“Mokslo Lietuvos” iniciatyva mokslo bendruomenės nariams aktualiomis temomis diskutuoja Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas prof. Rolandas PAVILIONIS ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas GONTIS.

Ko bijo institutai

V. Gontis. Lietuvoje mokslo ir studijų integracija, ką besakytų skeptikai, vyksta. Daug mokslo institutų darbuotojų dėsto universitetuose. Taigi užmegztas realus ryšys su aukštosiomis mokyklomis. Bet kas toliau? Kaip gerinti ryšius, geriau planuoti studijų programas, mokslinius tyrimus? Apskritai kiek tas bendradarbiavimas sudarant programas galėtų būti intensyvesnis? Žinoma, bendromis jėgomis sprendžiant šiuos dalykus, dar galime daug pasiekti. Aišku, institutai baiminasi gana formalaus administracinio jungimo su aukštosiomis mokyklomis, nes bijoma mokslinio potencialo mažėjimo. Juk bet ką reorganizuojant dalis žmonių visada nubyra, išeina į kitas veiklos sritis.

Mokslui tai gali būti labai pavojinga. Prisimename, kaip pirmą kartą tapęs Premjeru Rolandas Paksas susitiko su rektoriais, o finansų ministras pareiškė: gerai, jungiame institutus, bet skirsime jiems perpus mažesnį finansavimą… Štai tokių skubotų sprendimų pagrįstai bijoma.

Dalijant pagal galvas ir pastatų tūrius pažangos nebus

Jeigu esame įsitikinę, kad to reikia šaliai ar regionui, tai privalome finansiškai tą sritį paremti. Tuomet savaime pamatytume, kad šioje valstybėje kai kas ne taip jau ir reikalinga, o kai kas labai reikalinga, privalu stiprinti.

Net ir Rektorių konferencijoje labai sunku įtikinti rektorius taikyti kitą finansavimo modelį – visi nori laikytis to, ką turi, jokiu būdu gauti ne mažiau. Jei kuris gauna daugiau, tai aišku, kad nuėjęs pas kurį nors ministrą iškaulijo.

Kai bandoma skaičiuoti, kokia universitete studijų bazė, koks studijų efektyvumas, kiek žmonių baigė bakalauro ar magistro studijas, kiek žmonių kažkuo tapo moksle, ką sukūrė, kaip pasireiškė, taigi vertinant konkretų darbą ir jo efektyvumą, gaunamas labai skirtingas vaizdas. Ir dažnai net didieji universitetai, kad ir Vilniaus universitetas, kai kuriose srityse juk aiškiai nusileidžia kitiems universitetams. Mes jaučiame, kur esame nepakankamai stiprūs. Tas, kuris eina į priekį, turi būti ir daugiau finansuojamas, nes jis parodė, kaip reikia dirbti. O nesugebantiems galima siūlyti pasitempti.

Tačiau kai nėra būtent tokių finansavimo svertų, o visiems dalijama pagal galvas ar pastatų tūrius, tai pažangos nebus.

Pensijos neišvengsime. Tik ar ji džiugins mokslininką?

Kita vertus, Aukštojo mokslo įstatyme įteisinome profesoriaus emerito statusą, o kartu ir tam tikrą galimybę užtikrinti mokslinio darbo tęstinumą ir pasiekus pensinį amžių. Tai ir yra esmė, kurios siekiame: žmogus, kuris visą gyvenimą mokėsi ir pasiekė laimėjimų moksle, turi tas žinias kuo ilgiau naudoti, perduoti jaunimui ir tęsti savo kūrybinį darbą. Kokias čia matote perspektyvas? Ko galime tikėtis siekdami ir pensinio amžiaus žmonėms užtikrinti mokslinio darbo tęstinumą?

R. Pavilionis. Mes privalome tai daryti. Pakanka pasižvalgyti į šalis, į kurias mes lygiuojamės. Ar rasime bent vieną Europos Sąjungos valstybę, kur savo karjerą baigęs mokslininkas išeitų į pensiją ir gautų 5-6 kartus mažiau negu dirbdamas? Niekada to nebūna Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, o juk mes tikrai turime į šias valstybes lygiuotis.

