Šiandien ligos pavadinimas – vėžys, nesvarbu, kokia pasaulio kalba ištartas, sukelia tiek netikrumo ir baimės, kaip tikriausiai joks kitas susirgimas. Planetoje kasmet registruojama daugiau kaip 10 mln. naujų onkologinių ligonių, o miršta maždaug 5 mln. žmonių. Vien JAV praėjusiais metais įregistruota apie 0,5 mln. mirčių nuo vėžio.

Šiek tiek optimistiškiau nuteikia nebent grafikas, kurį rodė Lietuvos onkologijos centro direktorius prof. habil. dr. Konstantinas Povilas Valuckas: - dvi kreivės – onkologinių susirgimų ir mirčių. Abi kreivės kyla, bet nevienodai. Vėžio sukeltas mirtingumas didėja lėčiau negu sergamumas. Vadinasi, nepaisant to, kad šių ligonių daugėja, šiuolaikinė medicina atranda vis efektyvesnių gydymo būdų ir priemonių, sugeba pratęsti ne tik žmogaus gyvybę, bet ir visavertį gyvenimą.

Ir vis tik nepaisant to, kad medicina yra pasiekusi išties įspūdingų laimėjimų gydant onkologinius ligonius, prognozės nėra itin džiuginančios. Laukiama, kad per artimiausius 20 metų vėžinių susirgimų padvigubės: prognozuojama, kad kasmet pasaulyje bus išaiškinama daugiau kaip 20 mln. piktybiniais navikais sergančiųjų.

Tai, ką prof. K. P. Valuckas sako apie Lietuvos onkologinę situaciją, būtina žinoti ir realiai vertinti kiekvienam. Nuo 1980 iki 1999 m. bendras sergančiųjų skaičius padidėjo 48,8 proc., o mirtingumas per tą patį laikotarpį - apie 20 proc. Taigi sergamumo ir mirtingumo augimo tempai skirtingi – kaip ir visame pasaulyje.

1999 m. nuo vėžio mūsų šalyje mirė 7,5 tūkst. gyventojų, o naujų ligonių įregistruota beveik 14 tūkst. Didžiausia bėda ta, kad pavėluotai diagnozuota net 46,6 proc. navikų, kitaip tariant, beveik pusė naujų ligos atvejų yra uždelstos stadijos. Šis rodiklis nuolat blogėja, ir tai kelia didelį onkologų ir visuomenės susirūpinimą. Nustačius diagnozę per metus miršta 33, 4 proc. vėžiu sergančiųjų ligonių.

Pasak prof. K. P. Valucko, 1999 m. Lietuvoje buvo 57641 piktybiniais navikais sergantis ligonis. Priminsime, jog 1976 m. jų įskaitoje buvo 26 tūkst., taigi per ketvirtį amžiaus šis skaičius daugiau negu padvigubėjo. Tačiau šį ligonių skaičiaus didėjimą turėtume teisingai interpretuoti: gerėjant gydymui, išgyvena vis daugiau ligonių, aišku, tas skaičius turi didėti. Džiugina štai koks rodiklis: gydant 5 metus ir ilgiau išgyvena beveik pusė visų onkologinių ligonių. Šis skaičius artimas Vakarų Europos ir pasaulio rodikliams.

Prie šio veikalo eita 35-erius metus

Mokslinius pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo žymiausi šalies onkologai, mokslininkai ir gydomosios veiklos praktikai. Tai prof. Laima Griciūtė, prof. Elena Moncevičiūtė - Eringienė, dr. Janina Didžiapetrienė, dr. Rolanda Kemeklienė, dr. Dalia Adomaitienė ir kt. Bet tai buvo antrojoje moksliniams pranešimams skirtoje konferencijos dalyje. O visa pirmoji dalis buvo skirta prof. habil. dr. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės monografijai “Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina” (antrasis papildytas leidimas) pristatyti. Tai 28 serijos “Lietuvos mokslas” knyga. Monografijoje pateiktos plačios, išsamios maždaug po 15 puslapių santraukos anglų ir rusų kalbomis.

