos ryšiai su išeivija gana glaudūs, tai ir tarptautinę patirtį perimti mums atrodė visai natūralu. 1993 m., kai pradėjome tokį leidinį sudarinėti, supratome tik bendrą principą, bet informacijos turėjome labai mažai. Ilgainiui klostėsi ir tos knygos paskirtis, ir mūsų pačių įsivaizdavimas, kaip ji turi būti sudaroma. Taigi iki mūsų ši tradicija taip pat atsirito, man net atrodo, kad pavyko užčiuopti svarbias šios leidybos gijas.

O kas čia sudėtingo? Išsiuntinėjate anketas su klausimais: išsilavinimas, darbovietė, padaryti darbai, laisvalaikio užsiėmimai…

Kai pradėjome, ir mums taip atrodė. Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. “Virtuvė” gana sudėtinga. Iki šiol tobuliname atrankos kriterijus, kad atitiktų pagrindinius, pasaulyje įprastus “Kas yra kas” standartus. Yra ir daugybė spekuliatyvių šio pobūdžio leidinių. Tikriausiai ne vienas Lietuvos mokslininkas yra gavęs krūvas laiškų su pasiūlymais už pinigus skelbtis įvairiuose leidiniuose, tapti “metų žmogumi” ir pan. Mūsų žinynas skiriasi tuo, kad labai griežtai laikomės atrankos kriterijų.

Iš tikro pagal kokius kriterijus atrenkate savo knygos “personažus”? Šaltkalvis, vairuotojas gali patekti į “Kas yra kas” knygą?

Kaip vairuotojas ar šaltkalvis – nepateks. Bet jeigu dar yra garsus filatelistas, vadovauja profesinei sąjungai ar kitai veiklos sričiai, tada jis gali patekti į knygą. Kiekvienos srities kriterijai skirtingi. Mokslo yra du labai aiškūs kriterijai. Įtraukiame į knygą habilituotus daktarus ir profesorius, taip pat administracinį darbą dirbančius žmones, pradedant nuo katedrų vedėjų. Šiais dviem kriterijais remiantis knygoje ir reprezentuojamas mokslas.

Galima ginčytis, ar koks nors docentas nėra nuveikęs daugiau už kurį nors profesorių, deja, tenka tam tikrais reikalavimais apsiriboti. Mokslo sritis ir taip pakankamai plačiai pristatoma, ko gero, jai skirta penktadalis knygos – tai apie 2 tūkst. asmenų.

Paprasčiau tada, kai yra laipsnis, pareigos, pvz., prie valdiškų institucijų tokį brūkšnį nesunku nubrėžti. Savivaldybių vicemerai, departamentų direktoriai dar į mūsų knygą pateks, o pavaduotojai – ne. Gerokai sudėtingesni kriterijai, kai tenka vertinti meno, kultūros atstovus, nes šių sričių žmonės ypač jautrūs.

Mokslas – atvira sritis. Bet ne verslas ir teisėsauga

Būna įvairiai, pasitaiko, kad ir nuo mūsų redakcijos darbuotojų negali žmonės atsiginti. Verslo ir teisėsaugos atstovai bene labiausiai vengia apie save skelbti bet kokias žinias. O mokslas – turbūt atviriausia sritis, ir knygos sudarytojams kone viena lengviausių. Kalbu apie sąrašo sudarymą. Jeigu kalbėsime apie biografijas, tai toli gražu ne. Verslininko biografijoje viskas aišku, o mokslininkas dirba ir mokslinį darbą, ir dalyvauja konferencijose, gina disertacijas. Vertinimo sričiai tai sudėtinga – specifiniai terminai, tad redakcijos darbas nėra lengvas. Todėl žmones ir supažindiname su galutiniu tekstu, nes pasitaiko nesusipratimų.

Dėl mums neaiškių sričių rekomendacijų kreipiamės į pripažintas institucijas – Dailininkų, Teatro, Fotomenininkų, Rašytojų sąjungas. Jos ir rekomenduoja savo atstovus. Vertindami mokslo sritį, nors kriterijai ir aiškūs, kreipiamės į kiekvieną aukštąją mokyklą – prašome rekomenduoti vertus asmenis. Susirašinėjame bene su 400 institucijų, ir tai viena brangiausių projekto dalių. Projektas atpigtų, jeigu sudarytume sąrašus, išsiuntinėtume anketas ir tuo baigtųsi. Tačiau siekdami aukštų ir pagrįstų kriterijų šiek tiek pabranginame projektą ir kartu apsidraudžiame nuo galimos kaltės. Apie kiekvieną knygoje esantį asmenį galime pasakyti, kodėl jis į ją pateko. Šitaip išvengiame įvairių spekuliacijų. Visada galime pasakyti, kas vieną ar kitą asmenį rekomendavo, pagal kokius kriterijus ir pan.

