Simpoziumas – tai protų puota (8) Birželio 21-26 d. Lietuvoje vyko XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tęsiame rašinių ciklą apie šį įspūdingą renginį Pradžia Nr. 13

Gediminas Zemlickas

Simpoziumo dalyvė iš Maskvos lietuvaitė Regina Plešakova dirba Rusijos automatikos mokslinio tyrimo institute – yra vyresnioji mokslinė bendradarbė. Anksčiau dirbo Rusijos branduolinės geofizikos mokslinio tyrimo institute. Šiuo metu svarbiausia jos mokslinio darbo kryptis – neutroninių generatorių greitinančiųjų vamzdelių tobulinimas.

Būtent nuo šių greitinančiųjų vamzdelių priklauso ir tolesnė neutroninių generatorių pažanga. Vamzdelis visai nedidelis, o gaminant tokių nedidelių matmenų greitintuvą iškyla sunkumų. Tai prietaisas, kuriame panaudota termobranduolinė reakcija.

XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume technikos mokslų kandidatė Regina Plešakova skaitė pranešimą “Greitinantysis vamzdelis su joniniu lankinės iškrovos vakuumo šaltiniu”. Beje, mūsų tautietė dalyvavo prieš 5 metus ir IX simpoziume, tada taip pat skaitė panašų pranešimą. Per prabėgusius metus pasisekė sukurti naują greitinantįjį vamzdelį, gerokai pagerinti jo savybes. Gautas didesnis neutronų srautas, vamzdelio darbo laikas dvigubai ilgesnis. Keletas skaičių. Iki šiol greitinančio vamzdelio neutronų srautas buvo (2-3)x10⁸ neutronų/s, jo darbo laikas – 50 val., o dirbo tik iki 30 Hz impulsų dažniu. Naujasis vamzdelis yra tų pačių matmenų, bet dirba 50-100 Hz impulsų dažniu, jo didesnis neutronų srautas, o veikimo laikas – iki 100 val.

Nuo naftos gręžinių iki onkologijos

Kur naudojami neutroniniai generatoriai, kurių greitinančius vamzdelius Jūs tobulinate?

Viena tokių sričių – kontroliuoti naftos ar dujų kiekį gręžiniuose kelių kilometrų gylyje.

Kuo šis metodas geresnis už kitus šiuo metu naudojamus kad ir tų gręžinių kontrolei?

Tų metodų yra ir daugiau, aš žinau 7, kurie naudojami šiems tikslams, pvz., radiometrijos, akustinis. Tai labai neblogi metodai. Net ir nesiryžtu tvirtinti, kad mūsų metodas pats tinkamiausias, nes ką besakytum, esama radioaktyvios spinduliuotės pavojaus. Kol vamzdelis išjungtas, jis visiškai saugus, nepavojingas spinduliuotės požiūriu. Įjungus labai didelius, didesnius negu 108 neutronų/s srautus, kyla pavojus gauti didoką spinduliuotės dozę. Tiesa, matuojama arba giliai gręžinyje, arba specialiose patalpose (boksuose), kur daugiasluoksnė izoliacinė apsauga. Ji sugeria neutronus.

O kaip liekamoji spinduliuotė, kiek ji pavojinga?

Liekamosios pasekmės nepavojingos, nes neutronų spinduliuotės intensyvumas nedidelis, bent jau palyginus su neutronų srautais branduoliniuose reaktoriuose.

Kuo dar geras Jūsų įtaisas?

Labai patogu tai, kad jį išjungus jau po 30 s galima visiškai saugiai paimti į rankas. Aktyvumas kinta iki visiškai nepavojingo lygio – mažiau kaip 1 milisiverto (1 mSv) per valandą. Žinoma, jeigu ir tokią spinduliuotės dozę gautų žmogus, tai reikėtų saugotis, kad tais metais daugiau nebegautų.

Kokio dydžio Jūsų šiek tiek juk ir reklamuojamas neutronų generatorius?