Šio veikalo pasirodymas – reikšmingas įvykis ne tik onkologijos mokslo atstovams ir gydytojams, patiofiziologams, imunologams, biologams, bet ir visų sričių praktikos gydytojams, medicinos ir biologijos studentams. Tai knyga, prie kurios eita ištisus 35 metus. Nebus perdėta pasakius, jog tai buvo metai, kupini tyrinėtojos atradimų džiaugsmo ir gyvenimiškų sunkumų, nuo kurių būtų galėjęs palūžti ir tvirčiausias vyras. Tačiau ši moteris nepalūžo, o jos gyvenimo istorija galėtų būti gyvas pavyzdys visiems mums, o ypač jauniems kolegoms. Apie tai renginyje išgirdome iš Lietuvos MA prezidento akad. Benedikto Juodkos, Lietuvos onkologijos centro direktoriaus prof. Konstantino Povilo Valucko lūpų. Jaudinanti ir pamokanti buvo ir prof. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės kalba. Bet prieš tai apie svarbiausią monografijoje rutuliojamą idėją, autorės suformuluotą ir propaguojamą atsiradimo savitą koncepciją.

Kaip prisitaiko ląstelė

Ląstelėms ir gyviems organizmams būdingas įgimtas, natūralus atsparumas. Veikiant įvairiems aplinkos žalojantiems veiksniams (fiziniams, cheminiams, biologiniams) pažeista ląstelė siekia išgyventi, bet dabar jai tenka prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių. Ląstelėje genetiniai pokyčiai vyksta tokia linkme, kad gyvos išlieka tik tos, kurios sugeba prisitaikyti prie žalojančių veiksnių. Evoliucijos procese paleidžiami apsaugos ir išlikimo mechanizmai, kitaip sakant, įgyjami skirtingos įvairovės evoliuciniai baltymai. Ląstelė ne tik pratęsia savo gyvavimą, bet ir tampa rezistentiška žalojantiems veiksniams – tiek išoriniams, tiek vidiniams.

Per kartų kartas pakinta tokių pažeistų ląstelių medžiagų apykaita, genetinės, morfologinės, biocheminės, imuninės savybės, taip pat ir jautrumas žalojantiems poveikiams. Atsparumas įvairiems veiksniams labai padidėja, o tokios ląstelės pradeda neribotai augti. Šį įgytąjį ląstelės atsparumą žalojantiems veiksniams knygos autorė vadina bedrabiologiniu dėsningumu. Šis pačios gamtos prieš 4,5 mlrd. metų paleistas gyvybės apsaugos mechanizmas iš bakterijų buvo perduotas ir kitoms gyvybės formoms – pirmuonių, bestuburių, žinduolių ląstelėms.

Kartą paleistas mechanizmas veikia nuolat ir ląstelėse tampa kancerogenezės proceso varomąja jėga. Ląstelės tampa piktybinės, jose vyksta genetiniai, morfologiniai ir funkciniai pokyčiai, kurie nukreipti paprastėjimo linkme. Matyt, paprasčiausioms gyvybės formoms lengviau išlikti. Kad išgyventų, ląstelės tarsi grįžta evoliucijos laiptais atgal į atavistinės raidos būklę. Tik visa blogybė ta, jog suprimityvėjusios ląstelės jau nebeklauso organizmą reguliuojančių “komandų”, pradeda sparčiai augti. Įgijusios atsparumą kancerogeniniams veiksniams, ląstelės išgyvena, tačiau tampa piktybiškos ir ištrūksta iš organizmo kontrolės. Tokia kaina moka gamta, kad jos tvariniai išliktų.

Iš prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės koncepcijos plaukia ir tokia išvada: pakitusių ląstelių rezistentiškumas, grįžimas evoliucijos laiptais atgal į primityvesnį būvį padeda joms išlikti, prisitaikius prie žalojančių veiksnių, tačiau žmonijai už tai tenka mokėti ne kuo kitu, kaip patiriant onkologinius susirgimus. Tada tyrinėtojai ir kilo mintis, kad tai nėra tik žmogaus, bet visą gyvąją gamtą aprėpiantis fenomenas ir atsparumo žalojimui reiškinys.

O jei taip, tai pirmiausia reikia ne šalinti įgytą rezistentiškumą visais lygiais, t. y. kovoti ne prieš ligos pasekmes, kaip kad ligi šiol daug kur buvo daroma, bet siekti šalinti to rezistentiškumo atsiradimo pačias priežastis, t. y. siekti pašalinti žalojančių veiksnių poveikį. Kitais žodžiais, sveika aplinka ir sveika gyvensena yra sveikatos prielaida.

