Habil. dr. Romualdas Karazija

Mokslo ir studijų sistemos reformą Lietuvoje ėmėsi spartinti tik 1997 m. Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės, vadovaujamos A. Janulaičio ir R. Sližio. Jos inicijavo mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo paliktas ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek tiek susietas su veiklos produktyvumu.

Minėtos komisijos padarė gana keistą ir pavojingą išvadą - reforma stringa dėl to, kad jai vadovauja pačių mokslininkų institucijos: “Sprendimų esminiais mokslo ir studijų klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir formavimo principų gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų departamentas (sudarytas iš buvusių ir, matyt, todėl galinčių daryti esminius sprendimus mokslininkų), kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę mokslo ir studijų politiką. Ta politika buvo suprasta kaip iš viršaus vykdomos prievartinės reformos. O prasidėjus ekonominei krizei pasigirdo kategoriškų siūlymų visus institutus nedelsiant prijungti prie universitetų ar net visai nutraukti jų finansavimą.

Antai 1999 m. po Ministro Pirmininko susitikimo su aukštųjų mokyklų rektoriais, protokole atsirado išvada: “Pavesti Švietimo ir mokslo ministerijai ir Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai ieškoti vidinių rezervų finansinei aukštojo mokslo būklei pagerinti... mokslinio tyrimo institutus prijungti prie atitinkamų aukštųjų mokyklų”. Anot kai kurių dalyvių, tokio kategoriško pasiūlymo susitikimo metu nebuvo. Po kelių dienų tuometinis finansų ministras J. Lionginas viešai pareiškė, kad “būtina atsisakyti mokslinių tyrimų institutų finansavimo (jiems skiriama apie 120 milijonų litų)”. Ministras beveik pusantro karto perdėjo sumą, kuri būtų sutaupyta tokiu drastišku būdu, o apie jo žalą jis, matyt, net nepagalvojo...

Naujas vyriausybės mokslo politikos nuostatas turėjo įtvirtinti pakeistas “Mokslo ir studijų įstatymas”. Tačiau buvo nutarta pasielgti nelogiškai - pirmiausia priimti Aukštojo mokslo įstatymą, o vėliau prie jo derinti bendresnį Mokslo ir studijų įstatymą.

Aukštojo mokslo įstatymas, deja, nenumatė jokių priemonių universitetų ir mokslo institutų bendradarbiavimui bei integracijai skatinti. Jame apskritai net neminimas valstybinių mokslo institutų pavadinimas, tarsi antroji pagrindinė Lietuvos mokslo sistemos dalis jau nebeegzistuotų. Jeigu įstatymo projekte dar buvo numatyta galimybė aukštojo mokslo įstaigai ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui kviesti be konkurso mokslininkus iš kitų įstaigų, tai priimtame įstatyme tokie kvietimai taikomi tik mokslininkams iš kitų valstybių.

Nenuostabu, kad Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte, kuris 2000 m. rudenį buvo pateiktas svarstyti Seimui, prieš tai su juo nesupažindinus mokslo visuomenės, iš viso neliko tokios valstybinės mokslo tyrimo įstaigos kaip valstybinis mokslo institutas, tik nacionaliniai tyrimų centrai (vykdantys valstybei reikalingus tyrimus), universitetų mokslo institutai ir valstybinės mokslo įstaigos (turinčios žemesnį statusą).

Gal iš tikrųjų valstybiniai mokslo institutai per tuos devynerius netikrumo metus tiek sunyko, kad nebevaidina didesnio vaidmens Lietuvos moksle ir juos belieka tik prijungti ar panaikinti? Tad panagrinėkime, kokį iš tikrųjų indėlį į Lietuvos mokslą jie teikia.

Mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų indėlis į Lietuvos mokslą

Aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų pagrindiniai mokslinės veiklos rodikliai

1Aukštųjų mokyklų rodikliai atitinka 1995-1997 m. laikotarpį 2Valstybinių mokslo institutų rodikliai atitinka 1995-1997 08 laikotarpį 3Duomenys apie mokslininkus atitinka visą valstybinį sektorių

Duomenys apie mokslininkus paimti iš Statistikos departamento leidinio “Mokslo darbuotojai ir jų veikla, V., 1999. Ten pateikiamas tik viso valstybinio sektoriaus, kuriam, be valstybinių mokslo institutų, priklauso dar apie 20, daugiausia nedidelių, mokslo įstaigų, mokslininkų skaičius. Valstybiniame sektoriuje 1998 m. dirbo 2,7 karto mažiau mokslininkų negu aukštosiose mokyklose. Tiesa, dėstytojai mokslui skiria tik dalį darbo laiko, tad statistikos rinkinys pateikia ir duomenis, perskaičiuotus pagal visos darbo dienos ekvivalentą. Taip redukavus mokslininkų skaičių apie 60% jų tenka aukštosioms mokykloms, o apie 40% - valstybiniam sektoriui. Galima pridurti, kad 1998 m. visi 29 mokslo institutai gavo iš valstybės 16% mokslui ir studijoms skirtų lėšų, o 2000 m. - tik 14%.