Darbinė generatoriaus dalis, kuri spinduliuoja neutronus ir nuleidžiama į naftos ar dujų gręžinį, tėra 42 mm skersmens, o ilgis kartu su maitinimo šaltiniu - apie 5 m. Tenka dirbti iki 7 km gylio gręžiniuose, nes dabar nėra tokių telkinių, kur dujos ar nafta būtų arti žemės paviršiaus.

Kokiuose regionuose, o gal ir valstybėse naudojamas Jūsų prietaisas?

Naudojamas visame pasaulyje. Generatorius perka ir amerikiečiai, anglai. Rusijoje daugiausia perkama siekiant taikyti Vakarų Sibire ir kituose Sibiro regionuose.

Simpoziume skaitysite pranešimą apie neutroninius greitinančiuosius vamzdelius. Ką konkrečiai kalbėsite?

Kalbėsiu apie neutroninių vamzdelių patobulinimus bei naujai sukurtuosius. Mano pranešimo tikslas iš tiesų daugiau reklaminis. Mes kuriame naujesnius, tobulesnius neutroninius vamzdelius ir juos parduodame. Jie labai perkami, konkurentiški, palyginti su kitais tokio lygio ir parametrų užsienietiškais įtaisais. Daugiau niekas Rusijoje jų ir negamina.

Tačiau tos naftos Lietuvos žemės gelmėse ne tiek jau daug. Tad kur Jūsų neutroninius generatorius galėtume pritaikyti?

Galima naudoti atliekant laboratorinius eksperimentus, pvz., norint išmatuoti branduolinės reakcijos skersmenį, atliekant kitus laboratorinius tyrimus. Tokie prietaisai yra ne tik mažo skersmens, gali būti gaminami ir didesni. Juos taip pat savo institute gaminame, jie vadinami laboratoriniais. Yra ir taikomų metalurgijos kombinatuose - kontroliuoti įvairių elementų priemaišas lydymo krosnyse.

Naudojame ir medicinoje, tačiau daugiau gal laboratoriniais tikslais. Norint taikyti neutronų spinduliavimą atliekant vėžio terapiją reikėtų didesnio spinduliuotės intensyvumo. Arba sumažinti impulsų trukmę, arba didinti srautą. Tai rodo mūsų tyrimų, atliktų kartu su Maskvos onkologijos centru, rezultatai. Reikia labai mažų tokių prietaisų matmenų ir labai tiksliai fokusuoti spindulį, antraip bus jonizuojamas oras. Be to, neutronų srautas ore praranda savo intensyvumą. Kitaip tariant, dingsta visi aparato privalumai.

Arba įsivaizduokite tokį pritaikymą: surenkant reaktorius mūsų neutronų generatorius gali būti naudojamas ir kaip neardančios kontrolės prietaisas, siekiant nustatyti įvairius metalo mikrodefektus. Žodžiu, tos pritaikymo galimybės labai plačios, neišskiriant ir naudojimo ekstremaliomis situacijomis.

Štai neseniai su manimi susisiekė Kabardos-Balkarijos atstovai: klausia, ar gali atvažiuoti ir nupirkti mūsų aparatūrą? Deja, reikalingos pinigų sumos neturėjo, ir dar labai neaišku, ar naftos telkinys, kurį norima ištirti, eksploatuoti apsimokės. Iš tikrųjų Rusijos mastais, palyginti su Tiumenės ar kitais naftos ir dujų telkiniais, tas Kabardos-Balkarijos telkinys ne kažin koks. Tad visai natūralu, kad, skaičiuojant visus mūsų prietaiso privalumus, neturi būti pamirštama ir nauda, kurios tikimasi jį pritaikius. Visame pasaulyje rinkos ekonomikos dėsnių žmonės laikosi jau seniai, atėjo tie rinkos reikalavimai ir į mūsų mokslininkų gyvenimą. Nieko nepadarysi.

Beje, mums labai nenaudinga pardavinėti vien tik vamzdelį. Parduodame ne tik neutronų generatorių, bet ir visą aparatūros kompleksą. Kitaip tariant, maitinimo šaltinius, kompiuterius, registravimo ir jungimo su kompiuteriu įtaisus, taip pat ir specialias programas. Visas kompleksas kainuoja apie 20 tūkst. JAV dolerių. Ir vis tik tai kone 5 kartus pigiau negu už panašią aparatūrą prašo kitų šalių kompanijos.