O gal pavyktų išleisti visų Lietuvos gyventojų sąvadą? Ar tokių pavyzdžių pasaulyje nesama?

Tam yra gyventojų rejestras. JAV panašiame į mūsų leidinyje yra 100 tūkst. pavardžių, mūsų – 10 tūkst. (paskutiniame leidinyje – 11 tūkst.). Atrankos kriterijai panašūs. Kreipiamės į institucijas, prašome rekomenduoti 10 darbuotojų, o gauname 12. Dėl to tas skaičius truputį “plaukioja”. Apribojame knygos apimtį, nes visų gyventojų juk negalime įtraukti į tokį žinyną.

Problemą spręsti turėtų padėti regioniniai žinynai. 1999 m. pasirodė “Kas yra kas Kauno apskrityje”, dar šių metų pabaigoje turėtų išeiti “Kas yra kas Marijampolės apskrityje”, gal spėsime parengti ir Panevėžio apskričiai skirtą žinyną. Eilės laukia Klaipėdos apskritis. Žodžiu, iki kitų metų pabaigos turėtume išleisti 8 apskritims skirtus žinynus.

Nepaminėjote Vilniaus apskrities.

Turime sunkumų – ir finansinių, ir darbo apimties. Apie 60 proc. žmonių, esančių žinyne “Kas yra kas Lietuvoje”, yra vilniečiai. Jeigu sostinei taikytume tuos pačius kriterijus, kaip ir regionui, tai Vilniui skirtasis žinynas būtų storesnis už “Kas yra kas Lietuvoje”. Todėl esame truputį pasimetę. Tačiau tikėtina, kad 2002 m. ir Vilniui skirtą žinyną išleisime.

Mūsų meto Lietuvos fotografija

Neparemia. Knygos pabaigoje pristatome įmones, institucijas. Tai mokami pristatymai, tačiau nepaisant to, taikome griežtus atrankos kriterijus. Atėjęs bet kurios firmos vadovas, kad ir atnešęs daug pinigų, į leidinį nepaklius. Įmonei taikome štai kokius kriterijus: jos apyvarta per metus turi būti ne mažesnė kaip 4 mln. Lt. Įmonėms taip pat išsiuntinėjame anketas apie jų veiklą, plėtros etapus ir kt., iš kurių vėliau ruošiame spalvotus ar nespalvotus pristatymus. Tad iš įmonių bei institucijų ir gauname pagrindines lėšas. Žinoma, institucijos visada svarsto, ar joms apsimoka čia skelbtis, gal geriau kitur. Kita vertus, mes galvojame, kad ši knyga turi ir turės tikrą išliekamąją vertę, tikime, kad tai savotiškas valstybės metraštis. Ateities istorikams tai bus labai svarbus šaltinis, be kurio jie neišsivers. Todėl patekti į šį žinyną, vadinasi, tam tikra prasme ir įsiamžinti. Institucijos keičiasi, tad šis motyvas taip pat svarbus. Tai savotiška atitinkamo laikotarpio Lietuvos fotografija. Pateikiame visuomenės struktūrą, regioniniuose leidiniuose – apskrities vaizdą.

Renka ir Metų žmogų

Kas gali tapti Metų žmogumi? Pagal ką paprastai žmonės vertina pretendento svarbą?

Kai daug vertintojų, tai daug ir kriterijų. Stengiamės neprimesti savo kriterijaus, bandome pabrėžti, kad pretendentas turi būti pasižymėjęs pastaruoju metu, o ne per visą savo gyvenimą.

Mokslo ir švietimo srityje Metų žmogaus diplomą spalio mėnesį Šv. Jonų bažnyčioje Jūs įteikėte Vilniaus universiteto rektoriui prof. Rolandui Pavilioniui. Kaip Jums atrodo, kodėl žinyne pristatytieji žmonės išrinko būtent rektorių?

Rektorius R. Pavilionis Lietuvos žmonėms buvo pakankamai matomas – tam tikras populiarumo rodiklis. Žmogus gali labai gerus darbus daryti, bet jei yra nepastebimas, jeigu jo nematyti, tai sunku jį įvertinti. Be to, Vilniaus universitetas – autoritetinga aukštoji mokykla. O apskritai komentuoti nėra paprasta.

