Mūsų valstybė yra tarsi laivas, plaukiantis neramia jūra ir grėsmingai svyruojantis tai ant kairio, tai ant dešinio šono. Seimo opozicija nesistengia laikyti to laivo pusiausvyros, o siekia jį tik apversti ant kito šono. Mokslas sako, kad kiekvienas reiškinys turi savas priežastis. Pasvarstykime, kur galėtų būti tokio plaukiojimo ant šonų priežastys? Manau, kad jos glūdi mūsų praeities ir dabarties ydingo auklėjimo sistemoje.

Mūsų dichotominis (skirstantis į dvi dalis) mąstymo būdas giliai guli žmogiškoje prigimtyje. Apie 200 mūsų eros metus graikų filosofas Diogenas knygoje Žymių žmonių gyvenimai ir pažiūros cituoja 600 metų senumo kito graikų filosofo Protagoro sentenciją: “Kiekvienas daiktas turi dvi, tiksliai priešingas viena kitai, puses”. Tačiau per tą laiką žmonija išmoko naudotis kitu žmogiškosios prigimties bruožu – proto lankstumu ir iš jo išeinančia geba įveikti įgimtą ribotumą išsimokslinimu.

Polinkį skirstyti sudėtingą pasaulį į poras “mes prieš jus”, “opoziciją prieš poziciją” reiktų laikyti ne tik klaidingu vientisame ir kupiname šešėlių gyvenime, bet dažniausiai kenksmingu, nes “mes prieš jus” lengvai tampa “geras prieš blogą”. O kai fanatizmas kursto ksenofobijos ar kitokią ugnį, galima ir sudegti.

Tarsi tortą dalyti į griežtas sritis pažinimo ir kūrybos negalima. Idėjos žmonėms gimsta nepriklausomai nuo to, kuriai sričiai jis priskirtas. Pirmasis šilumos prigimtį suprato amerikietis Bendžaminas Tomsonas, vėliau tapęs Bavarijos grafu Rumfordu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą stebėdamas patrankų vamzdžių gręžimą. Vieną svarbiausių fizikos dėsnių – I termodinamikos arba energijos tvermės dėsnį, nusakantį, kokie reiškiniai gamtoje gali vykti ir kokie negali, praeito amžiaus viduryje nepriklausomai atrado vokiečių medikas Julius Majeris, anglų pramonininkas Džeimsas Džoulis, vokiečių daugiau fiziologas nei fizikas Hermanas Helmholcas ir danų inžinierius Liudvigas Koldingas. Molekulinės kinetinės teorijos patvirtinimą fizikoje pagrindė škotų botanikas Robertas Braunas. Tokių pavyzdžių yra daugybė.

Atsitiktinės ir gana laisvos mokslo disciplinų ribos šiame šimtmetyje, nelaimei, buvo sugriežtintos ir netgi paverstos natūraliomis. Tai ir lėmė mūsų polinkį kurti dichotomijas – mokslą prieš kultūrą, mokslą prieš meną galbūt labiausiai žinomas iš visų. Polinkis į gentiškumą ir parapijietiškumą dar padidėja, kai dvi nebendraujančios pusės dėl to sukuria skirtingas kultūrines tradicijas, kurios sukelia skirstymą į tarpusavio stereotipus ir vieni kitų pajuoką. Pavyzdžiui, mokslininkai, kurie dažniausiai viešai kalba improvizuodami, pastebi, kad humanitarai beveik visada profesiniuose renginiuose skaito paruoštą tekstą ir retai rodo skaidres, išskyrus meno istorikus. “Mes” klausiame, kodėl “jie” nesupranta, kad rašytinė ir šnekamoji kalba yra skirtingos kalbos, kad nedaugelis moka viešai taip gerai skaityti, kaip ir kalbėti, nors humanitarai mano, kad jie valdo kalbą, kaip svarbiausią profesinės kompetencijos įrankį. Kita vertus, “jie” teisingai šaiposi iš “mūsų” polinkio užtemdyti auditoriją dar prieš išeinant į sceną ir pasikliauti išimtinai rodoma iliustracine medžiaga. Anekdotas skelbia, kad jei Galilėjus būtų pateikęs savo nuostabius Siderius Nuncius rezultatus, kaip šiuolaikinį mokslinį pranešimą, jo pirmasis sakinys būtų buvęs “prašau pirmąją skaidrę”.

Blogiausi ir giliausi stereotipai ypač stiprų pleištą įvaro tarp meno, laikomu neapsakomu kūrybiniu aktyvumu, paremtu asmeniniu stiliumi, manieromis, charakterio bruožais ir pavaldžiu tik hermeneutikinei interpretacijai, ir mokslo, laikomu universalia proto iniciatyva, paremta faktiniais patvirtinimais ir analitiniais ryšiais. Negalima neigti skirtumo tarp šių dviejų žmonijos kūrybos sričių, tačiau galima manyti, kad bendros protinės kūrybos ir išradingumo priežastys ir metodai bei vieningo visų žmogaus kūrybiškumo būdų ugdymas galėtų paskatinti tarpusavio bendradarbiavimą.