Kaip instituto, kuriame dirbate, mokslininkams sekasi išgyventi dabartinėmis sąlygomis?

Pats gyvenimas mums diktuoja tokias sąlygas: turėjome bet kokia kaina parduoti savo gaminį, antraip paprasčiausiai nebūtume išgyvenę. Kai pavyko gerokai sumažinti kainą ir parduoti aparatą, pradėjo mums mokėti kad ir nedidelę algą. Ir ne tik mūsų skyriui, kuris tuos neutroninius generatorius daro, bet ir visam institutui, o tai 3,5 tūkst. žmonių.

Tokio dydžio mokslo institutų Lietuvoje nėra, nors mūsų problemos mums patiems taip pat atrodo labai didelės.

Beje, kaip prasidėjo Jūsų kelias į mokslą? Ką esate baigusi?

Baigiau Maskvos energetikos institutą, tačiau visą gyvenimą buvau daugiau susijusi su Maskvos fizikinės inžinerijos institutu. Ten baigiau aspirantūrą, apgyniau disertaciją (mokslo kandidato). Ne sykį teko tobulintis įvairiuose kursuose.

Kelias į Baikonūrą vedė per Marijampolę

Jeigu taip sako, vadinasi, taip ir buvo, nes tuojau sužinosime, kad Regina - ne šiaip sportininkė. Bet pradėkime truputį iš toliau – nuo tėvų.

Reginos mama, kaip ir ji pati - marijampolietė, o tėvelis – rusas. Kai reikėjo gauti pasą, jis gyveno Ukrainoje, ir jam be didesnių užuolankų buvo pasakyta: “Gyveni Ukrainoje, vadinasi, esi ukrainietis”. Taip Pavelas Jakušenkovas, netekęs vienos pavardės raidės, tapo Jakušenka. Buvo karinis inžinierius statybininkas, kai buvo paskirtas į Marijampolę. Čia ir susipažino su būsimąja žmona Petrute. Sukūrė šeimą, gimė duktė Regina. Vėliau tėvas buvo perkeltas dirbti į Pamaskvį, paskui į Maskvą, Baikonūrą.

Regina baigė vidurinę mokyklą Marijampolėje, bet, sakosi, viena koja gyvenusi Maskvoje, kita – Marijampolėje. Vaikystėje, kai mama susipykdavo su tėvu, pasiimdavo mažylę Reginą po pažastimi ir važiuodavo į Marijampolę.

Mama ir palaidota gimtojoje Marijampolėje. Rengėsi vykti pas vyrą, susiruošė eiti į paštą skambinti, kad pasitiktų Maskvoje, bet pakeliui ištiko širdies priepuolis. Taip ir pasiliko gimtinėje.

Kai tėvas – specialių karinių objektų statybininkas – dirbo Baikonūro kosmodrome, tai jam vadovaujant ir buvo pastatyti visi tie įrenginiai, be kurių ir pačių raketų būtų neįmanoma paleisti. Tai vadinamieji raketų paleidimo stalai, šachtos, raketą prilaikančios fermos, kurios prieš paleidžiant raketą atsidaro.

Labai norėjo tapti lakūne

Bet ir atgrasyti norinčiųjų nesiekiama. Tad kaip toje pasakoje, merginoms skiriamos neįvykdomos užduotys – suverpti nesibaigiantį pakulų kuodelį, sunešioti metalines kurpaites… Komisijos narių lūpose tai skamba šitaip: “Norite tapti lakūnėmis? Gerai. Bet mes jus galėsime priimti tik tada, kai tapsite parašiutizmo sporto meistrėmis. Iškovokite varžybose prizinę vietą – būsite priimtos į lakūnes”.

Buvo atrinktos 64 merginos, pasiryžusios per parašiutizmą siekti lėktuvo šturvalo. Trečiąjį atskyrį pasiekė 24, antrąjį – jau tik 15, o pirmąjį sugebėjo gauti viso labo tik dvi merginos. Viena jų – Regina.

