Simpoziumas – tai protų puota (9) Birželio 21-26 d. Lietuvoje vyko XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tęsiame rašinių ciklą apie šį įspūdingą renginį Pradžia Nr. 13

Gediminas Zemlickas

Kaip rengtasi pirmajam Simpoziumui

Man teko būti pirmojo Simpoziumo programos rengėju. Pasikviečiau inž. Bronių Nainį ir drauge atlikome praktinį renginio organizavimo darbą. Man ta mintis kilo 1968 m., o po metų pavyko surengti pirmąjį Simpoziumą.

Per metus nuo idėjos užgimimo Jums su bendraminčiais pavyko tą idėją įgyvendinti, nors apie jokią valstybės pagalbą nė kalbos negalėjo būti, viską darėte iš entuziazmo, suvokdami, kaip tokie renginiai reikalingi. Matyt, ir JAV lietuvių bendruomenė rėmė. Dabar organizaciniai šių simpoziumų rūpesčiai atima dvejus ir daugiau metų. Tai didelių pastangų ir daugelio žmonių jėgų reikalaujantis darbas.

Galiu pasakyti, kad organizuojant pirmąjį simpoziumą net ir JAV lietuvių bendruomenės lėšų daug nereikėjo. Dalyviai atvyko patys, savo lėšomis. Daugiausia kviečiau profesorius iš įvairių JAV universitetų. Mes, lietuviai, vienas kitą neblogai pažinojome, kadangi buvome įsteigę Lietuvių studentų sąjungą, ten susidraugavome. Taip pat varžėmės rinkimų metu - ateitininkai, akademikai, skautai ir “Santara-Šviesa”. Visi varžėsi už studentų balsus ir studentų vyriausybę. Taigi varžydamiesi ir dalyvaudami studentiškoje veikloje susidraugavome, tad visai buvo įmanoma paskambinus sukviesti visus norinčius dalyvauti simpoziume. Inžinieriai su architektais ir gydytojai jau tuo metu rengdavo labai sėkmingus suvažiavimus. Man teko apgailestauti, kad kitų sričių atstovai neatvažiuoja į tuos susibūrimus. Sociologų tik keli tebuvo, tiesa, dar Lituanistikos institutas veikė. Štai tada lietuviai inžinieriai ir gydytojai labai mielai mūsų sumanymą parėmė. Ta parama buvo labai svarbi rengiant pirmąjį simpoziumą. Tai buvo visiems mokslininkams atviras suvažiavimas.

Kiek žinau, ir Amerikos lietuvių inžinierių, ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga ligi šiol išliko kaip viena svarbiausių tų simpoziumų organizavimo jėgų.

Taip, tos sąjungos turi kone daugiausia organizacinio patyrimo, be to, ir daugiausia narių. Jiems padedant ir gavus JAV lietuvių bendruomenės paramą simpoziumai ir prasidėjo. Vėliau didžiulį darbą atliko archit. Albertas Kerelis, kuris ilgą laiką buvo vyriausias simpoziumų rengėjas. Tada jau Čikagos lietuviams darbas kliuvo - po pirmojo simpoziumo.

Ir ateityje simpoziumai gali vienyti po pasaulį pasklidusius lietuvius

Iš tikrųjų ta mintis, kad įdomu susitikti ir papasakoti, ką mes darome, visiems buvo labai priimtina. Man atrodo, kad visi taip plačiai jau buvome pasklidę po Kanadą ir JAV, kad mintis susirinkti, pakalbėti, padraugauti visiškai neturėjo priešininkų. Man atrodo, jog tik keli sakė, kad neverta laiko gaišti. Tiesa, kai kurie kolegos iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikę, manė, jog nieko neišeis. Kai pirmas simpoziumas pavyko, visiems buvo įdomu, patiko, tad ir jokių ginčų nekilo. Visi buvo laimingi.

Visus suvienijo kalakutas, Amerikoje valgomas per Padėkos dieną?

Taip, pasirinkome gana keistą simpoziumų rengimo laiką. Lapkričio pabaigoje Čikagoje būna šalta, porą kartų net pasnigo, bet tas metas tapo tradicija. O dabar man labai smagu, kad mes, Amerikos lietuviai, jau trečią kartą susitinkame su Lietuvos mokslininkais būtent čia, Lietuvoje. Kai dabar matau, kaip jauni lietuviai išvyksta dirbti į Europos įvairius kraštus, tai galvoju, jog ilgainiui ir jiems gali būti labai įdomu sugrįžti į Lietuvą, kad ir į panašius simpoziumus. Bus įdomu vieni kitiems ir Lietuvos kolegoms papasakoti, ką gi ten dirbdami pasiekė. Todėl, ko gero, kiek pasikeis būsimųjų simpoziumų dalyviai, galėsime sutikti jaunus Europoje dirbančius mokslininkus.

