Jau rašėme, kad naujuoju Kauno technologijos universiteto rektoriumi išrinktas prof. habil. dr. Ramutis BANSEVIČIUS. Jis yra Lietuvos MA tikrasis narys, Technikos mokslų skyriaus pirmininkas, taip pat ir Lietuvos mokslo tarybos narys. Gruodžio 8 d. Kauno muzikiniame teatre vyks naujojo rektoriaus inauguracijos iškilmės. Ta proga pradedame spausdinti nedidelį pokalbių ciklą su naujuoju rektoriumi, tikėdamiesi atskleisti tegu ir labai gerai mokslo bendruomenei žinomo asmens, mokslininko vieną kitą gal kartais ir naują bruožą.

Penktame kurse patraukė į gamybą

Penktame kurse kone visa mūsų grupė pradėjo dirbti gamyboje. Vertė ir socialinės sąlygos. Aš įsidarbinau konstruktoriumi “Apvijos” gamykloje. Žinote, darbas įmonėje man tikrai daug davė, visai kitaip pradėjau vertinti tuos dalykus, kurie išdėstyti vadovėlyje. Man iškart buvo skirta konstruoti didelę veltinių dažymo mašiną Anykščiuose. Absoliučiai žaliam studenčiokui. Vargau kokius 5 mėnesius, galų gale pavyko sukonstruoti, ta mašina buvo pagaminta, net ir veikė - dabar stebiuosi. Prisimenu tokį epizodą. Gaminamų veltinių kokybė buvo prasta. Atvažiavo tuometinis vietinės pramonės ministras, pasišaukė cecho vadovus ir konstruktorių - kodėl bloga kokybė? Todėl, - jam atsako, - kad “Apvija” pagamino prastą mašiną. Liepė pakviesti konstruktorių, t. y. mane. Ministras, išvydęs tokį žalią jaunuolį, iš pradžių net pasitikslino: ar tai tikrai aš konstruktorius? Paskui mostelėjo ranka: “Eik”. Pamatė, kad su tokiu “specialistu” nėra apie ką kalbėtis.

Tokia tad buvo mano pirmosios mašinos ir gamybos istorija. Vėliau sekėsi geriau. Trečias gaminys buvo vakuuminė kamera “Drobei”, už kurią net Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje gavome medalius. Kaip studentui, tai jau buvo nemenkas laimėjimas. Toliau irgi neblogai sekėsi. Todėl sutinku, kad padirbėti gamyboje jaunam žmogui yra visai neblogai.

Praktikų nauda studentams nekelia abejonių

Aš savo rinkimų į rektoriaus postą tezėse ir įrašiau, kad reikėtų atgaivinti praktikas. Neliko įstatymų bazės, kad aukštosios mokyklos galėtų siųsti savo studentus į praktikas. O firmos nepriima, ir nors tu ką. O nepriima dėl aiškių priežasčių: nenori užsiimti su studentais, bijo atskleisti savo gamybines paslaptis (kai kur iš tikro tai labai svarbu). Tenka ieškoti pažįstamų, ryšių, kad studentai būtų priimti. Argi čia kelias?

Kelias, kur valstybinės politikos nesijaučia nė kvapo.

Iš tiesų taip. O praktikos svarba man akivaizdi. Laboratorijų įrangai pirkti aukštosios mokyklos pinigų išvis negauna. Nėra nė ko svajoti, kad būtų galima įkurti naują šiuolaikinę laboratoriją. Nors yra firmų - Vilniuje, Kaune - kur turima naujausios aparatūros. Ten padirbėjęs ar tik iš šalies pažiūrėjęs studentas įgytų neabejotinos naudos, visai kitaip įsivaizduotų šiuolaikinę gamybą.

Kita vertus, kaip konkurencijos sąlygomis tas firmas galima įpareigoti priimti praktikantus ir rizikuoti, kad bus atskleistos jų “know how”?

