Mūsų pašnekovas - Lietuvos fizikų draugijos prezidentas akad. Zenonas RUDZIKAS.

Kaip vertinate naująją olandų profesorių Herbert van Amerongen ir Rienk van Grondelle bei lietuvio fiziko prof. Leono Valkūno kartu parašytą knygą “Photosynthetic Excitons”?

Z. Rudzikas. Sritis, kuriai skirtas veikalas, labai perspektyvi. Molekulinės biologijos tyrinėjamai fizikiniais metodais atominiu ir molekuliniu lygmenimis - tai apskritai unikalus dalykas. Dabar technika, technologijos taip pat priartėjo prie atominių ir molekulinių procesų lygmens, galų gale tai ir visai kitų gamtoje vykstančių procesų pasaulis. Kartoju, tai itin perspektyvi sritis, todėl neatsitiktinai pristatant knygą buvo prisimintas ir šioje srityje dirbantis 1999 m. Nobelio premijos laureatas, Kalifornijos technologijos instituto profesorius egiptietis Ahmedas Zeveilas (Ahmed Zewail)^*.

Malonu, kad Lietuvoje taip pat šioje srityje daug dirbama – eksperimentiškai taikant labai trumpų impulsų lazerius. Taip pat tie procesai modeliuojami ir teoriškai. Ši simbiozė pasirodė esanti labai efektyvi, tad nieko nebestebina ir bendros su užsienio mokslininkais publikacijos. O monografijos palyginti dar retas dalykas. Mokslinių straipsnių – tūkstančiai, jeigu ne dešimtys tūkstančių, todėl viena kita publikacija, kur šmėkšteli lietuviška pavardė, gal ir paskęsta toje rašinių jūroje. O monografijos – tai jau reiškinys, tegu jų bus ir šimtai, bet pasaulio mastu jau pastebimos. Visi didžiausi universitetai domisi svarbiausių leidyklų išleidžiamomis knygomis, o “World Scientific” yra viena garsiųjų mokslinės literatūros leidyklų. Jos knygos brangios, tačiau jas mielai užsisako bibliotekos, jos patenka į pasaulinius katalogus.

Taigi ir kolegos Leono Valkūno mokslinėje biografijoje tai kokybinis šuolis, tam tikra aukštuma, į kurią įkopus atsiveria nauji horizontai.

Kokį įspūdį Jums palieka naujosios knygos pristatymas? Kaip vertinate dviejų nedidelių Europos valstybių - Olandijos ir Lietuvos – fizikų bendradarbiavimą?

Z. Rudzikas. Jeigu politikai dar tik kalba, kad Lietuva rengiasi stoti į Europos Sąjungą, tai daugelis mūsų mokslininkų jau seniai “įstoję”. Ir jeigu daugelyje gyvenimo ir veiklos sričių mes jaučiamės lyg prašytojai (pvz., žemės ūkio srityje), tai moksle, bent jau išties daugelyje jo sričių esame lygiaverčiai partneriai. Šios dienos renginys, knygos “Photosynthetic Excitons” pristatymas šį teiginį tik patvirtina.

Ar šito ne per maža? Juk kas kitas, jeigu ne mokslas, jeigu ne mūsų intelektualai ir kūrėjai, ir turi parodyti visai Lietuvai, kaip reikėtų su Europa kalbėtis ir kaip su ja bendradarbiauti?

Z. Rudzikas. Mokslininkai tą ir rodo. Ne viena grupė sėkmingai bendradarbiauja ir NATO mokslinių programų srityje – ir ne kaip kaulytojai su ištiesta ranka, o kaip lygiaverčiai partneriai. Bent jau fizinių mokslų srityje lietuvių galvos ir pasirengimas tikrai neblogesnis už Vakarų mokslininkų. Mūsų prastesnis materialinis aprūpinimas kartais verčia mikliau suktis, ieškoti netradicinių sprendimų. Dar akad. Adolfo Jucio laikais, turėdami visai prastus kompiuterius, sukome galvas, kaip supaprastinti labai sudėtingus teorinius uždavinius, ieškojome kitų savybių, pvz., simetrijos, ir naudodamiesi prasta technika sugebėdavome gauti tarptautinio lygio rezultatus. Lietuviai paties gyvenimo verčiami daryti sumanius sprendimus, o užsienio jaunimas daugiau pasikliauja labai gera įranga. Todėl ir mūsų absolventai pasaulyje labai gerai vertinami.

Kaip Lietuvos fizikų draugijos prezidentui, ar dažnai Jums tenka dalyvauti panašiuose renginiuose, kai dviejų nedidelių Europos valstybių fizikai drauge sugeba išleisti solidų mokslinį veikalą? Pagaliau ir šiuo atveju juk ne tik veikalu apsiribojama, daromi bendri eksperimentai, rašomi straipsniai ir pan.

Z. Rudzikas. Jeigu paanalizuotume mokslines publikacijas (jas fiksuoja Mokslo ir studijų departamentas bei Studijų kokybės vertinimo centras), tai nesunkiai įsitikintume, kad bent jau fizinių mokslų srityje yra labai daug bendrų su Vakarų Europos mokslininkais darbų. Tas bendradarbiavimas daug kur neformalus, ypač kai internetas padeda bendrauti be jokių kliūčių. Tik gaila, kad Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas tokių darbų neremia, o remia tuos tyrimus, kurie atliekami pagal tarpvalstybinius susitarimus. O juk asmeniniai ryšiai ar net susitarimai tarp mokslo institucijų ir yra tas realus bendradarbiavimas, kuris vyksta ne dėl kokių nors politinių ar konjunktūrinių motyvų, o tik asmenine gera valia ir bendrais moksliniais interesais. Kur darbo imasi kelios galvos, visada gimsta nauja kokybė.