Taigi kalakutą valgysime jau su kitais dalyviais, daugiausia pasklidusiais Europos šalyse?

Tikiuosi, kad ne tiek kalakutą, kiek šviežių daržovių, vaisių, nes išties būtų patogiau rinktis per Jonines, kaip šiais metais. Gal net savaitę anksčiau ar vėliau, nes šiemet kaip tik pataikėme tiesiai į studentų baigiamuosius egzaminus ir diplomų teikimo iškilmes. Kai kuriuos kolegas gal tai kiek suvaržė.

Kokį įspūdį Jums paliko šios dienos renginys?

Plenariniai posėdžiai buvo įdomūs. Šiandien visą popietę dalyvavau sekcijos “Informacinė visuomenė ir informacinės technologijos” renginyje. Labai įdomu buvo išgirsti, ką kolegos informatikai veikia ir koks didelis susidomėjimas informacinės visuomenės kūrimo klausimais. Pvz., buvo naudinga sužinoti, kaip siekiama informatikos ir kompiuterių srityje plačiau taikyti lietuvių kalbą.

Galvojau apie kompiuterius, o sūnus jais dirbo

Gyvenant Amerikoje ir dirbant informatikos srityje informacinės visuomenės problemos iškilo natūraliai, kadangi būtent JAV ta informacinė visuomenė pirmiausia ir pradėjo plėtotis. Net nepastebėjome, kaip visa tai įvyko.

Net ir diskusijų tais klausimais nebuvo?

Matote, ten viskas savaime taip augo, plėtėsi. Nupirkau sūnui Rimui, kai jis buvo 6 metų, kompiuterį - iš tų ankstyvųjų “Apple”. Paskui sūnus mus pradėjo mokyti, nors aš juk rūpinausi kompiuterių konstrukcija. Bet man vis dėlto apie kompiuterius tekdavo daugiau galvoti, o sūnus jais dirbo. Kai man prireikdavo pagalbos, tai skambindavau sūnui Rimui, kuris jau baigęs informatikos mokslus, ir teiraudavausi, kaip sutvarkyti vieną ar kitą praktišką dalyką.

Ir vis tik Lietuvos padėtis sudėtinga, nes jauni talentai čia neranda kur savo jėgas ir gabumus pritaikyti, išvyksta į užsienį. Informatikos, kompiuterių specialistus užsienio firmos tiesiog begėdiškai medžioja ir suvilioja gerais pasiūlymais.

Tai neišvengiama ir vyksta visame pasaulyje, nes gerų specialistų, ypač programuotojų, trūksta. Bet gera tai, kad lengva keliauti, vasarą galima grįžti atostogų į namus. Todėl, manau, per daug nereikėtų bijoti. Kol Lietuva bus patraukli, kol čia grįžti bus miela, tol mūsų gerieji ekspertai sugrįš. Kartu grįš ir jų uždirbti pinigai.

Simpoziumai – kaip Atgimimo dalis

Reikėtų prisiminti. Pirmasis, 1991 m. vykęs Vilniaus sporto rūmuose, buvo dalis visų mūsų dvasios pakilimo. Tai buvo didžiulio Atgimimo dalis, tuo tas simpoziumas ir buvo ypatingas. Beje, kaip ir prieš tai 1989 m. Čikagoje vykęs simpoziumas, kai išrinkome Vytauto Didžiojo universiteto užsienio senato dalį - 40 asmenų. Išrinko simpoziumo dalyviai.

Bet atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto pirmuoju rektoriumi Jus išrinko jau vėliau?

Truputį vėliau. Sudarius Senatą mane išrinko rektoriumi. Tai štai tie du simpoziumai - 1989 ir 1991 m. buvo labai ypatingi. Jie buvo susiję su Atgimimu ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Pastarasis XI simpoziumas man taip pat labai mielas, kadangi kyla naujų klausimų ir susidarė forumas diskutuoti daugeliu aktualiausių temų plenariniuose posėdžiuose. Labai naudinga, kai tos diskusijos vyksta ne kokiuose nors valdžios sušauktuose pasitarimuose, bet tarp kolegų. Labai patenkintas, kad Lietuvos mokslininkų sąjunga ir jos pirmininkas dr. Vygintas Gontis aktyviai įsitraukė organizuojant simpoziumus. Tokia visuomeninė organizacija labai reikalinga.