Pagarba pirmtakams ir Mokytojams

Ypatingu pagarbos žodžiu profesorė mini Lietuvos MA narį korespondentą mikrobiologą imunologą Vytautą Girdzijauską, savo buvusį dėstytoją. Jis globodavo studentus, lankydavosi jų mokslinėse konferencijose. 1951 m. balandį vienoje iš tokių studentiškų konferencijų E. Moncevičiūtė skaitė pranešimą apie organizmo rezistentiškumą. To meto imunologijoje dar nebuvo tokių šiuolaikinių terminų kaip “kileris”, T-limfocitai, B-limfocitai. Tyrimuose daugiausia buvo remiamasi odos testais. E. Moncevičiūtei teko tyrimus atlikti ir su neobenzinoliu, šį preparatą sukūrė terapeutas ir farmakologas prof. Jonas Kairiūkštis, vėliau Tarybų Sąjungoje jis buvo vartotas kaip atsparumą didinantis vaistas. Tai štai po pranešimo minėtoje konferencijoje E. Moncevičiūtė gavo raštelį iš prof. V. Girdzijausko, kuris tvirtino esąs sužavėtas studentės tyrimais ir pranešimu, ir išpranašavo: jeigu studentė ir toliau taip dirbs, tai po kelerių metų galėsianti ginti disertaciją, kuri bus svarbi ir mokslo darbuotojams, ir gydytojams praktikams… Šis raštelis buvo pranašiškas, ir kaip ypatingą relikviją prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė tą raštelį atsinešė ir į savo knygos pristatymui skirtąją konferenciją.

Ne mažesnį dėkingumą autorė jaučia ir ilgamečiam Lietuvos MA prezidentui akad. Juozui Matuliui. Jaunesniems skaitytojams priminsime, kad profesorės vyras Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovas Kazys Eringis 1981 m. keliaudamas į XIII botanikų kongresą Australijoje, Seišelių salų JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Laimingai pasiekė JAV ir įsitraukė į išeivijos politinę bei pedagoginę veiklą. Buvo VLIK’o komisijos sovietų padarytiems Lietuvai nuostoliams skaičiuoti narys ir pan.

Ar bereikia sakyti, koks triukšmas kilo Lietuvoje ir kokius režimo trukdžius turėjo iškęsti Tėvynėje likusi perbėgėlio žmona su dviem dukterimis? Tuo metu E. Moncevičiūtė-Eringienė Lietuvos onkologijos MTI buvo Navikų imunologijos laboratorijos vedėja. Manė, kad jai nebus leista tęsti mokslinės veiklos. Prisimena, kaip atėjo pas Mokslų akademijos prezidentą akad. J. Matulį, kuris jai tada pasakė: “Akademija visa tai ištvers, bet pačiai bus sunku. Bet laikykis. Jeigu dukteris mes iš universiteto, tai ateik pas mane”. Ligi tol prezidento E. Moncevičiūtė-Eringienė nepažinojo, bet nuo to meto labai dažnai apsilankydavo. Nebuvo atvejo, kad prezidentas būtų atsisakęs ją priimti. Ištvėrė, nesužlugo – nei kaip mokslininkė, nei kaip asmenybė. Štai kodėl profesorė Vėlinių dieną visada kapinėse uždega dvi žvakutes, kaip pati sako, žmonėms iš didžiosios raidės – profesoriams Vytautui Girdzijauskui ir Juozui Matuliui.

Kai supa bendraminčiai

Žinoma, dabar lemia pinigai. Todėl profesorė dėkojo ir savo vyrui Kaziui Eringiui. “Vardan meilės išaukštinimo ir naštos žmonai palengvinimo” jis vakarais, pasirodo, ne tik plauna indus (taip teigia žinynas “Kas yra kas Lietuvoje”), bet ir pažadėjo rasti rėmėjų žmonos knygai leisti. Pažadą įvykdė, rado rėmėjų JAV ir Kanadoje – visi jie monografijos pradžioje išvardyti. Irgi tam tikra kompensacija žmonai, kuri per tuos 11 metų sovietmečiu prisikentėjo be vyro.

Taigi turime ne vien naują mokslinį veikalą, bet ir knygą, kuriai pasirodyti padėjo ne vien autorės atkaklumas, mokslinė drąsa, bet ir daugelis ją supusių ir tebesupančių ryškių asmenybių, mokslo pasaulio įžymybių. Jų palaikymas, parama, o kartais tiesiog draugiškas ar tėviškas žodis lėmė taip pat labai daug.