Pernai Lietuva, tęsdama gražią Europos kultūros tradiciją – pažymėti Europos paveldo dienas, – skyrė jas istoriniams želdynams. Jų apsauga Europoje rūpinamasi ir seniau, ir rūpestingiau negu pas mus. Tai įtvirtino 1981 m. ICOMOS priimtoji Florencijos chartija, skirta istorinių želdynų ir kraštovaizdžio apsaugai. Tai buvo puiki proga pasidžiaugti šia gerokai pamiršta paveldo sritimi, užbaigiant audringą XX a. ir visą antrąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį.

Lietuvos želdynų tradicija mena dar gamtamanių šventas giraites ir kitus sakralinius gamtos objektus bei valdovų medžioklės žvėrynus. Pasikeitus tikybai ir įsitvirtinus feodalizmui, kito ir šių saugomų gamtos objektų pobūdis. Tai buvo daugiau luominiai, tik valdovų ir didikų naudojami giminės tradicijų ir reprezentacijos parkai, medžioklės žvėrynai, pramogų bei vienuolynų sodai, kuriuose buvo auginami vaistiniai ir svetimžemiai augalai, o XVII a. atsiranda krikščionybės sakraliniai parkai su Jeruzalės pavyzdžio Kalvarijų Kryžiaus keliais.

Europos istoriniai želdynai įgyja naujų reikšmių ir formų prasidėjus geografinių atradimų epochai, labai praturtinusiai pasaulio augalijos pažinimą bei skatinusiai ją naudoti, plintant renesanso idėjoms, o ypač švietėjiško amžiaus paskatoms, kurios XVIII a. pab. pasiekė ir Lietuvą. Vilniaus universitete pradėti dėstyti gamtos mokslai, ypač botaniką propagavusių užsieniečių Žilibero, Forsterio, saviškių Jundzilų ir kitų pastangomis. Deja, mokslo plėtrą stabdė nepalankios istorinės sąlygos: žlugo unijinė Lietuvos – Lenkijos valstybė, įsigalėjo Rusijos carų reakcija, prasidėjo sukilimų dalyvių represijos ir buvo uždarytas universitetas. Užsimezgę mokslinių švietėjiškų želdynų pradmenys, kaip botanikos sodo (1781 m. laikino Pilies g. 22 kieme prie Medicinos kolegijos, 1797-1842 m. Sereikiškėse), trumpai teveikusių universiteto mokomųjų dvarų Pilaitėje, Vingyje ir kt., užgeso plačiau neįsitvirtinę. Didikų parkai ir sodai daugiausia liko luominiai, o pavienių entuziastų pastangos – plačiau nepripažintos ir nesuprastos, valstybės ir švietimo institucijų neremiamos, o svetimų valdininkų, įtariai žvelgiančių į visas naujoves, neretai ir slopinamos, kaip tai atsitiko visų pirma katalikų vienuolijų sodams. Daugelis jų sunyko ar prarado savitumą, kaip Vilniaus Bernardinų sodas (kartu su buvusiu Universiteto botanikos sodu paverstas paprastu pramogų parku), Misionierių sodas Vilniuje (sulaukėję likučiai dabartiniame Kūdrų parke).

Europoje XIX a. švietėjiškų, mokslo pažintinių ir muziejinių, dažnai kuruojamų mokslinių botanikos sodų ar visuomenės institucijų želdynų – parkų, sodų, specialių dendrarijų, arboretumų, skverų labai pagausėjo. Deja, Lietuvoje, per Rusijos carų “malonę” praradusioje Statutą, Lietuvos Metriką, savą aukštąjį mokslą, net šalies vardą ir kalbą (taikliu poeto A. Baranausko posmu, “anei žodžio, anei rašto mums turėt neduoda, sako: tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda”), švietėjiški želdynai tebebuvo vertinami “ponų išmislu”, beprasmės prabangos dalyku. Vargiai ką pakeisti galėjo valdinė iniciatyva vos keliuose gubernijų ir apskričių miestuose imperijos pompastiką propaguoti įrengiant “miestų sodus”, kurių standartinės pramogos daugiausia tarnavo karinėms įguloms, saujelei valdininkų ir valdžios pataikūnų linksminti.