Ar proto balsas eina į dangų

Matote, galiu tik pakartoti tą patį, ką jau pareiškiau per diskusiją. Renkame naują Seimą, todėl bent savo kandidatų turime klausti, ką jie tais svarbiais klausimais mano. Demokratiniu principu reikia tiesiog įtikinti Seimą. Beje, Amerikoje taip ir vyksta. Galbūt Lietuvos mokslininkai prie to dar nelabai pratę.

Kartais pagalvoju, kad protas, intelektas mūsų visuomenėje patiria labai rimtus išbandymus, o kartais ir krachą, lyg ir nebereikalingas tai visuomenei. Pavyzdys - Kauno miestas. Juk nei Vytauto Didžiojo, neiTechnologijos universiteto intelektualai, pagaliau nei kitų aukštųjų mokyklų protai nebuvo tokie patrauklūs šio miesto gyventojams, kaip gatvės politikas (nors asmeniškai prieš jį nesu nusiteikęs). Būtent jis sugebėjo atsidurti miesto mero kėdėje. Vieno universiteto prorektorius, profesorius su širdgėla prisipažino: “Man gėda, kad esu kaunietis”. Iš tiesų miniai, vadinamajai daugumai juk nereikia profesorių, nereikia mokslo ar intelekto. Jeigu lemtų tik balsų dauguma, tai, ko gero, tauta nubalsuotų, kad ir universitetai, ir profesoriai nereikalingi, nes juos reikia išlaikyti iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Matote, kauniečiai labai užsispyrę ir jų reakcija buvo labai savotiška. Na, o politikams labai paprasta būti opozicijoje, bet leiskime jiems pasireikšti, kai bus pozicijoje. Man atrodo, kad žmonės tiesiog viską iš pagrindų norėjo keisti ir pasirinko būtent tokį kelią.

Kokį kompiuterį astronautai pasiims į Marsą

Aš dar kol kas turiu gerų minčių. Štai iškart po šio Simpoziumo skrendu į Niujorką, kur tarptautinėje patikimo skaičiavimo konferencijoje skaitysiu pranešimą apie naują save taisantį kompiuterį. Manau, kad būtent toks kompiuteris ir galėtų būti panaudotas numatomai pirmajai astronautų kelionei į Marsą. Ta kelionė planuojama 2020 metais. Kadangi visi kiti dalykai jau studijuojami, tai nutariau, kad pats laikas pagalvoti, kokį kompiuterį toje kelionėje patogiausia būtų turėti astronautams. Tiesa, 20 metų, kurie dar liko iki tos kelionės, yra labai ilgas laikas.

Kiek Jums tada bus metų?

(Juokiasi.) Jei Dievas duotų, būtų 88-eri. Tas skrydžio į Marsą projektas jau vykdomas ir jis milžiniško masto. Mano rūpestis - kompiuterio problema. Matote, be kompiuterio pats erdvėlaivis negalėtų nei pakilti, nei nusileisti. Reikia sukurti patį patikimiausią, kiek galima, kompiuterį. Jis būtų panašus į tuos kompiuterius, kurie šiuo metu valdo lėktuvų skrydžius, ypač kai tenka pakilti ir nusileisti prastu oru. Pilotams dabar nelabai leidžiama tūpti “iš akies”, nes kompiuteriai yra lėktuve ir žemėje, jie susisiekia radaru, labai tiksliai išmatuoja nuotolius, padeda tiksliai pakilti ir nusileisti.

Kam tada reikalingi pilotai?

Specialioms situacijoms, tokioms, kurių nenumato kompiuteris. Pilotų darbas tapo dar sunkesnis, kadangi jie iš tiesų nedaug ką turi veikti. Tačiau jeigu staiga kyla nenumatyta situacija, tenka labai greitai, bemat įsitraukti, o tai nėra taip jau paprasta.

Jau 40 metų dirbu patikimų kompiuterių srityje. Turiu pasakyti, kad patikimumo klausimai vis sudėtingėja, kadangi prikuriama įvairių kompiuterių virusų. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie norės pažeisti net ir pačius patikimiausius kompiuterius. Keista žmonių manija - visur reikia tuos virusus siųsti. Kaip nuo jų apsisaugoti, taip pat ir nuo kitų klaidų, kurios dabar atsiranda? Mintyje turiu ne tik klaidas programose. Jose visada būdavo klaidų, bet dabar net “Intel” procesoriuose, kai būna pagaminti, atsiranda klaidų. Pačioje “Intel” procesoriaus logikoje rasta apie 60 netikslumų. Todėl “Intel” kompanija kas mėnesį išleidžia specialų biuletenį, kuriame rūpestingai aprašo tas klaidas ir įspėja programuotojus bei sistemų kūrėjus, kad atsižvelgtų į likusias klaidas. Jų nebeišimsi.