Taip, bet firma jauną inžinierių iš aukštosios mokyklos gauna nemokamai. Tiesa, firma moka mokesčius, vadinasi, lyg ir apmoka valstybei už tam tikras paslaugas. Ir vis tik gaudama už dyką parengtą inžinierių ir kartu nepriimdama praktikai būsimojo inžinieriaus firma elgiasi visiškai nelogiškai. Sprendimas turi būti, galų gale net ir dalį mokesčių tokiai firmai galima būtų sumažinti. Kol kas tai viena iš problemų - ir ne vien technologinių specialybių studentams aktuali. Gal tik medicinoje paprasčiau, ten studentai labai neblogai įtraukiami į gydymo įstaigų veiklą. Daug sudėtingiau administravimo ar finansų srityse, bankuose. Bet problema spręstina. Apie tai esu kalbėjęs ir Lietuvos mokslo taryboje, kurios narys esu. Ir žadu dar kartą tą klausimą iškelti.

Ar pasinaudojama ekspertinėmis institucijomis?

Štai viena tokia problema (ja taip pat buvau įtraukęs į savo rinkimų tezes). Juk net aiškinti netenka, kad aukštųjų mokyklų laboratorinė bazė pasenusi, o naujos aparatūros įsigyti neįmanoma. Bet galėtume ją atnaujinti štai kokiu būdu. Nuolat girdime, kad bankrutuoja valstybinės įmonės. Kur dingsta jų turtas? Pagal įstatymą pirmiausia turi būti apmokamos tų įmonių skolos - turėto turto sąskaita. Išgraibstomi kartais unikalūs įrenginiai ir aparatūra. Sutinku, kad didžiulių gamybinių įrengimų universitetams gal ir nereikia, nes ir tokių gamybinių patalpų neturime. Tačiau kai kurią įrangą universitetams galima būtų pasiūlyti.

Štai “Koordinatė” Kaune turėjo puikios, unikalios matavimo įrangos. Ji būtų tiesiog idealiai tikusi universitetui. Neturiu mintyje, kad į universitetą reikėtų perkelti gamyklą, bet vieną kitą modernų aparatą iš balanso į balansą juk galima būtų perduoti. Kodėl ne?

Šią idėją kėlėme Mokslų akademijos seminare, o tuo metu buvęs ūkio viceministras ir neprieštaravo. Bet keičiasi ministerijų vadovai ir geros idėjos taip ir lieka neįgyvendintos.

Lietuvoje dažnai ne taip, kaip visame “sviete”

Vadinkime visa tai pavieniu atveju. Jeigu ir pasiseka iš kokios nors įmonės ką gauti, tai juk to nepavadinsi sistema. O turėtų būti.

Tačiau firma, įsigijusi tos aparatūros, kažką gamins (tikiuosi, neparduos pusvelčiui kur nors į užsienį). O universitete tik stovės laboratorijoje, gerai, jeigu bus naudojama mokantis.

Mokytis - tai labai svarbu. Kaip yra kitose valstybėse? Ten laikomasi tokio principo: universitete studentas susipažįsta su pačia moderniausia aparatūra, geriausia kompiuterine įranga, programomis. Todėl ir nuėję į firmas tų universitetų absolventai gali siūlyti naujoves, esamą aparatūrą keisti į tobulesnę.

O kaip Lietuvoje? Priešingai: universitete studentai dirba su sena įranga, o atėję į firmas išvysta daug modernesnę - programines stakles, kompiuterines projektavimo sistemas ir pan.

Jeigu visa yra taip, kaip sakote, tad apie kokį mūsų aukštosios mokyklos autoritetą galima kalbėti? Ir kokį parengtą specialistą gauna firmos?

Atskirose srityse KTU yra išties toli pažengęs. Bet toli gražu ne visose srityse.

