Habil. dr. Romualdas Karazija

Universitetui irgi nelabai reikalingas nemažas specializuotas institutas, kurio tik nedidelė dalis darbuotojų galėtų dalyvauti studijose. Tad universitetas nebūtų suinteresuotas, kad jis išliktų, o tuo labiau, kad būtų plėtojamas. Kaip liudija praktika, aukštosiose mokyklose, esant finansiniams sunkumams, paprastai pirmenybė teikiama studijoms ir aukojamas mokslas. Taigi institutų prijungimas prie universitetų reikštų jų sumenkinimą ir net sunaikinimą - tą akivaizdžiai liudija Latvijos pavyzdys.

Kol kas žengtas tik pirmas nedrąsus žingsnis, reformuojant institutų finansavimą, skatinant institutus dirbti produktyviai. Lėšos institutams daugiausia skirstomos pagal ataskaitose pateikiamų darbuotojų skaičių, tad institutai nėra suinteresuoti tą skaičių mažinti, atleisti nerezultatyviai dirbančius mokslininkus. Darbo efektyvumo neskatina apmokėjimo lygiava - labai gerai ir prastokai dirbantis mokslininkas gauna tą pačią algą. Anksčiau dar būdavo skatinama premijomis, kai kuriuose institutuose papildomai mokėta už svarbiausius rezultatus - mokslinius straipsnius ar monografijas.

Dabar, labai sumažinus finansavimą, tokių svertų nebeliko. Geriau dirbančius mokslininkus, kurie atlieka aukšto lygio ar svarbius Lietuvai tyrimus, turėtų remti Mokslo ir studijų fondas. Tačiau jo disponuojamos lėšos labai nedidelės, o, antra, fondo reglamente pabrėžta: “Fondas neteikia paramos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamiems moksliniams tyrimams...”. Bet juk valstybė moka tik minimalias algas. Kodėl perspektyvesnius darbus atliekančios grupės negalėtų gauti papildomų lėšų aparatūrai, komandiruotėms ar net atlyginimams padidinti? Imtis naujų tyrimų, intensyviai vykdant pagal planines temas numatytus darbus, yra sunkiai įmanoma. Tad ne vienas aktyvesnis mokslininkas yra fondo skatinamas užsiimti “akių dūmimu” - kitais žodžiais, performuluoti įstaigose atliekamas užduotis.

Valstybinių mokslo institutų perspektyvos

Taigi reikėtų vieną kartą pripažinti valstybinį mokslo institutą viena iš pagrindinių perspektyvių Lietuvos mokslo formų, kartu nustatant tokios institucijos gana aukštus kriterijus.

Šių kriterijų nereikia išradinėti patiems, jie yra suformuluoti, apibendrinant įvairių Europos šalių patyrimą. Čia pateiksime be sutrumpinimų Europos fizikų draugijos rekomendaciją (Europh. News, 2000, No 1, p. 20):

“Nacionaliniai tyrimų institutai yra pagal apibrėžimą daugiausia finansuojami vyriausybės. Idealu, kad toks institutas turėtų keturias dedamąsias:

(i) Vieną specialų nacionalinį uždavinį, kaip branduolio technologija, standartai, inžinerijos technika, aplinkosauga ir pan.

(ii) Skyrių, atsakingą už fundamentinius tyrimus, kai kurie iš jų atitinkantys (i) sritį. Toks skyrius turi vykdyti aukšto lygio fundamentinius tyrimus, kurie galėtų varžytis tarptautiniu mastu.

(iii) Pagal apibrėžimą nacionalinis tyrimų institutas paprastai turėtų turėti unikalų įrenginį (greitintuvą, reaktorių, observatoriją ir kt.), kuriuo galėtų naudotis visos šalies mokslo bendruomenė. Įrenginiui aptarnauti reikalingi aukšto lygio specialistai.

(iv) Turi būti vykdoma glaudaus bendradarbiavimo su universitetais (ir kitomis aukštosiomis mokyklomis) politika rengiant tos srities tyrinėtojus.

Institute taip pat pageidautinas mažas ryšių su visuomene padalinys, teikiantis informaciją apie atliekamus tyrimus ir formuojantis palankią piliečių nuomonę.

Tiesioginis autonomiškų institutų finansavimas yra pageidautinas pasirinkimas, naudojant konkursinį finansavimą aukštam lygiui palaikyti”.

Kaip pabrėžiama rekomendacijoje, visų keturių dedamųjų buvimas atitiktų idealų, siektiną atvejį. Antai Lietuvoje kol kas unikalius įrenginius turi tik pavieniai institutai (pavyzdžiui, unikalų tautosakos archyvą Lietuvių kalbos ir tautosakos institutas ar observatoriją Teorinės fizikos ir astronomijos institutas), o jiems sukurti reikalingos didžiulės lėšos, kurių dabar negali skirti Lietuva.

Kai kurie Lietuvos valstybiniai mokslo institutai, esantys pagrindiniai tos krypties mokslo centrai šalyje, iš tikrųjų vykdo specialius nacionalinius uždavinius, atlieka mokslines ekspertizes, atlikdami aukšto lygio tyrimus, sudaro pagrindą atitinkamoms technologijoms plėtoti ir taikyti. Tą kiekvieno valstybinio instituto nacionalinę funkciją reikėtų aiškiai apibūdinti kaip labai svarbią jo veiklos sąlygą.