Vis dėlto XIX a. pabaigoje buvo siekiama gaivinti užgesintas XVIII a. švietėjų idėjas, skleisti europinę tradiciją. Tai vyko kai kurių šviesesnių didikų pastangomis, sutapusiomis su pirmųjų inteligentų iš liaudies, prasimušusių į mokslus po baudžiavos panaikinimo ir žemės reformos, iniciatyvomis. Vienas pirmtakų, dar prieš XIX a. vidurį vilniečiams daręs įspūdį, - J. Strumilo sodas už Rūdininkų vartų. Jį tvarkant remtasi botanikos mokslo pagrindais. Čia buvo propaguojami augalai. Nemažai didikų parkų konsultavo ir skatino eiti moksline taikomąja linkme žymusis XIX a. švietėjas Laurynas Ivinskis (pvz., tokius garsius parkus, kaip Renavas ir Rietavas). Viena ilgiausiai tvėrusių iniciatyvų buvo švietėjiškas parkas prie 1866 m. įsteigtos Veiverių mokytojų seminarijos. Čia dėstytojų iniciatyva moksleiviai talkomis, kartu įgydami augalijos pažinimo ir kultivavimo įgūdžių, įveisė ir šiandien išlikusį, nors po seminarijos išnykimo (iškėlus ją Rusijon, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui) smarkiai sumenkusį parką su įkurtu vaismedžių sodu. Gaila, dabartinė mūsų švietimo visuomenė neatsiliepė į mano siūlymą atgaivinti Veiverių parką, kaip savitą memorialą, skirtą Lietuvos pedagogams – ir juolab Suvalkijoje, tiek daug švietimui dovanojusioje…

Kita iniciatyva, kelis kartus kitusi, išplėtota Dotnuvoje. Tai buvęs eilinis dvaro parkas, kuris 1911 m. pertvarkytas ir pritaikytas vienai pirmųjų Lietuvoje žemės ūkio mokyklų. 1919 m. čia įsteigiamas žemės ūkio technikumas – vienas atsikūrusios Lietuvos mokymo sistemos ramsčių. Jis 1924 m. pertvarkytas į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kuri išmokslino ir auklėjo ištisą kartą specialistų, padėjusių našaus žemės ūkio ir racionalaus kraštovaizdžio pagrindus šalyje, kurią sujaukė sovietinė okupacija ir gigantiški eksperimentai. Akademijos rūmai po 20 metų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, besitraukiančių vokiečių buvo susprogdinti, o vėl okupavę sovietai Akademiją iškėlė į Kauną. Dotnuvoje 1956 m. įsteigtas taikomasis mokslinis žemdirbystės institutas, o rūmai atstatyti tik 1961 m. Paveldėtą besikeičiančio profilio ir statuso parką institutas prižiūri ir dabar. Nepaisant nuostolių, vis dėlto Dotnuvos akademija parke sukaupė ne tik gausią augalijos įvairovę, bet ir retų memorialinių žymenų, su jos plėtra susijusių žmonių veiklos objektų, atminimo ženklų. Trumpesnė, bet panašaus pobūdžio buvo meniškesnio Baisogalos dvarininkų Komarų parko, sovietmečiu įkurdinto Gyvulininkystės instituto iniciatyva, plėtotės raida. Šis parkas ir pastatai buvo restauruoti ir pritaikyti plačiai veiklai.

Iškiliausios dvaro parko transformacijos sulaukė prie pat Kauno, Suvalkijos pusėje, buvęs istorinis didikų Godlevskių Aukštosios Fredos dvaras. Jo didelis parkas su gražia tvenkinių sistema po 1863 m. sukilimo buvo nusavintas caro valdžios, pavertusios Kauną tvirtove, kurios komendantūra perėmė parką, smarkiai transformavo fortų pylimais. Dėl pilsudskinės Lenkijos klastos 1920 m. netekusi sostinės Vilniaus, atsikūrusi nepriklausoma Lietuva, steigdama savo įstaigas laikinojoje sostinėje, pasirinko šį parką pagrindu kuriant botanikos sodą. Tai atliko energingas ir gabus botanikas Konstantinas Regelis, nuo bolševikų perversmo siaubo Rusijoje pasitraukęs į Kauną, pasitelkęs projektuoti vokiečių specialistą, Eseno botanikos sodo autorių Karolį Rautą (Rauth) bei keletą kitų entuziastų, vėliau išgarsinusių botanikos sodą ir Lietuvos mokslą. Jų pastangomis sodas išliko, pasižymėjęs mokslo ir meno simbioze, nors ir patyręs sunkių išbandymų karų ir sumaiščių metais (1940 m. gabusis iniciatorius K. Regelis, turėdamas pagal motiną Šveicarijos pilietybę, nuo Lietuvą užplūdusių bolševikų suskubo pasitraukti ir per savo netrumpą gyvenimą dar spėjo sustiprinti botanikos mokslą Turkijoje). Tik gaila, kad ne visas parkas perduotas botanikos sodui (rūmai su priešakine parko dalimi net keliasdešimt metų buvo tvora atskirti nuo pagrindinės parko dalies ir naudojami žemės ūkio mokyklos) – toji klaida tik neseniai, vėl atkūrus nepriklausomybę, ištaisyta. Deja, įgyvendinti visas turėtas K. Regelio idėjas trukdo ekonominiai sunkumai.