Nauji originalūs mokslo rezultatai daugiausia spausdinami kaip straipsniai. Didžiausią įtaką pasaulio mokslo raidai daro straipsniai, paskelbti prestižiniuose žurnaluose, kur jie kruopščiai atrenkami. Žurnalo rangą pagal jame skelbiamų darbų citavimo dažnumą apibūdina koeficientas (impakt indeksas). Kaip matome, daugiau kaip 2/3 Lietuvos mokslininkų straipsnių, spausdinamų aukščiausiojo rango tarptautiniuose žurnaluose (p>1), parašo institutų darbuotojai. Šis rezultatas atitinka duomenis, skelbtus O. Voverienės knygoje “Bibliometrija” (1999): tarp Lietuvos mokslininkų publikacijų, įtrauktų į tarptautinį pripažinimą fiksuojančias “Science Citation Index” 1991-1995 m. duomenų bazes, 61% priklauso institutų darbuotojams. Žurnaluose, kurių koeficientas 0<p<1, irgi spausdinama daugiau institutų mokslininkų straipsnių, o žemesnio rango žurnaluose - kituose tarptautiniuose bei užsienio, taip pat Lietuvos mokslininkų recenzuojamuose - jau daugiau straipsnių skelbia aukštųjų mokyklų atstovai (atkreipsime dėmesį, kad jų produktyvumas atitinka 4 mėnesiais ilgesnį laiką). Jie spausdina ir daugiau monografijų.

Būtina pažymėti, kad humanitarinių mokslų atstovai dėl istorinių priežasčių bei glaudžių tyrimų sąsajų su mūsų kraštu turi mažiau galimybių spausdinti straipsnius tarptautiniuose žurnaluose. Nedidelį jų indėlį į pasaulio mokslą atsveria tų rezultatų svarba Lietuvos kultūrai ir krašto pažinimui, tačiau tai sunku parodyti kiekybiškai. Galima tik konstatuoti, kad daugelis buvusių MA institutų irgi yra atitinkamų mokslo sričių pagrindiniai centrai Lietuvoje.

Institutai gerokai atsilieka nuo aukštųjų mokyklų pagal doktorantų skaičių (tai liudija, kad institutai kol kas turi daug mažiau galimybių įtraukti gabius studentus į vykdomus tyrimus). Pagal ginamų daktaro disertacijų skaičių aukštųjų mokyklų pirmavimas gerokai sumažėja. Taigi, priešingai negu yra įsigalėjusi nuomonė, institutai, o ne aukštosios mokyklos geriau ugdo doktorantus.

Vienas pagrindinių rodiklių, apibūdinančių taikomojo mokslo rezultatus, yra sukurtų ir panaudotų technologijų skaičius. Pagal jį tvirtai pirmauja institutai. Tiesa, į geriausių šiuo aspektu įstaigų trejetuką patenka ir Kauno technologijos universitetas, kurio mokslininkams priklauso daugiau nei pusė aukštosiose mokyklose sukuriamų technologijų.

Pateikti duomenys liudija, kad valstybiniai mokslo institutai sudaro esminę šiuolaikinio Lietuvos mokslo dalį. Nepaisant to, kad “pertvarkos metais akademinės institucijos nukentėjo daugiau negu aukštosios mokyklos” (I. Dagytė, Mokslotyra, 1998, Nr. 2, p. 28), mokslo institutai lieka pagrindiniais aukšto lygio fundamentinio ir taikomojo mokslo centrais Lietuvoje.

Aišku, tai tik bendra tendencija, o atskiri institutai, kaip ir aukštosios mokyklos, labai skiriasi pagal savo mokslinius rezultatus. Tarp visų aukštųjų mokyklų bei institutų pagal daugelį nagrinėtų rodiklių pirmauja Vilniaus universitetas, kuriame didžiausias mokslo potencialas. Aukštųjų mokyklų grupėje dar gana aukšti Kauno technologijos universiteto, Kauno medicinos universiteto ir kelių kitų aukštųjų mokyklų rodikliai.

Tarp mokslo institutų pirmauja daugelis buvusių MA institutų, kurie kartu su atitinkamais VU fakultetais ir atskirais atvejais - su kitų pagrindinių aukštųjų mokyklų fakultetais yra svarbiausieji tų sričių mokslo centrai. Palygindami 16 institutų, 1991 m. priklausiusių MA, ir 13 buvusių žinybinių institutų rodiklius, pirmoji grupė labiau pranoksta antrąją (iš pastarosios savo gerais rodikliais dar išsiskiria Biotechnologijos institutas). Buvę MA institutai daugiausia plėtoja fundamentinį mokslą, o antrosios grupės institutuose vyrauja taikomieji tyrimai, tad jų indėlis į pasaulio mokslą yra mažesnis, bet užtat jų taikomieji darbai naudingesni Lietuvos ūkiui.

