Būsimosios knygos rankraštis Šiaulių universiteto doc. Kęstučio Kazimiero VILKONIO rankose atrodė labai įspūdingai, storis priminė senovės foliantus, o botanikos žinovui gal primins ir vieną iš Žano Emanuelio Žilibero (1741-1814) “Lietuvos floros” tomų. Palyginimas su Žilibero veikalu, kaip tuojau pamatysime, gal ir nėra atsitiktinis. Bus geriausia, jeigu apie tai papasakos pats doc. K. K. Vilkonis, tik prieš tai priminsime, jog jis yra Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos katedros vedėjas. Be to, yra Lietuvos mokslininkų sąjungos “Salduvės” skyriaus, Lietuvos gėlininkų ir sodininkų draugijos Joniškio skyriaus narys. Iš pokalbio pamatysime, kuo gyvena šis ketvirtojo pagal dydį Lietuvos miesto mokslininkas, vienas iš daugelio savo pašaukimui ir darbui atsidavusių žmonių.

Magiškas skaičius – 300 augalų

Čia ne darbas, o žaidimas, knygos, skirtos žaisti ir žaidžiant išmokti. Spalvoto iliustruoto leidinio, kuris būtų skirtas rengti pradinių klasių mokytojus, pedagogus botanikus, Lietuvoje kol kas nėra. Be to, Šiaulių universitete šiais metais jau pradėti rengti taikomosios ekologijos specialistai. Tad juo labiau reikia prieinamo parankinio veikalo augalams pažinti. Žmonės turi pažinti savo aplinką, o iš ko jiems mokytis? Tiesa, seniau buvo išleista spalvotai iliustruotų knygelių – labai gerų, patogių, nestorų. Gana vykusios ir labai populiarios - Ž. Lazdauskaitės “Pavasarį žydintys augalai”, R. Jankevičienės “Vasarą žydintys augalai” ir jųdviejų “Rudenį žydintys augalai”. Kadaise buvo išleista spalvingai iliustruota R. Murkaitės ir A. Karazijos knyga “Lietuvos miškų augalai”. Paskui pasirodė “Mažieji miško turtai”, “Vaistiniai augalai”, “Aromatiniai augalai”, “Piktžolės”. Įdomu tai, kad beveik visose šiose knygose pristatyta maždaug 300 augalų.

Kodėl tokia keista norma –300 augalų?

Mat tai patys populiariausi augalai: jie dažniausiai aptinkami, jie ir aromatiniai, ir vaistiniai, ir medingi. Mano supratimu, trūkumas tas, kad šiose knygose viename puslapyje nupieštas tik vienas augalas, o kitame – tik jo vieno aprašymas. Verti kitą puslapį – vėl tik vienas augalas, paprastai jau iš kitos šeimos. Augalai pateikiami arba pagal savybes, arba pagal žydėjimo laiką. Besimokančiam palyginti kurios nors vienos šeimos ar genties augalus nėra paprasta. Štai turime trijų grupių kiaulpienes, kuo jos skiriasi – atskirai sunku pastebėti. Tai kas, kad plačiai per visą puslapį aprašoma.

Augalus pažinsi lygindamas

Mano idėja buvo paprasta: jeigu žmogus net per valstybės sieną leidžiamas tik pažvelgus į nuotrauką, tai tas pat turėtų būti ir su augalais. Tiesa, kai kurias artimas rūšis iš nuotraukos atskirti labai sunku, kartais neįmanoma. Tačiau kai šalia yra trys ar visos keturios pienių rūšys – jau galima palyginti ir pastebėti skirtumus. Be to, viename lape matant visas tos pačios augalų genties rūšis lengva mokytis. Atsivertus tos šeimos augalus, tegu tai bus 5 ar 9 puslapiai, bet jeigu studento dar gera regimoji atmintis – nesunkiai galima skirtumus įsidėmėti. Beje, ir pastabumas ugdomas.

Taigi savo veikalą vadinčiau metodine mokymo priemone, kuri ne vien Pedagogikos fakulteto studentams skiriama. Turėtų būti prieinamiausia knyga pažįstant augalus. Stengiausi surinkti visas augalų rūšis, įtrauktas į Algirdo Lekavičiaus veikalą “Vadovas augalams pažinti”. Praėjusiais metais pasirodė Zigmanto Gudžinsko induočių augalų sąvadas “Lietuvos induočiai augalai”. Ten naujai pateikta paparčių, pataisų, asiūklių ir kitų induočių augalų sistema. Vardai patikslinti. Dabar aš derinu, kad būtų visur vienodai, nes ankstesniuose augalų apibūdintuvuose vartojama aibė sinonimų. Todėl nenoriu girtis, kad knygoje bus daug mokslo, nes nieko naujo neatradau, tik įdėjau daug darbo ir tikiuosi labai palengvinti nebiologinio profilio studentų (o gal ir pastarųjų) vargus.

