Lapkričio 10 d. Lietuvos MA Mažojoje salėje buvo surengtas knygos “Photosynthetic Excitons” pristatymas, kuriame dalyvavo jos autoriai – prof. Herbert van Amerongen, prof. Leonas Valkūnas ir prof. Rienk van Grondelle. Lietuvos fizikas ir du jo kolegos iš Olandijos parodė gana įspūdingą tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdį, ir galima neabejoti, kad jų veikalas neliks dūlėti senų knygų lentynoje.

Visų pirma perspektyvi pati tyrimų kryptis – fotosintezės procesai, biologinėse makromolekulėse vykstančių reiškinių gilesnis pažinimas. Tiesa, eksitono sąvoką nuo seno esame įpratę sieti su kietojo kūno tyrinėjimais. Eksitonas pirminiame savo pavidale aprašo kolektyvinį sužadinimą kristale, aiškiai pasireiškiant kvantinėms savybėms. Tačiau biologines makromolekules tyrinėti nėra tas pats, kas statinius, tvarkius kristalus. Ten jau reiškiasi netvarkos dinamikos dėsningumai, kurie ir leidžia gyvosios gamtos sistemoms prisitaikyti, vystytis.

Eksitonai fotosintezėje sietini su baltyminėje terpėje esančių pigmentinių molekulių visuma. Daugelio fotosintetinių baltymų kompleksų struktūra jau tiksliai nustatyta, o spektroskopinių tyrimų analizė padeda suvokti ir gana išsamiai aprašyti pirminius fotosintezės reiškinius. Tad ir trijų profesorių naujoji knyga tarsi pratęsia klasikinį “kietakūnio eksitonų mokslą” į cheminę fiziką ir biofiziką, padeda išaiškinti šiuolaikinius spektroskopinius eksperimentus, kurie atliekami su fotosintetiniais kompleksais. Tai tarpdisciplininių tyrinėjimų objektas, kur telkiamos įvairių sričių mokslininkų pastangos.

Knyga skirta ne tik savarankiškai mokslinį darbą dirbantiems tyrinėtojams, bet ir fizikos, chemijos ir biologijos aukštesnių kursų studentams, doktorantams, todėl ir jos gyvenimas turėtų būti ne vienadienis.

Gal kiek pažeisdami įprastą knygos pristatymo būdą, paprašėme ją pakomentuoti du labai gerai žinomus fizikus – Lietuvos fizikų draugijos prezidentą, Valstybinio teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorių akad. Zenoną Rudziką ir Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedros vedėją akad. Algį Petrą Piskarską. Suprantama, pašnekovai nepasitenkino vien tik eksitonais, bet tuojau pat ėmėsi ir tam tikrų apibendrinimų, pamėgino užčiuopti ir gerokai gilesnius mokslinės veiklos klodus šalyje. Vadinasi, knyga žadina mintį.