Apsilankius viename iš daugelio Geologijos instituto kabinetų ketvirtame aukšte, jus pasitiks besišypsanti, nuo mikroskopo trumpam akis pakėlusi, simpatiška moteris, vienos iš rečiausių mūsų gyvenime profesijos, bet plačiai žinomos užsienio mokslininkams - iškasamų (fosilinių) žuvų tyrinėtoja - habilituota daktarė Valentina Talimaa. Jei ateisite šiomis dienomis, neužmirškite atnešti gėlių - gruodžio 7-ąją jos garbingas jubiliejus!

Prieš beveik pusšimtį metų - 1954-aisiais instituto duris pravėrė ir iki šiol jame sėkmingai darbuojasi, savo jaunystėje išsirinktos krypties nepakeitusi, o tik vis giliau ir plačiau pažinusi tas paslaptingas, 450-360 milijonų metų praeityje gyvenusias žuvytes. Kokios jos tada buvo, V. Talimaa jums vaizdžiai papasakos ir net parodys savo pačios rankomis sukurtas rekonstrukcijas. Tos rekonstrukcijos - tai gausios knygos, piešiniai, fotografijos ir net muliažai. Šia proga pasakysiu, jog jubiliatė turi neeilinių dailininkės sugebėjimų. Tačiau, norint parodyti kaip tai buvo pasiekta, reikia šiek tiek grįžti į praeitį.

Nuo ko prasidėjo V. Talimaa “žvejyba”? Kiek pamenu, dar studentiškais laikais šituo neeiliniu pomėgiu ją užkrėtė nenuilstančio Lietuvos geologijos puoselėtojo - profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus entuziazmas. O vėliau V. Talimaa (anksčiau Karatajūtė) pateko į kito įžymaus mokslininko - Dimitrijaus Obručevo globą. Šis žmogus, pasaulinio garso fosilinių žuvų specialistas, suteikė jaunai mokslininkei iš Lietuvos didelę savo patyrimo ir žinių dalį ir, svarbiausia, išplėtė jos tyrimų interesus toli už Lietuvos ribų. Man dabar būtų sunku išvardyti jos ekspedicijų vietas: tai ir tolimasis Špicbergenas, Naujoji Žemė ir daug daug kitų. Galiu tik pasakyti, jog tai toli gražu ne turistų pamėgti ir poilsio bazėmis aprūpinti gamtos kampeliai. Jos “žvejyba” vyko neretai tik oro transportu pasiekiamuose ir kartais negyvenamuose rajonuose. Darbas juose - karstymasis stačiais atodangų šlaitais su geologiniu plaktuku rankoje ir sunkia kuprine ant pečių - tai visai ne moteriškai prigimčiai derantis užsiėmimas. O pačių žuvų radimas - tai taip pat nelengvas fizinis, o kartu ir žinių bei patyrimo reikalaujantis darbas. Ne kiekviename sluoksnyje jų surasi. Tačiau per daugelį metų iš įvairių savo ekspedicijų V. Talimaa surinko tūkstančiais skaičiuojamus žuvų liekanų rinkinius, sudėtus į šimtus kilogramų sveriančias dėžes. Kartais į tokias dėžes oro uostuose būdavo įtartinai žiūrima, kodėl paprasti akmenys skraidinami į Lietuvą? Gal čia kas nors ne taip? Tačiau tai jau praeities epizodai.

Po ekspedicijų visada būdavo kitas “juodas” (jei ne pats juodžiausias) darbas - ištraukti iš uolienos tyrimų objektą - palaidotą žuvies liekaną. Pasakyti paprasta, o padaryti ne visai. Kiekviena žuvies liekana, kaip, beje, ir kiti senųjų organizmų likučiai pastebimi ne iškart, ne taip, kaip iliustracijoje atsivertus knygą. Juos tenka iškrapštyti iš sucementuotų uolienų. Tų liekanų iškrapštymas iš uolienos - tai vėl ilgas, didelio kruopštumo ir žinių reikalaujantis (nes kiekviena padaryta klaida gręsia objekto praradimu) darbas. Ir kaip nebūtų keista, šis darbas, vadinamas preparavimu, ilgus metus buvo mažiausiai apmokamas. Jo atlikėjas - preparatorius - buvo žemiausia pareigybė institute.

Tačiau V. Talimaa, kiek pamenu, neskirstė savo darbų į juodus ir baltus ir pati nevengė viską daryti, užsispyrusiai siekdama norimų rezultatų. O galutinis, t. y. svarbiausias tyrimų tikslas - žuvų liekanų aprašymas. Šį darbą apibūdinti populiariais žodžiais beveik neįmanoma, pačiam to nedarant. Bet visgi bandysiu. Pradžių pradžia siejasi su literatūros žinojimu ir ne bet kokios, o pasaulinės. Tai pasiekiama tik per ilgus darbo metus, plačius mokslininkų ryšius, dalyvaujant konferencijose ir t. t. Visa tai V. Talimaa yra pasiekusi, tai reikia suprasti kaip aukščiausią mokslinių žinių lygį, kuomet pas ją kasmet lankosi ir konsultuojasi įvairių užsienio šalių (Anglijos, Švedijos, Prancūzijos ir daugelio kitų) specialistai. Pati jubiliatė taip pat aplankė nemažai pasaulio šalių - Kanadą, Australiją, Kiniją, Prancūziją, Vokietiją, Švediją, Angliją ir daugelį kitų. Jos darbais domimasi rengiant monografijas, vykdant tarptautines programas. Tie daugiašaliai kontaktai - tai ir naujų mokslininkų ugdymas, vykdomas ir užsienyje, ir Lietuvoje, pačiame institute. Tačiau grįžkime prie to, kas svarbiausia - žuvų liekanų tyrinėjimo. Pavyksta išaiškinti ne tik uolienų (ir sluoksnių) amžių, bet ir buvusias gyvenimo aplinkos sąlygas - jūrinius baseinus, ežerus, upes, klimato juostas Žemėje, žuvų evoliucinius pokyčius. Užtenka pasakyti, jog vykstant evoliucijai žmogų taip pat sukūrė žuvys. Tad tiek apie V. Talimaa mokslus.

Bet jos interesai kur kas įvairesni, negu pamėgtos žuvys. Nekalbėsiu apie visiems įprastus šeimos ir anūkų globos reikalus. Jie taip pat svarbūs. Norėtųsi akcentuoti retesnį - kolekcionavimo pomėgį ir ne bet ko, o gražiai išdailintų įvairių mineralų, pagamintų įvairiose pasaulio šalyse (Europoje, Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir vėlgi Australijoje) ir neretai pačios atsivežtų. Tai ne žuvys, o varlytės. Taip taip, pačių įvairiausių spalvų, dydžių ir meniškumo. Žodžiu, įvairi šių gamtos tvarinėlių ir mano akis nustebinusi kolekcija. Vienu metu ji buvo eksponuota instituto Geologiniame muziejuje, o dabar slepiasi vėl kažkur namų spintose.