Vis dėlto, kaip liudija Europos šalių patirtis, valstybinis institutas turi didelį, netgi pagrindinį dėmesį skirti fundamentiniams savo krypties tyrimams, ne tik susijusiems su nacionaliniu uždaviniu. Daugiausia fundamentines problemas sprendžia Europos šalių mokslų akademijų institutai. Aišku, neturtingoms besivystančioms šalims atrodo racionalu orientuoti savo mokslą šalies poreikiams tenkinti, tačiau liūdni tokios politikos rezultatai liudija, kad vieni taikomieji darbai greitai išsemiami, jų lygis, nepalaikomas fundamentiniais tyrimais, krinta. Pagaliau šiuo metu mokslo taikymai Lietuvoje yra gana riboti, o užsiimti taikymais, nesusijusiais su pagrindinėmis tyrimų kryptimis ir nereikalaujančiais aukštos kvalifikacijos, mokslo institutui būtų tiesiog pragaištinga. Kita vertus, indėlis į pasaulio mokslą yra gana svarbus valstybės intelektinės galios rodiklis. Tad Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos projekto santraukoje formuluojama nuostata, kad “nedidelės ribotų išteklių šalys, tokios kaip Lietuva, turi labiau orientuotis į globaliai kuriamą žinių konfigūravimą konkretiems ūkio uždaviniams spręsti, o ne į jų generavimą”, yra per daug kategoriška. Buvusieji MA institutai, matyt, turėtų išlikti fundamentinio mokslo centrais, aišku, orientuodami savo veiklą nacionalinių uždavinių linkme, taip pat nevengdami savo rezultatų tiesioginių taikymų. O daugelio buvusių žinybinių institutų veiklos centru turėtų tapti svarbūs Lietuvai taikymai, nors, siekiant likti valstybiniu mokslo institutu, reikėtų vykdyti ir tos srities fundamentinius tyrimus.

Valstybiniam institutui labai svarbus bendradarbiavimas su universitetais, nors pastariesiems tokie ryšiai irgi naudingi (sudaromos sąlygos pasinaudoti institutų laboratorijomis, vykdyti bendrus mokslinius darbus, įtraukti studentus į aukšto lygio tyrimus, kurie neatliekami universitetuose, sumažinti savo darbuotojų pedagoginius krūvius ir kt.). Kaip liudija Vakarų Europos šalių, taip pat Čekijos ar Estijos patyrimas, tas bendradarbiavimas gali įgyti įvairias efektyvias formas, tokias kaip bendros laboratorijos ir katedros, bendros mokslinės programos, institutų mokslininkų dėstymas aukštosiose mokyklose dirbant dalį etato, darbuotojų mainai, kai kurių kursų skaitymas, laboratorinių bei diplominių darbų vykdymas institutuose ir kt. Kad toks bendradarbiavimas Lietuvoje taptų norma, reikalinga nuosekli, apgalvota valstybės politika, speciali programa. To reikėtų siekti ne potvarkiais ar įsakymais, o finansiniais ir teisiniais svertais, kuriais būtų suinteresuotos abi pusės. Galbūt kai kuriais atvejais glaudus bendradarbiavimas skatins natūralią dviejų įstaigų asociaciją ar net susijungimą. Panašiais būdais reikėtų skatinti ir taikomųjų institutų ryšius su atitinkamomis ministerijomis bei žinybomis.

Apskritai mokslas yra labai sudėtinga, lengvai pažeidžiama ir speciali sistema, tad jos reformas tikslinga vykdyti ne mechaninėmis priemonėmis - tiesiogiai kišantis ir kategoriškai nurodant, o sukuriant stimulus, interesų lauką, kuris verstų institucijas evoliucionuoti norima linkme ir įgyti natūralias, o ne dirbtines formas.

Tokiomis pat priemonėmis, o ne eilinį ar neeilinį kartą tikrinant, reikėtų skatinti institucijas dirbti efektyviai, atsisakyti nerezultatyvių mokslininkų, keisti tyrimų kryptis, jas labiau sieti su Lietuvos interesais.

Reikėtų plėsti konkursinį finansavimą, tačiau palikti ir pagrindinį biudžetinį finansavimą įstaigoms, atitinkančioms nustatytus kriterijus. Vien tik programų finansavimas neužtikrintų nuoseklaus, planingo institutų darbo ir sudėtingų įrenginių išlaikymo (tuo labiau, jog mažoje mokslinėje visuomenėje sunku pasiekti, kad programos būtų tikrai objektyviai vertinamos). Nustatant Lietuvos mokslo strategiją ir pagrindines reformos nuostatas, lemiamas žodis turėtų priklausyti svarbiausioms ekspertų institucijoms - Lietuvos mokslo tarybai ir Lietuvos mokslų akademijai.

Norisi tikėti, kad naujosios politikos šalininkai atidžiai įvertins mokslo situaciją Lietuvoje, nedarys staigių, nepagrįstų sprendimų - prijungti institutus prie aukštųjų mokyklų, pereiti prie konkursinio finansavimo, orientuoti mokslą konkretiems uždaviniams spręsti (t.y. nedarys klaidų, kurios sužlugdė Latvijos mokslą), vykdys brandžią ir nuoseklią mokslo politiką.