Kaip pašalinti klaidas

Dažniausiai jas galima apeiti, aplenkti. Pasiseka nenaudoti kokios nors klaidingai padarytos dalelytės - tam tenka sudaryti atitinkamą programą. Žinoma, tai labai retai pasirodančios klaidos, antraip jos būtų atrastos ir pašalintos dar prieš tų procesorių gamybą.

Yra kelios didžiausios sistemų gedimo priežastys. Pirma, išoriniai trukdymai, pvz., intensyvūs kosminiai spinduliai. Kelionėje į Marsą būtent tie kosminiai spinduliai bus labai pavojingi, nes kompiuterio darbas gali būti visiškai sutrikdytas. Pačios medžiagos, iš kurios pagamintas kompiuteris, tas spinduliavimas gali ir nesugadinti, bet pakeis signalus, informaciją - vienetus pavers nuliais ar priešingai.

Antras dalykas - tai pačios programinės įrangos ir logikos klaidos. Jos gali išryškėti gerokai vėliau ir tam reikia būti pasirengus. Paprastai tenka skaičiuoti 3 kartus ir vartoti 3 skirtingų gamintojų procesorius - “Motorolos”, “Intel” ir kurios nors trečios kompanijos. Lieka labai menka tikimybė, kad dviejų firmų inžinieriai, dirbdami nepriklausomai vieni nuo kitų, padarys tas pačias klaidas.

Taigi darbo turiu dar tikrai daug. Šio Simpoziumo sekcijoje per 10 min. spėjau tik papasakoti, koks tai turėtų būti kompiuteris. Smulkmenoms išaiškinti buvo per maža laiko. Dabar reikia apeiti tas manifestacijas, pasirodymus likusių klaidų, kurios ligi šiol neatrastos. Taip pat svarbu pastebėti virusus ir jiems atsispirti, be to, numatyti ir galimą informacijos pakeitimą, tarkime, dėl kosminių spindulių poveikio. Žodžiu, yra daug įdomių klausimų, kuriuos reikia spręsti.

Kas tas imuniteto analogas kompiuteriuose

Matote, metodai kitokie, o principai tie patys. Seniausias kompiuterio saugojimas nuo visokių trukdymų ir specialios priemonės, kurias įrengiame, truputį primena gyvo organizmo imuninę sistemą. Ta sistema pati aptinka kad ir gripo virusą, kovoja, o, pvz., žmogui netenka dėl to sukti galvos.

Tad kas būtų tas žmogaus imuniteto analogas kompiuteryje?

Pirmiausia dedame specialias klaidas atrandančius ir taisančius kodus. Paskui, pagavę klaidą, pakartotinai skaičiuojame. Taigi skaičiuodami pažymime vietas, prie kurių reikia grįžti. Jeigu tarp dviejų “stotelių” įvyksta klaida, tai yra būdas, kaip ją pataisyti - pakartoti skaičiavimą.

Panašu į alpinisto kopimą viršukalnėn: pasiekęs norimą vietą įtvirtini kablį - dabar gali kopti aukštyn. Toliau vėl įkali kitą kablį.

Jeigu kristum, tai tik iki tos vietos, kur įtvirtinai. Panašiai ir kompiuteriuose. Žinoma, jeigu reikia itin didelio patikimumo, tai skaičiuojame du kartus ir lyginame prieš naudodami duomenis. O jeigu prireikia nepaprastai didelio patikimumo, tai tenka ir 3 kartus skaičiuoti - dviem skirtingais procesoriais, ir netgi įvairių gamintojų. Programos taip pat turi būti skirtingos. Jeigu dviem iš trijų kompiuterių gaunami panašūs rezultatai, tai galime būti tikri, kad jis teisingas. Tai tie principai, kurie kompiuteriui suteikia “imunitetą”, apie kurį klausėte.