Nors pavėlavęs, bet Kauno tradiciją pakartojo ir Vilniaus universitetas, iš lenkų valdymo paveldėjęs tik mažutį ribotos paskirties sodą didžiulio Vingio parko kampe. Platesnį užmojį įgijo suskatęs 1976 m. keltis į buvusį labai apleistą seną Kairėnų dvaro parką priemiestyje. Jis pritaikomas naujai paskirčiai architektės D. Juchnevičiūtės. Beje, ta pati architektė vadovavo ir Kauno botanikos sodo atnaujinimo projektui keleriais metais anksčiau, nes sodo profilis jau pakito, palyginti su nebaigtu įgyvendinti minėtojo K. Rauto projektu.

Svarbi ir perspektyvi muziejinė parkų pritaikymo paskirtis. Pastaraisiais metais ji įsitvirtino net keliuose garsiuose parkuose. Vienas unikaliausių – Kretingos parkas Žemaitijoje, perimtas iš gerokai jį sujaukusio technikumo ūkio, kuris, tiesa, išsaugojo vienintelį Lietuvoje senąjį žiemos sodą, nuolat veikiantį. Po sovietmečio Kretingos muziejus iš grąžinamo vienuolijai istorinio Pranciškonų vienuolyno ansamblio persikėlė į buvusį Tiškevičių dvarą. Nepaisant kuklių finansavimo galimybių, muziejus gana išradingai tvarkosi, suranda rėmėjų, išsaugodamas žiemos sodą, pamažu atnaujindamas parką ir restauruodamas nemažai rūpesčių keliančius senuosius dvaro pastatus, kuriuse taikomi rengiamos muziejinės ekspozicijos.

Kitoks vertybių santykis Palangoje. Čia buvusio Tiškevičių dvaro paveldą tvarko atskiros įstaigos. F. Švechteno projektuotuose rūmuose dabar įkurdintas Gintaro muziejus, be kita ko, eksponuojantis ir Tiškevičių kolekcijas, o puikusis prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andrė suprojektuotasis parkas savivaldybės išlaikomas kaip Palangos botanikos parkas. Abiejų šių įstaigų veikla darni ir papildo viena kitą. Kad taip visur būtų imamas toks pavyzdys…

Kaip ir Kretingoje, iš buvusio technikumo muziejus perėmė Plungės parką su dvaro pastatais. Deja, sunkumų ne mažiau ir čia - kaip dėl pastatų būklės, taip ir dėl parko medyno nuostolių po Lietuvą nusiaubusio guobinių medžių maro, eglių kenkėjų invazijos ir kitų ligų. Galima manyti, kad parkui ekologiškai atsiliepė ir didžiosios Plungėje įkurdintos pramonės, geležinkelio stoties bei sovietų karinio dalinio kaimynystė. Žemaičių tradicinis atkaklumas teikia vilčių, kad sunkumai bus įveikti, atgaivintas gražusis Mykolo Oginskio parkas, kadaise žadinęs čia jaunystės metais muzikos pagrindus gavusį Čiurlionio talentą.