Į institutų, kurių labai geri čia aptariami rodikliai, grupę pakliūna visi trys fizikos institutai (iš tikrųjų juose plėtojama ne tik fizika, bet ir kai kurios gretimos kryptys, kaip astronomija bei aplinkosauga). Šie trys institutai kartu su VU Fizikos fakultetu įneša svarų indėlį į pasaulio mokslą. Tarp lentelėje nurodytų Lietuvos mokslininkų straipsnių, spausdintų aukščiausiojo rango tarptautiniuose žurnaluose per nagrinėjamą laikotarpį, net 44% buvo parašyti šių institutų darbuotojų. Mokslotyroje nustatyta, kad tarptautinio pripažinimo pasiekusiu mokslininku laikomas toks, kurio darbai tarptautiniuose žurnaluose cituojami daugiau kaip 100 kartų. 1960-1980 m. duomenimis, tokių mokslininkų Lietuvoje buvo 29, iš jų 19 - fizikai. Iš dvidešimt septynių Lietuvos mokslininkų, 1994 m. gavusių Tarptautinio mokslo fondo paramą ilgalaikiams gamtos mokslų tyrimams, dvidešimt buvo fizikų ir pan. Kita vertus, tie institutai vykdo skirtingų krypčių fundamentinius tyrimus, aktualius ne tik pasaulio mokslui, bet ir būsimiems Lietuvos poreikiams: Puslaidininkių fizikos institutas - medžiagotyros ir mikroelektronikos, Fizikos institutas - aplinkosaugos ir lazerių fizikos, Teorinės fizikos ir astronomijos institutas - mikropasaulio fizikos ir astronomijos krypčių.

Dabartinė institutų padėtis

Kelia susirūpinimą tarptautinių mokslo žurnalų prenumeratos padėtis. Lėšos 2000-ųjų metų žurnalams įsigyti buvo skirtos tik metų viduryje, ir jie buvo užsakyti vien Vokietijos firmos, kuri vykdo tuos užsakymus, dėka. Be to, ligi šiol dalį pagrindinių žurnalų parūpindavo Atviros Lietuvos fondas, tačiau šiemet jis jau ketina nutraukti tokią paramą. Tad yra didelis pavojus, kad 2001 metais Lietuvos mokslininkai liks be pagrindinių informacijos šaltinių.

Institutuose, kaip ir aukštosiose mokyklose, yra gana aukštas mokslininkų amžiaus vidurkis. Rengiant nedaug doktorantų, greit vyresnės kartos nebus kam pakeisti. Kita vertus, naujų mokslo daktarų lygis nėra aukštas, nes dėl smukusio mokslo prestižo stojantiems į doktorantūrą dažniausiai nėra konkursų, o gabiausieji jaunuoliai stengiasi išvykti į užsienį (ir ten pasilikti). Sumažinus doktorantūros trukmę ligi 3 metų, sunku per tą laiką išlaikyti visus egzaminus ir parengti rimtą darbą, tad daktaro disertacijos reikalavimai smuks.

Vis dėlto svarbiausia priežastis, neigiamai veikianti mokslo institutus - nuo jų pertvarkos pradžios beveik dešimtį metų besitęsiantis netikrumas dėl ateities. Į valstybinius mokslo institutus nuolat žiūrima kaip į laikiną, netgi antraeilį Lietuvos mokslą. Nors 1997 m. ekspertai įvertino, kad daugelio institutų veikla atitinka valstybinių mokslo institutų nuostatų reikalavimus ir patvirtino jų statusą, bent jau iki kito tikrinimo po 5 metų, netrukus vėl imta rengti įvairius jų reorganizavimo projektus...

Kodėl vis dėlto per devynerius metus neįvyko lauktas mokslo institutų susijungimas su universitetais? Kodėl institutai, siekdami stiprinti ryšius su studijų įstaigomis, vis dėlto nesiekia ir net kategoriškai atsisako tapti universitetiniais institutais? Visų pirma institutai įsitikino, kad gana glaudus bendradarbiavimas su universitetu, jei pastarasis irgi yra tuo suinteresuotas, įmanomas ir nesant jo dalimi (tą patvirtina kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių, ypač Čekijos ir Estijos patyrimas). Dar daugiau, būdamas savarankiškas institutas gali vaisingai bendradarbiauti su keliais universitetais, o prisijungęs prie vieno iš jų, būtų skatinamas tik palaikyti ryšius su juo, o su kitais universitetais bendradarbiavimas nelabai pageidautinas. Tapus universitetiniu institutu, valstybinio instituto statusas pažemėtų ligi dabar veikiančių smulkių to tipo įstaigų statuso. Pagal parengtą universitetinio mokslo instituto nuostatų projektą, aukštoji mokykla tvirtina ir gali atšaukti direktorių, skirti laikinąjį direktorių, vieną trečdalį jo tarybos narių, t.y. valstybinis institutas netektų nemažos dalies savarankiškumo.