Abiems sritims suartėti trukdo priešinimasis mokyklų ir valdžios įstaigų kabinetuose: meno pamokos mokyklose ar paskaitos universitetuose laikomos nereikalingais priedais ant paruošto programų torto, o mokslo, pavyzdžiui, matematikos ar fizikos, paskaitos laikomos per sunkiomis daugeliui ne mokslinių specialybių studentams. Jei mokslas ir menas galėtų sujungti bendrų metodų ir kritinio mąstymo jėgas siekiant naujovių, tai, Bendžamino Franklino žodžiais tariant, galėtume kaboti kartu, o ne atskirai, visas pasaulis ir seimas gal būtų vieningesnis, sudarytas ne iš dviejų pusių – “mūsų” ir “jų”. Ar tai įmanoma?

Leonardas da Vinčis yra geriausias meninio ir analitinio mąstymo suderinimo renesanso laikų pavyzdys. Tada dar nebuvo ribų tarp įvairių kūrybos formų ir dar neegzistavo “mokslo” sąvoka. Tačiau panašių pavyzdžių yra ir dabar, kai žmonės jau nubausti tarpusavio nepasitikėjimu ir nemokėjimu dirbti kartu. Marcelas Dušampas gali net Pikasą pralenkti savo įtaka šio šimtmečio menui. Ne tik tuo, kad jis išdykėliškai Moną Lizą pavaizdavo su barzda bei ūsais ir paveikslą su nepadoria parašte pasirašė savo vardu, o paprastą naktipuodį, pavadintą “Fontanu”, pateikė geriausioms meno parodoms. Dušampas buvo žinomo matematiko ir fiziko Anri Puankarės mokinys ir geriau už bet kurį kitą mūsų laikų dailininką suprato matematiką, neeuklidinę geometriją ir daugiamates erdves. Visą gyvenimą jis domėjosi mokslu ir padarė išradimų iš optikos, matematikos ir suvokimo sričių, kuriuos kiti nelabai suprato, nes pats autorius buvo gana paslaptingas. O mes negalime suvokti, kad dailininkas gali atrasti naujovių moksle.

Tarp jo rizikingų sumanymų yra optikos ir suvokimo eksperimentai, sumaišyti su minties grožiu. Jis sukūrė keletą tuzinų ekscentriškai besisukančių apie bendrą centrą diskų, kurie sukuria trimatį vaizdą, matomą net viena akimi. Šitaip jis atrado mokslui nežinomą efektą, kurį italų mokslininkai pavadino stereokinetiniu efektu. Deja, kaip mokslo ir meno žalingo atskyrimo pavyzdys, pasaulio muziejuose šie diskai ant sienų kabo įrėminti kaip statiniai vaizdai ir nesisukdami jie neturi nei estetinės, nei mokslinės prasmės.

Yra žinoma ir daugiau dailininkų išradėjų. XVIII a. danų dailininkas Petrus Kamperis nustatė žmonių grupių būdingus skirtumus, pastebėjęs, kad renesanso Trijų karalių paveikslai juodaodį karalių Baltazarą vaizduoja kaip nudažytą juodai europietį, o ne kaip afrikietį (europiečiai dailininkai nerado afrikiečio modelio). Šio amžiaus amerikiečių dailininkas Abotas Tayeris atrado prisitaikymo prie aplinkos reiškinį (trimačių objektų susiliejimą su aplinka tampant dvimačiais), kuris nustebino mokslininkus, bet buvo akivaizdus dailininkui, mokėjusiam plokščius vaizdus pavaizduoti taip, kad jie atrodytų tarsi erdviniai. A. Tayerio atradimas pravertė karo metu maskuojant laivus ir išgelbėjo daug gyvybių.

Mokslo ir meno sritys dažnai persikloja. Daug mokslo naujovių gimė greičiau mokslininkų kūrybinės vaizduotės, o ne skrupulingų analitinių tyrimų dėka. Menas yra daugiau vaizduojamasis, o mokslas – jungiantis. Kūrybinis mąstymas yra ne mažiau svarbus už kritinį mąstymą. Tačiau tai nemenkina analitinio mokslo galios. Leonardas da Vinčis naudojo geometriją ir perspektyvas bei abstraktų kūrybinį mąstymą. Tačiau tai nereiškė, kad jo sukurtas lėktuvas galėjo skristi.

Dichotomijos kyla dėl mūsų skirstymosi į siauras sritis. Mokslas turi estetinį žavesį savo sąvokose ir reiškiniuose, o menas gali būti tikslus kaip mokslas, kai pasiekiama tobulybė. Kaip ir muzika. Matematikos ar fizikos studijos įgalina manipuliuoti sudėtingomis abstrakcijomis, kaip ir kuriant simfoniją. Todėl matematiko ar fiziko ir kompozitoriaus kūrybinis darbas panašus. Mokslininkas kaip dailininkas stovi prieš paveikslą, savo vaizduotėje ieškodamas reiškinių ar išvadų, klausimų ir atsakymų. Kūrybos rezultatai moksle ir mene vienodai priklauso nuo talento.