Tačiau didžiausi sunkumai prasidėjo siekiant sporto meistrės vardo. Iki oro uosto buvo keli šimtai kilometrų, tekdavo važiuoti “električka”. Nors Energetikos institute Reginai ir sekėsi, bet paskaitoms ir pratyboms pasirengti visvien reikėdavo. Po paskaitų ar išlaikiusi egzaminą belsdavosi į oro uostą, treniruodavosi, šokdavo su parašiutu. Ir jokių nuolaidų, kad mokėsi. Sunku? Tai mesk, sako, institutą. O jei dirbi – mesk darbą. Siekiant labai aukštų rezultatų, tenka aukotis. Inkščiančių niekas neužjaus, o ir labai greitai tokie nubyrėjo.

Jeigu ne estas

Iššokusi iš lėktuvo treniruoklio turėdavo ant batuto atlikti salto. Nesisekė. Iš nosies bėga kraujas, šaltu vandeniu nusiplauna ir vėl ateina prie treniruoklio. Kaip jauniausiai sportininkei, Reginai teko ypač daug treniruotis. Šoka – vėl kraujas. Taigi estas, pamatęs, kaip Regina stengiasi, ir kaip jai nesiseka, priėjo ir sako: “Gaila man tavo nosies. Ateik, aš tave pamokysiu”. Ir parodė salto tiesiog stovėdamas ant žemės – kaip koks cirko akrobatas. Jeigu ne estas, Regina nebūtų tapusi nei sporto meistre, nei patekusi į rinktinę, nei pasiekusi aukštų rezultatų. Taip bent ji pati tvirtina.

Nesėkmių ruožas

Taigi dribtelėjo, sėdi leisgyvės, atsikelti negali – kojos nelaiko. Atrodo kaip tikros desantininkės – su šalmais, akiniais, bet tai, matyt, paskutinis šuolis. Medicinos komisija nurašys – ir be jokių pasiaiškinimų. Staiga kaip tik ir pamato sparčiai atžingsniuojantį medicinos komisijos pirmininką su palydovu.

Parašiutininkės susižvalgė ir kaip susitarusios kone pašoko nuo žemės, nors prieš akimirką kojų nejautė. “Viskas gerai?” – klausia viršininkas. “Viskas gerai”, - atsako parašiutininkės. Tą akimirką pačios patikėjo, kad viskas kaip reikiant. Regina pagalvodavo: gal mesti tą sportą? Juk jau nemažai ir taip pasiekta. Vienas instruktorius patarė: jeigu atėjai ir tau gerai sekasi, tai siek aukščiausių rezultatų. Nesustabdė jos ir ta baisi nelaimė, kai iš jų aeroklubo buvo atrinkta dešimt parašiutininkų, kurie turėjo nušokti ant Lenino viršukalnės Pamyre. Šeši žuvo iškart. Tai sportas, kuris nuolat reikalavo ir aukų.

Tas nepaprastas noras gyvenime ko nors rimto pasiekti. Atsimena Regina ir vėjo gūsį, tikrą viesulą, kuris nunešė ją su visu parašiutu. Keturių kvadratinių kilometrų plote tebuvo tik vienas namas, tai ant jo stogo Reginą ir užnešė. Trenkė kaip reikiant, negana to, dar ir ant tvarto užmetė. Vis gyva liko. Visi stebėjosi: iš kur toks kaulų tvirtumas, o gal lankstumas? Mat tą dieną iš keturių lėktuvų iššokę parašiutininkai atsidūrė ligoninėje su sulaužytomis kojomis ir kaulais.

O vieną kartą galvojo, kad jau viskas. Krito tolokai nuo oro uosto, virš miško. Parašiutas neišsiskleidžia, nors tu ką. Jau beveik kojomis siekė eglės viršūnę, kai pajuto stiprų trūktelėjimą. Tik tada išsiskleidė parašiutas, padovanojęs jai antrą gyvenimą. Tiesiai ant eglių ir nusileido.

Draugai ir kolegos kalbėjo: tu pervargai, šis nesėkmių ruožas jau nebe atsitiktinumai, bet tapo sistema. Žodžiu, pats laikas daryti išvadas. Ir dabar kartais stebisi, kad liko gyva.