Kaip saugoti, jei nepažįsti, ką saugai

Norėčiau manyti, kad pirmiausia tai galėtų būti gera priemonė tiems, kurie mokosi augalus pažinti. Bus naudinga ir tiems, kurie jau šiek tiek susipažinę su dabartine gamtosauga. Kiekviename rajone yra aplinkos apsaugos agentūra, kiekvienoje dirba 2-3 darbuotojai. Be to, dar yra ekologas. Bet ar jie pažįsta augalus? Dalis jų pienininkai, veterinarai – ko tik ten nerasi. Tik nėra botanikų arba jų labai mažai. Ar gali tie darbuotojai kvalifikuotai dirbti savo darbą, jeigu nepažįsta net savo saugomųjų, į Raudonąją knygą įrašytų rūšių? Kaip galima saugoti nežinant net kaip tas saugotinas daiktas atrodo? Galbūt todėl bent keturiose aukštosiose mokyklose jau pradėti rengti ekologai. Noriu pasakyti, kad ši knyga galės būti parankinė ekologams, aplinkos apsaugos agentūrų darbuotojams, ir ne vien jiems. Miškininkai, agronomai, mokytojai (ir ne tik biologai), visi gamtos mylėtojai galės joje rasti sau daug naudingų žinių. Paprastai daug žmonių yra matę ir pažįsta daugelį augalų rūšių, bet nežino jų vardų.

Kiek augalų rūšių bus pateikta knygoje?

Apytikriai galima apskaičiuoti. Kiekviename spalvotame puslapyje, o jų - 181, bus po 9 rūšis. Taigi turėtų būti apie 1600. Galbūt kai kas atkris, nuvažiavęs į Botanikos institutą, tikiuosi išgirsti: tą ir aną reikia mesti… Bet 1,5 tūkst. vis vien turėtų išlikti, ir tai būtų 5 kartus daugiau, negu ligi šiol leistuose spalvotai iliustruotuose augalų vadovuose. Po ranka turiu ir kituose kraštuose išleistas panašaus pobūdžio knygas. Štai pinigingieji anglai pateikia pieštus paveikslus, viename puslapyje įdeda 7 iliustracijas. Irgi taupo. Aprašymai, kaip ir mano darytieji, – taip pat labai trumpi.

Sostinės profesoriai įpratę žadėti

Mokyklose yra gerų biologijos mokytojų. Jie gilinasi į savo dėstomą sritį ir suranda naujų rūšių, apie kurias praneša ir Botanikos institutui, ir Gamtos apsaugos departamentui. Bet ar tiek jau daug tokių mokytojų.

Štai į Šiaulių universitetą neakivaizdiniu būdu studijuoti pedagogikos ateina ir baigusieji biologijos specialybę kuriame nors kitame universitete. Kaip gamtininkas, ir iš stacionaro, ir iš neakivaizdinio skyriaus studentų reikalauju, kad jie praktiškai pažintų augalus – bent jau labiausiai paplitusius, kad moksleivis, radęs ir atsinešęs kokį augalą, iš mokytojo sužinotų, kaip tas augalas vadinamas. Taigi ir savo neakivaizdininkams, turintiems biologo diplomą, turiu stiklainį su puokšte augalų paruošęs. Ir ką išgirstu? “Nežinau”, “pamiršau”, o dažniausiai – “mūsų nemokė”. Girdi, jų mokė teorijos, liepdavo surinkti ir sudžiovinti tam tikrus augalus, susiradus vikšriuką išperinti kopūstinį baltuką. Tačiau augalus pažinti būsimųjų biologijos mokytojų universitetas taip ir neišmokė. Liūdna, nes vaikui suteikti žinias reikia tada, kai jis klausia, ir kol dar klausia, nes vyresnėse klasėse jau nebeklaus.

Gerbiamasis docente, įsivaizduokite, kad laikraštyje tokius dalykus atvirai paskelbiame. Ar nebijote tuos biologijos mokytojus rengiančių dėstytojų ir profesorių labai nedraugiškos reakcijos?

Dar prieš devynerius metus per visas aukštųjų mokyklų konferencijas nuolat siūlydavau: renkime kartu kokį nors leidinį, kad studentai galėtų iš jo mokytis pažinti augalus. Sostinės profesoriai kiekvieną kartą mane patikindavo: mes rengiame, rengiame… Ir taip kasmet. Kai per ketvirtą ar penktą konferenciją vis tą patį tvirtina, o rezultato nematyti, tai ir ėmiausi pats vienas to darbo, jei kiti nedaro ar nenori daryti. Be to, ne vien dėstytojų ar profesorių kaltė, kad studentai neišmoksta. Visiems žinoma, kiek tam skiriama valandų. Be to, kai kur yra tendencijos pasitenkinti vien metodika ir didaktika, atsisakant arba ignoruojant dalykus (disciplinas).

Studentai įvertins darbą

Manau, studentai įvertins darbą. Ypač tie, kurie norės gerai mokytis, taip pat ir neakivaizdininkai. Ant paprasto popieriaus lapo esu priklijavęs studentams parodyti augalų nuotraukas. Jie sužavėti. Jeigu apibūdintume pagal nespalvotas iliustracijas, tai net aš pats ne visada lengvai pastebiu kai kuriuos tų augalų skirtumus. Panaši padėtis ir su pieštais augalų paveikslais, tegu ir spalvotais. Štai kampe maišas - “Fuji” fotojuostos dėžutės. Kvitukus skaičiavau už nuotraukų darymą: pernai buvo 8,5 tūkst. Lt. Augalus fotografuoti, žinoma, reikia įgūdžių. Augalėlius atsinešdavau fotografuoti ant palangės arba į balkoną, jeigu nebūdavo vėjo, nes kai iš trijų pusių apšviesta – būna mažiau šešėlių. Aš ne profesionalus fotografas, kai kurių nuotraukų kokybe nesu patenkintas, bet manau, kad jos vis tiek geriau už pieštą paveikslą. Tikiuosi studentai tikrai darbą įvertins. Mažiausiai tikiuosi materialinio atlyginimo.