Žmonės dažnai klausia: argi dabartinė dirbančiųjų karta turi išlaikyti pagyvenusius žmones? Na, jeigu taip manome, tai klystame. Tie, kurie šiandien išeina į pensiją, jau kažką sukūrė ir jiems valstybė grąžina už jų kūrybos vaisius. Ir dar svariau mes šitai galime teigti, kai kalbame apie mokslininkus. Mokslininkai, dėstytojai sukūrė protus. Daugybę protų, kurie šiandien jau tarnauja, dirba valstybei. Tai argi moralu sakyti, kad jūs turite būti sulyginti su visais ir be jokių išlygų? Vakaruose visa tai jau seniai suprasta. Elgdamiesi savaip nepaskatinsime žmonių noro eiti į mokslą ir dirbti šioje srityje. Juk labai daug jaunų žmonių, kurie puoselėja idėją ir labai norėtų būti mokslininkais, to atsisako vien todėl, kad nemato perspektyvų dirbdami dabar, o išėję į pensiją bus skurdžiai. Pabandykite iš universiteto paprašyti žmogų eiti į pensiją - tai gyvenimo tragedija, žmogui viskas griūva. Geriau jis gaus 1000 ar 1500 Lt, bet jokiu būdu neis į pensiją, jeigu iš jo dar bus atimta ir mokslininko pensija. Lygių žmonių negali būti jokioje visuomenėje.

Išmokime vertinti darbą ir kvalifikaciją

ML. Bet “Sodros” biudžetas nuolat tuščias, skylėtas, lyg ir susitaikyta su mintimi, kad “Sodra” nuolat skolinga žmonėms, o žmonės “Sodrai”.

R. Pavilionis. Taip, tačiau reikia galvoti, kaip reformuoti “Sodrą”. Juk per10 metų tai galima buvo padaryti. Nesukaupta jokių kaupiamųjų fondų. Manau, kad ir mokslininkai, jeigu būtų orientuoti į tai, kad patys gali sau kurti ateitį, jeigu pasitiki vienu ar kitu fondu, būtų mielai jo paslaugomis naudojęsi. Nemažai mūsų žmonių būtų sutikę, kad per “Sodrą” dalis jų uždirbtų lėšų būtų atskaityta personaliai jų ateičiai užtikrinti. Tai visai normalu.

Dabar dėl profesoriaus emerito statuso. Daug kas priklausys nuo to, koks bus biudžetas. Jeigu ministerija suteiks universitetui teisę turėti 10 profesorių emeritų, šitai reikia įskaityti į tos institucijos biudžetą. Tada universitetas galės spręsti, ar suteikti Petraičiui ar Jonaičiui profesoriaus emerito vardą. Žinoma, žmogui yra stimulas siekti vardo. Ligi šiol buvo nekonkursinio profesoriaus statusas, bet kas iš to? Jis nedalyvauja konkurse profesoriaus vietai užimti, bet materialiai tai nieko nereiškia. Sukaks 65 metai, ir jis turės galvoti apie išėjimą iš darbo. O juk ir toliau reikės mokėti už butą, norės skaityti knygas, laikraščius, palaikyti ryšius su kolegomis Vakaruose. Kad į pensiją išėjęs žmogus eitų vos ne išmaldos prašyti, laikraščio neįstengtų nusipirkti – tai baisi nesąmonė. Žinau dešimtis ir šimtus pavyzdžių, kai šito amžiaus sulaukę žmonės yra patys produktyviausi, jie kuria.

Vakar žiūrėjau laidą apie naująjį Nobelio premijos laureatą iš Rusijos fiziką Alferovą, kurio darbas kartu su dviem amerikiečiais buvo pripažintas praėjus 30 metų. Tai brandaus amžiaus žmogus. Ir kažkas šviesaus yra tuose mokslo žmonėse, nes jie dirba ir padaro. Amoralu, jeigu valstybė šito neįvertina, nesugeba suprasti.