Kaip į kosmonautes rinko

Prisiminė mano pašnekovė ir kaip į jų sportinį oro uostą atvažiavo septyni prašmatnūs automobiliai. Išlipo maršalas, apsuptas generolų. Tai Žvaigždžių miestelio atstovai, iš kosmonautų rengimo centro. Pasklido žinia, kad bus pasirinkta viena sportininkė, rengsis į būsimąsias kosmonautes. Kas tiks iš 350 sportininkų?

Regina neabejojo, kad geriausia buvo sporto meistrė Muchina, į ją galima buvo tik lygiuotis. Be to, ir išvaizdos įspūdingos. Vaikšto instruktoriai, vadovai ir kalbasi: “Reikia imti Muchiną, bet ji negalės būti laivo vadė, tik tyrėja. Geriausia, jeigu galėtume pasiūlyti baigusią technikos mokslus, ir protingą. Jei taip, tai kitos kandidatės, išskyrus Reginą, neturime”.

Visa tai girdėjo gal pora dešimčių žmonių. Mat labai stengėsi išgirsti, ką kalba vadai. Atbėga pas Reginą: “Klausyk, tave paims į kosmonautes”. Regina, žinoma, netiki, juk yra geresnių už ją. Gandonešis veikia toliau: “Teiraujamasi, kas yra Reginos tėvas? A, pulkininkas, Baikonūre statė kosminių raketų paleidimo įrenginius…”

Tačiau viso to pasirodo aiškiai per maža, norint pretenduoti į kosmonautes. Pradeda aiškėti, kad varžosi visai ne sportininkės, o jų tėveliai, tarp kurių vyrauja turintys generolų lampasus. Bet ir šito pasirodys, kaip tuojau įsitikinsime, per maža. Mat aukštąją komisiją domino tik viena sportininkė – aviacijos maršalo duktė Svetlana Savickaja.

Dabar neišlaiko Maskvos rinktinės antrojo trenerio nervai. Beje, šis užgrūdintas treneris buvo ir Rusijos rinktinės treneris. Jis pareiškia: “Darysime taip. Išrikiuosime visus sportininkus ir balsuosime atviru balsavimu”. Generolai prieina prie aeroklubo direktoriaus: nieko nereikia rikiuoti. Šis ryžtingai prieštarauja: “Mes vis tik išrikiuosime ir balsuosime už geriausią”.

Sportininkai rikiuojami, o generolai šaukia: “Mums nereikia jūsų rikiuočių, mes atvažiavome pasiimti Svetlanos Savickajos - maršalas liepė ją atvežti”. Kilo tikras skandalas. Įsivaizduokite, generolai skuba lipti į automobilius, o iš paskos jiems pasipylė supuvę pomidorai – tiško į langus. Taip atsisveikinta.

Svetlana Savickaja vos neverkė: “Aš gi negalėsiu čia sugrįžti”. Bet jai nereikėjo grįžti - ji pateko į kosmonautų rengimo centrą, skrido į kosmosą, taigi pateko ir į kosmonautikos istoriją. Tą vietą puikiausiai galėjo užimti ir lietuvaitė Regina, deja, jos tėvas nebuvo maršalas.

Kaip mūsų tautietė apibūdina savo netikėtą konkurentę? Svetlana Savickaja buvo tokia pat parašiutininkė, kaip ir daugelis kitų merginų. Pasižymėjo darbštumu, buvo stipri, nes silpnų ten ir negalėjo būti – silpnosios neišlaikydavo konkurencijos. Svetlana su niekuo nedraugaudavo, niekam nepadėdavo, o tokios savybės kolektyvo ne itin mėgiamos. Svetlana žinojo, kad jos kelias – kaip sportininkės ir asmenybės – bus ypatingas, kad jai visur švies žalia šviesa. Todėl į visus ir žiūrėjo iš aukšto.

Šis atvejis, tikriausia toli gražu ne išskirtinis, parodė, kad lygybės ir teisybės niekur nėra, net ir kosmonautikoje. Bent jau Reginai įrodyti priešingai tikriausiai būtų labai sunku.