Kad tik nebūtų blogiau

Fiziškai kompiuteriai mažiau pažeidžiami, o didžiausia silpnybė - žmonės, kurie konstruoja tuos kompiuterius. Žmonės negali išvengti klaidų. O dabartinių procesorių sudėtingumas toks, kad juos patikrinti - viską ir išsamiai - absoliučiai neįmanoma. Tektų ilgus metus atlikti testus, kol įsitikintume, kad viskas gerai. Užtat didžiausias sunkumas tas, kad žmonės vis tik nepajėgia visko suvaldyti, suprasti visą procesą. O fiziškai šiluma, karštis irgi gali paveikti kompiuterį. Jo skaičiavimai gali “nuklysti”, o ir pats kompiuteris gali sugesti. Jeigu kylant temperatūrai elektronai pradeda greičiau judėti, tai logika gali veikti netiksliai. Tenka kompiuterį stabdyti, laukti, kol atauš.

Nepaisant visų šių sunkumų, Jūs siekiate maksimalaus patikimumo? Ką tai reiškia - maksimalus patikimumas? Kur ta pasiektina riba?

Iš tikrųjų mes nepasiekiame didesnio patikimumo, nes sistemos vis komplikuotesnės, didesnės - viename procesoriuje jau turime 50 mln. tranzistorių. Kalbama apie 100 mln. ir daugiau. Tada vien sugebėjimas išlaikyti, kad nebūtų blogiau, pasidaro labai svarbus.

Išlaikyti tą patį patikimumą sistemai vis sudėtingėjant?

Šiuo metu tai pagrindinis uždavinys. Deja, yra ir taip atsitikę, kad projektavo, kūrė Amerikos visų keleivinių lėktuvų valdymo sistemą, išleido 5 mlrd. dolerių ir nepajėgė jos taip ištobulinti, kad ta sistema apskritai pradėtų veikti. Tiek daug klaidų buvo likę, kad pasirodė pigiau būsią nurašyti 5 mlrd. dolerių nuostolius, negu tas klaidas ištaisyti. Sistema buvo pradėta kurti vėl iš naujo. Ko gero, didžiausia kompanijos IBM nesėkmė. Žinoma, iš to projekto liko daug aparatūros, kuri naudojama, bet patys kompiuteriai taip ir neįgijo tokio patikimumo, kad juos būtų galima pradėti naudoti.

Laukia, kada bus sukurtas biologinis kompiuteris

Matote, superlaidumo sąlygomis tikriausiai mūsų įprasti loginiai elementai neveiktų taip, kaip jie turi veikti. Tiesa, buvo išrasti kriogeniniai elementai, loginiams veiksmams atlikti vietoj tranzistorių buvo naudojami superlaidininkai. Paeksperimentavus pasirodė per lėti, o kainavo pernelyg brangiai.

Dabar kalbama ir apie biologinius procesorius, kurie bus auginami, bet šiuo metu tai dar tik eksperimentinės mintys. Tas naujoves seku labai susidomėjęs, kiek galiu, nes žinau, kad ten patikimumo klausimai taip pat rūpės. Tačiau ligi šiol dar niekas nepademonstravo biologinio kompiuterio, kur būtų naudojamos organinės medžiagos, visa tai dar tik laboratorijose. JAV kuriamas kvantinis kompiuteris, tame darbe dalyvauja ir jauni fizikai iš Lietuvos. Kvantinio kompiuterio principai vėl visai kitokie, ten jau naudojama statistika. Nežinau, kada ir kaip tas kompiuteris bus panaudotas, bet idėjos įdomios. Jo patikimumo problemų man dar neteko nagrinėti, bet tikriausiai teks ir tą padaryti. Ir vis tik manau, kad bent artimiausius 10 metų mūsų kompiuteriuose bus dar naudojami silicio procesoriai ir atmintis.

Ar dar tebedėstote universitete?

Jau mažiau, gal tik 10 savaičių per metus. Būdamas emeritas dėstyti neprivalau, bet man įdomu padirbėti su studentais.

Kaip vienas iš Mokslo ir kūrybos simpoziumų iniciatorių ir pradininkų, ką manote apie tokią simpoziumų ateitį?

Žinote, reikia numatyti renginių tikslą, o tas tikslas šiuo metu galėtų būti šitoks: sudaryti patogias, malonias sąlygas įvairiose mokslo ir kūrybos srityse dirbantiems, ypač Europoje, lietuviams sugrįžti į Tėvynę.

Esu dėkingas Jums už šį pokalbį, linkiu geros sveikatos, naujų idėjų ir tikiuosi dar Jus pakalbinti – bent jau kito simpoziumo metu.

Ačiū, apie kompiuterius kalbėti man niekada nenuobodu.