Jeigu rinktume prieštaringiausiai vertinamą asmenį

Prof. Vytautas Landsbergis, Metų žmogumi išrinktas tarp politikų ir valdžios atstovų, susilaukė prieštaringiausių vertinimų. Net iš kai kurių redakcijų mums skambino ir prašė paaiškinti, pagal kokius kriterijus rinkome. Į žmonių sielą neįlįsi, tačiau vertino specifinė auditorija, ta, kuri šiandien yra pajėgi, įtakinga. Galbūt ji vertina kiek kitaip, negu apskritai šalies gyventojų dauguma. Kai žiūriu internete pateikiamus politikų vertinimus, tai dominuoja liberalai, ir galiu įsivaizduoti, kodėl. Ką besakytum, internetu šiandien naudojasi intelektualūs žmonės. Manau, kad Lietuvoje visuomenė dabar ypač išsisluoksniavusi pagal socialines grupes.

Kalbant apie buvusį Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį: už jį balsavo šiek tiek daugiau kaip 25 proc. apklaustųjų ir jis vos keliais balsais aplenkė Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų. Jokio išankstinio sąrašo nepateikiame, iš kurio žmogus galėtų rinktis. Nepamirškime, kad tie rinkimai vyko balandžio – gegužės mėn., kai siuntėme žmonėms duomenis patikslinti.

Kaip patys Metų žmonės priėmė jiems suteiktus vardus?

Didžiausią problemą kelia Arvydas Sabonis, Metų žmogumi išrinktas sporto srityje, ko gero, labiausiai nuo žmonių dėmesio pavargęs. Ligi šiol mums prie jo nepasisekė “prasimušti”, diplomo įteikti jam dar nepavyko. O kitų laureatų reakcija buvo labai maloni, net malonesnė negu tikėjomės. Susilaukėme ir spaudos dėmesio, bet, aišku, čia lėmė asmenybės.

Tiksliausi duomenys apie “grietinėlę”

Taip. Žinoma, galima būtų ginčytis dėl sąvokos, kas yra elitas? Kultūros ir meno instituto direktorius prof. Arvydas Virgilijus Matulionis, su kuriuo mes bendradarbiavome, praėjusiais metais mėgino daryti apklausas tarp Lietuvos elito atstovų. Profesorius nemažai rėmėsi mūsų knyga, tad lyg ir turime sociologinį pagrindimą, jog tai iš tiesų daugiau ar mažiau yra elitas. Galbūt reikėtų sakyti – kiekvienos srities elitas, o ne visuma. Suprantama, iš verslo atstovų kai kuriuos žmones tikriausiai pražiopsome, kiti gal nenori skelbtis.

Dabar įtraukėme vieną papildomą kriterijų, siekdami išvengti tam tikrų nesusipratimų. Jeigu žmogus gauna 8 rekomendacijas iš knygoje “Kas yra kas” esančių žmonių, tai mes jį ir įtraukiame į žinyną.

Kaip kokiame “Rotary” klube?

Tai dar viena galimybė pasiekti tuos žmones, kurie kitais būdais į knygą gali ir nepatekti, pvz., dailininkas, kuris susipykęs su Dailininkų sąjungos vadovais. Vis tik tokių žmonių leidinyje nedaug.

Poilsiauti nežada

Neišeina, nes per ateinančius dvejus metus norime išleisti regionams skirtų leidinių.

Be to, nuo 1997 metų leidžiame Lietuvos eksporto ir importo katalogą anglų ir rusų kalbomis. Pristatome įmones, jų produkciją. Katalogas siunčiamas į užsienio šalis. Kaip to katalogo priedą, pradėjome leisti žurnalą “Lithuanian Business Review”. Šiais leidiniais orientuojamės į užsienio verslininką, kuris nori pradėti verslą Lietuvoje. Taigi mes bandome suteikti šiek tiek informacijos apie mūsų šalį. Pastaruoju metu šį leidinį pradėjome orientuoti ir į verslininką, kuris jau dirba Lietuvoje. Kadangi leidinių apie Lietuvą anglų kalba nedaug, tai šią spragą mėginame užpildyti, teikiame daugiau žinių apie Lietuvos verslą ir jo aplinką. Sieksime, kad tekstai būtų informatyvūs ir objektyvūs, kitokie negu reklamos.

Be to, dar leidžiame žurnalą “Šeimos sveikata”, kuris labiau skiriamas moterims, jame daug rašoma medicinos temomis. Vyresnio amžiaus žmonėms skirtas laikraštis “Sveikata visiems”. Iš profesinių žurnalų leidžiame “MedInfo” ir “StomInfo”, skirtus gydytojams praktikams. Dukterinės “Neolito” įmonės leidžia du vaikams skirtus žurnalus – “Flintas” ir “Papūga”.

Taigi leidžiame trijų tipų leidinius: biografinius žinynus, katalogus ir periodinius spaudinius.

Ačiū už apsilankymą redakcijoje, pokalbį ir, žinoma, už “Mokslo Lietuvai” padovanotąją “Kas yra kas Lietuvoje”. Sėkmės Jūsų veikloje.