Todėl privalu valstybėje rasti tuos kelis šimtus milijonų litų, kuriais paskatintume jaunus žmones “daryti” mokslą ir iš vyresnio žmogaus neatimtume vilties ir suvokimo, kad ne tuščiai nugyveno amžių. Jeigu valstybė ryžosi vienu metu pagloboti mūsų aukščiausius valdininkus, įskaitant teisėjus ir valdžios žmones, tai kodėl neatsigręžus į tą visuomenės sluoksnį, iš kurio išaugo ir teisėjai, ir valdininkai, ir politikai. Juk būtent iš universitetų jie ir atsirado. Tad ir įvertinkime visa tai.

ML. Tačiau “už dyką negausim mes nieko”, kaip rašė klasikas, mokslo bendruomenei dar teks gerokai suremti pečius, kol tokius paprastus, net elementarius, atrodytų, dalykus įrodys mūsų pačių valstybėje – juk ne kokiems okupantams.

R. Pavilionis. Reikia kovoti. Jei nors kokia galimybė bus, ja tikrai pasinaudosime. Daugiau nieko nelieka, kai kiekvieną dieną girdi nusiskundimus. Reikia taisyti padėtį, į akis žmonėms, su kuriais dirbsi, pasakant tiesą – ministrui, Premjerui ar Seimo nariui. Ir turi būti komanda. Jeigu tokia komanda bus – Vyriausybėje ar Seime, jei bus žmonių, kurie nuolat tas mintis kels ir nespekuliuos šiais dalykas, tai kažką galima laimėti. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai žmogus lyg ir remia, kai jam reikia populiarumo, pasišnekėti atėjus į Mokslų akademiją, pasirašyti kokį pareiškimą, bet kai tenka veikti – priimti įstatymą, kovoti, kad jis būtų priimtas, kad būtų įgyvendintas, žiūrėk, jo nebelieka.

Atsakomybė už jaunus protus

R. Pavilionis. Suprantama, reikia jaunimą grąžinti į Lietuvą. Kaip tik neseniai kalbėjau su matematiku prof. Vygantu Paulausku, kuris šiuo metu yra JAV. Kartu yra 5 ar 6 lietuviai doktorantai. Amerikiečiai neatsistebi, kaip gerai lietuviai parengti. Ten jie gauna gerus atlyginimus ir kol kas neketina grįžti į Lietuvą. Čia jie neturi jokios vilties, kad pavyktų susitvarkyti savo gyvenimą. Vargu, ar įmanoma juos privilioti į mūsų mokslo instituciją dirbti už 800 ar 1000 Lt.

Todėl dar vienas valdžios uždavinys ir būtų sudaryti paskatų sistemą, kuri padėtų kiek dar įmanoma išsaugoti šalyje jaunus žmones. Aš ne prieš, kad jie išvažiuoja į Vakarus, bet labai svarbu, kad jie ir sugrįžtų. Ir kad grįžę nesijaustų atsidūrę džiunglėse. Kad grįžtų į panašų pasaulį. Jeigu žmogus yra pilietis ir bent kiek patriotas, jis tą skirtumą pajus, susitaikys: tegu uždirbs čia 500 ar net 1000 dolerių mažiau, bet vis viena galės gyventi. Kol šito nėra, visos mūsų kalbos apie patriotiškumą, pasiaukojimą yra tuščios. Sudarykime sąlygas, kad sugrįžęs jaunimas galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstą, kad universitete ar institute gautų atlyginimą, kuris padėtų jaustis žmogumi, tuomet ir problemos bus išspręstos. Kito sprendimo nematau, nes visi kiti – tik teoriniai ir fiktyvūs. Kiekvienas žmogus privalo gyventi, auginti vaikus, pirkti knygas ir pakeliauti po pasaulį. Jeigu iš jauno žmogaus atimsime tokią viltį, tai jo ir nematysime – pamažu virsime pensininkų visuomene. Ir dar labai skurdžiai gyvenančia. Tai baisi perspektyva.

V. Gontis. Ir tų pensininkų jau nebus kam išlaikyti.