Dar gyvi tarptautinių ryšių dėka

Per finansiškai labai sunkų dešimtmetį - patikslinčiau. Vos ne visą tą metą buvo taupoma mokslo sąskaita. Bet ypač pastaruosius 3-4 metus - tada labiausiai nuskurdome. Bet būtent tuo metu ypač pradėjo plėtotis tarptautiniai ryšiai, projektai, Ketvirtoji ir dabar Penktoji bendroji ES programa, tam tikri grantai. Ir mūsų Universitetui pavyko įsitraukti būtent į šią tarptautinę veiklą. Ir nepaprastai aktyviai. Būtent šitos veiklos ir ryšių dėka kai kurios firmos savo atskiras laboratorijas įrengė tiek KTU, tiek VGTU. Mūsų Universitete tuo pasižymėjo kad ir “Festo”, nuolat modernia įranga papildanti savo laboratoriją. Čia studentas susipažįsta su automatikos naujovėmis, lanksčia gamyba, tad paskui gali dirbti praktiškai bet kurioje tos srities firmoje.

Galėčiau dar paminėti statybinių medžiagų firmą “Knauf” bei nemažai ir kitų bendrovių, su kuriomis artimai bendradarbiaujame. Pagaliau priminsiu ir savo paties pavyzdį. Turėjau 3 projektus pagal COPERNICUS ir INCO-COPERNICUS programas. Vienas jų susijęs su pjezovarikliais; vienas pavyzdys buvo eksponuojamas ir Hanoverio pasaulinėje parodoje EXSPO-2000. Kitas projektas – tai protingų kompozitų adaptyvi gamyba. Jų bazės pagrindu pavyko įrengti kompaktišką laboratoriją, naudojant Europos Sąjungos pinigus. Jau ir užsienio studentai toje laboratorijoje atliko praktiką ir dar prašosi. Štai kanadietė studentė čia praleido 2 mėnesius - liko patenkinta. Tai sritis, kur esame tikrai neblogai pažengę į priekį.

Naujos inžinerijos sritys veržiasi į gyvenimą

Be abejo, paminėjau vieną pavyzdį, o tokių ar panašių sričių yra nemažai. Štai garsi firma “Lego” siūlosi su mumis bendradarbiauti.

Vaikų žaislų firma?

Žaislų, bet įsivaizduokite, kad tos kaladėlės, kurias šiandien vaikai dėlioja, ateityje veiks dinamiškai, judės. Todėl “Lego” labai susidomėjusi pjezovarikliais, kurie jų projektams bus labai svarbūs.

Kodėl tokio firmos padalinio neįsteigus Lietuvoje? Pvz., prie KTU ar kurio nors technologijų parko? Deja, kol kas matome tik “Lego” parduotuves. Reikia drąsos norint imtis panašaus verslo, taip pat ir surasti, kas finansuos. Kaip vertintumėte tokią sritį, kaip sporto inžinerija ar laisvalaikio inžinerija?

Mums gal neįprastai skamba, bet kodėl gi ne?

Su De Montfort universitetu Didžiojoje Britanijoje palaikome labai gerus ryšius. Nagrinėdamas to universiteto studijų programas pamačiau - sporto inžinerija. Nelabai įsivaizdavau, ką naujo ten galima padaryti, o pasirodo - fantastiški dalykai.

Vertinkime štai kokiu požiūriu. JAV žemės ūkyje dirba 3 proc. gyventojų, Lietuvoje - 25-30 proc. Pramonėje po 20 metų JAV dirbs 10-15 proc. gyventojų. Panašūs procesai ateis ir į Lietuvą. Jei taip, tai ką darys kiti gyventojai? Plėsis paslaugos, turizmas, sportas, prireiks daugiau socialinių, kultūros, laisvalaikio organizavimo ir pan. darbuotojų. Jau dabar pasaulyje sporto inžinerija labai plečia savo veiklą. Projektuojama, gaminama, tobulinama tūkstančiai treniruoklių, stadionų įrenginių – iškilo visa pramonės šaka.