Nenori atsilikti ir tradiciški plungiškių varžovai Rietave, taip pat paveldėję parką iš Oginskių. Varžydavosi tarpusavy broliai Oginskiai, kurio parkas turtingesnis, rūmai meniškesni, kurio orkestras meistriškiau groja, žirgai ir ūkio padargai geresni. Rengdavo dideles parodas. Kad tik tokios varžybos ir šiandien Lietuvoje vyktų… O amžiams Rietavą išgarsino Bagdonas Oginskis, pradėjęs čia 1892 m. Lietuvos elektrifikaciją. 1992 m. čionai susirinkusių Lietuvos elektrikų gražiai pažymėta sukaktis sukėlė ir platų kultūrinį atgarsį, paskatino gaivinti senolį parką bei jo kultūrines ir švietėjiškas tradicijas. Tikimasi netrukus įkurti muziejų restauruotame buvusios Oginskių muzikos mokyklos pastate, vilčių teikia ir vykdant administracinę reformą atgautas Rietavo valsčiaus savivaldos statusas. Aukštaičių parkų vėliavnešys – Rokiškis, neseniai atšventęs 500 metų pirmo dokumentinio paminėjimo sukaktį. Vienas aktyvių rengėjų buvo muziejus, įsikūręs per 200 metų senumo parke, pagal planą darniai susietame su miestu. Muziejus alsuoja tradicine dvarų kultūra, drauge nepamirštamojo Liongino Šepkos darbais pagarsinęs iškilią liaudies tradiciją.

Lietuvos kraštovaizdį panašiai gyvina ir asmeninės iniciatyvos: garsi “gamtininkų tėvu” vadinto Tado Ivanausko puoselėtoji dendrokolekcija Obelynėje, globojama giminės, buvusių mokinių, miškininkų profesūros dabartiniame Žemės ūkio universitete; aplinkosaugininkų prižiūrimas jau mirusio entuziasto Izidoriaus Navidansko išpuoselėtas Žemaičių botanikos parkas Skuodo rajone; Mosėdį išgarsinęs darbščiojo gydytojo Vaclovo Into sukurtasis akmenų parkas muziejus; prie Šušvės krantų augalijos lobių gausa vis aukščiau kylantis entuziasto Kęstučio Kaltenio, V. Adamkaus premijos laureato, bene turtingiausias retenybių parkas simboliškai prikeltoje sunykusioje Skinderiškės dvarvietėje.

Visai kitoks entuziasto skulptoriaus Gintaro Karoso kuriamas Europos parkas. Gražiame pavilnių miške jis stebina tarptautiniais kultūros ryšiais, eksponuodamas skulptorių kūrybą iš daugelio šalių. O paskata jį pradėti kurti 1993 m. buvo prancūzų geografų patikslintasis Europos centras, tik už 6 km nuo skulptoriaus Joneikiškių sodybos, bei G. Karoso laimėtasis konkursas originaliai nužymėti geografinį Europos centrą. Gaila, dar neatsirado mecenato ar dosnaus fundatoriaus tam įdomiam projektui įgyvendinti. Bet gal iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo atsiras?

Taigi turime naujų parkų kūrybos bei senųjų atnaujinimo idėjų, su kuriomis galime drąsiai žengti į naują tūkstantmetį, pasitikti naujas sukaktis, kurių viena, tiesa, nors ir nedidelė, jau pažymėta: 10 metų sukako Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui. Jis 1989 m. vien entuziastų talkomis pasodintas didžiojo Lietuvos žadintojo ir tradicijų puoselėtojo daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje. Simboliška, jog šis per 30 ha ir per 7 tūkst. sodinukų ąžuolynas suvešėjo labiausiai miškų netekusiame Vilkaviškio rajone, kuriame buvo lemta gimti simboliškam Ąžuolui tarp žmonių…

Netrukus minėsime šio lietuvybės patriarcho 150 metų sukaktį – 2001 m.; jau persiritę per tūkstantmečių slenkstį ir išeidami į Lietuvos vardo tūkstantmečio “finišo tiesiąją”. Taigi tikėkimės, kad remdamiesi šiuo pavyzdžiu įstengsime ne vieną istorinį želdyną atgaivinti, ne vieną naują memorialinį pasodinti. Visų pirma ąžuolų, bet ne tik. Juk ne tik dainose “Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”. Atgimimo ąžuolyno patirtis ir pavyzdys turėtų įkvėpti daugelio Lietuvos vietovių entuziastus pasitikti LVT iškilmes kuriant memorialinius želdynus – kaip naujus, taip ir atgaivintus istorinius.