Kur mūsų dar nearti dirvonai

Tačiau būtent pramogų industrijos atstovai kaip tik ir pasižymi dideliu veiklumu, operatyviai sugeba panaudoti ir naujų išradimų teikiamas galimybes. Tad ir mūsų studentus gal reikia labiau orientuoti kad ir į šios srities veiklą? Tačiau tikriausiai kaip visada nėra tarpinės grandinės tarp idėjų generatorių ir gamintojų?

Kad ir kaip keista, bet Lietuvoje nėra ir tokių pramogų firmų. Esamos naudoja kitose šalyse sukurtą įrangą. O galimybės tikrai būtų perspektyvios. Štai žadu prisiliesti prie gana “nerimtos” srities - žaislų industrijos. Juk tokia rinka niekada neužpildoma. Aikštingas vaikas dvi dienas pažaidžia nauju žaislu ir jam nebeįdomu - išmeta žaislą. Tėvai perka kitą. Ir tai ne šiaip lėlytė. Japonai kuria išmoningiausius robotizuotus žaislus, prašančias “valgyti” ar verkiančias lėles - kiekviena su 6 jutikliais. Labai įdomi jau antros kartos dirbtinių šuniukų kinematika: šuniukai seka vaiką, vaikšto, spardo kamuoliuką, žaidžia futbolą. Kainos fantastiškos - apie 600 dolerių. Fantastiška ir pati tokių žaislų sritis. O užsakymų tiek, kad firma jau nebespėja patenkinti. Tad kodėl Lietuvoje, kur tikrai išradingi žmonės, nesiėmus panašių inovacijų?

Į šį truputį retorišką klausimą Jūs pats geriausiai ir atsakytumėte. Pirmiausia reikia investicijų, o jų nėra. Stinga ir bazės.

Taip, nėra nuo ko pradėti - bazės. Bet taip visur, net ir žemės ūkyje. Sako: “Mielai auginčiau, tik nuo ko pradėti?” Išties reikėtų rimtai pagalvoti, kaip norintiems užsiimti inovacijomis suteikti lengvatinius kreditus, gal sumažinti mokesčius, rasti kitų skatinimo būdų.

Pradėjome kalbą apie tokius mokslo žmonėms gal ne visai įprastus dalykus kaip žaislai, poilsio industrija – lyg ir truputį toliau nuo technologijų. Kita vertus, nereikėtų tų dalykų sumenkinti arba nepastebėti jų reikšmingumo. Juk tie patys atradimai gali būti panaudojami ne vien žaislų pramonėje, bet ir labai sudėtingose technikos, apskritai įvairiose gyvenimo srityse.

Visiškai pritariu. Anglijoje užėjus net į labai solidžią parduotuvę dažniausiai išvysime ir žaislų skyrių. Ten parduodamos ne kokios nors lėlytės, o robotai, statantys namukus. Vaikas spaudo mygtukus, o robotas ima plytas ir stato namą. Labai nepigūs žaislai. O padaryti visa tai galima, tik reikia idėjos.

Tad gal ir KTU laikas studentus, būsimuosius specialistus, orientuoti į tai, kad jie generuotų ir akumuliuotų idėjas, o ateityje jas ir įgyvendintų – mūsų žmonių ir krašto labui.

Bendras technologinis pasirengimas, suprantama, leidžia kurti bet ką – netgi žaislus, jeigu jau kalbame apie juos – tam nereikia ypatingo pasirengimo. Gal reikia būsimajam inžinieriui vaikų psichologijos, kitų papildomų žinių. Bet dažniausiai tai bendri technologiniai dalykai, kuriuose naudojami tam tikri elementai – jutikliai, pavaros, maitinimo šaltiniai, mechaniniai įtaisai ir pan. Kitas dalykas tas, kad reikia aktyviau, drąsiau ieškoti, nes šaliai reikia inovacijų.