Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Tęsiame pokalbį su Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos katedros vedėju doc. Kęstučiu Kazimieru VILKONIU, kuris pasakoja kaip kūrė knygą augalams pažinti.

Blizgantis snaputis slapstosi

Jei įmanoma, stengiuosi pateikti požymius, pagal kuriuos ir galima tuos augalus pažinti. Greta rodau bendravardžius. Štai kaip tik atsivertėte Lietuvos beržus: liekninio beržo lapai atrodo vienaip, o keružio – visai kitokie.

Jeigu visi augalai žydėtų tuo pačiu metu – būtų paprasčiau surinkti pavyzdžius, vienodai sukomponuoti. Bet gyvenime viskas kitaip. Fotojuosta dar neryškinta, užmiršti, kaip ten vieną ar kitą augalą komponavai. Dėl vieno ar kelių augaliukų tenka trenktis iki Marijampolės ar Druskininkų – o gal jie jau nužydėjo? Šiemet jau du kartus į Smiltynę važiavau blizgančiojo snapučio ieškoti, rytoj važiuosiu trečią kartą. Jeigu nerasiu – bala jo nematė, nebedėsiu.

“Lietuvos floroje” parašyta – šis augalas auga ten ir ten. Nuvažiuoju – nėra. Gal dar nežydi ir aš jo nerandu. Arba vieta netiksliai nurodyta. Pagaliau kai kurios augimvietės prarandamos, pvz., Kuršių nerijoje po audrų, jūrai paplovus pajūrio kopas.

Laimei, mūsų žmonės labai geranoriški. Nuvažiuoju į Pietų Lietuvą, bet nė vienas augalas, kurių man reikėjo, nežydi. Dzūkijos nacionalinio parko biologas Mindaugas Lapelė nepatingėjo, kartu važiavo į Lynežerį prie ežeriuko: įsidėmėk, nueisi į tą galą - žydės tas, nueisi į kitą - žydės kitas po poros savaičių. Važiavau dėl siauralapio genciono. Dar nežydėjo. Apleistame dirvone susiradau dirvinę guboją (dabar jau vadinama dirvine lelione) – net ir neieškojus pasitaikė. Joniškio biologas (mokytojas) Valentas Ramonas ne į vieną ir ne į dvi išvykas po savo rajoną lydėjo mane. O Sigitas Obelevičius – Anykščių rajono Traupio mokyklos biologas su entuziazmu padėjo džiaugtis Lietuvos augalų ištekliais ne tik savo rajone. A. ir V. Ūseliai iš Viešvilės, J. Balvočiūtė iš Kamanų - daug gerų žmonių yra Lietuvoje.

Pravers ir monitoringui

Kas tuo užsiima, gali palyginti – dabar atliekamas monitoringas. Ši knyga po kiek laiko turėtų praversti ir monitoringui. Praėjus kuriam laikui tyrinėtojai galės pasakyti, kokių augalų rūšių jau vėl neberasime.

Ar visi augalai Lietuvoje jau surasti, o gal dar galima aptikti naujų?

Žinoma, galima, ir nemažai. Jau minėtas V. Ramonas yra suradęs per dešimtį Lietuvoje naujų samanų rūšių. O štai induočių augalų sąvade Z. Gudžinskas rašo, jog ieškotina rūšis žvaigždute pažymėta, pvz., smulkioji seradėlė. Tokių rūšių nemažai. Kartą man skambina biologijos mokytojas Stukonis iš Gudžiūnų, esančių Kėdainių rajone. Kviečia užvažiuoti pas jį, turi į voką įdėjęs smulkiosios seradėlės - ar tikrai ji gali būti? Tvirtina radęs naują augimvietę, nors ligi šiol Lietuvoje ji ir nebuvo rasta… Pagal apibūdinimą – tikrai tas augaliukas. Pakviečiau ir Vilniaus universiteto botanikę kartu paieškoti tos seradėlės. Suradome per kilometrą nuo tos, kur ją rado V. Stukonis, aptikome dar ir kitą jos augimo vietą (jau trečią).

Nejaugi tikrai pelkinė pienė?

Reikia palaukti, kol užsimegs vaisiai, nes ekspromtu tų “atradimų” galime padaryti ne vieną. Pažiūrėsime, kokie bus vaisiai – su 4 ar 6 briaunomis ar tik su 5. Grįžęs iš šiandieninės ekskursijos pažiūrėjau į A. Lekavičiaus vadovą. Pagal jį, būtų beveik priešingai: neliaukingi skraistlapiai būtų dirvinės pienės pelkinio porūšio požymis – tai ta pienė, kuri masiškai visą šiaurinę šalies dalį užklojusi, o liaukutėmis pasidengę skraistlapiai – dirvinės pienės, gausios tik sausesnių dirvų vietovėse, požymis. Vadinasi, reikės tikrinti.

Ar jau spėjote savo veikalą parodyti leidykloms? Ar yra, kas žada paremti jo leidybą?

“Alma littera” leidžia daug solidžių veikalų, bet dažniausiai verstinių. Susidomėjo mano pasiūlymu – originaliu veikalu, bet iškėlė sąlygą: kad būtų ne vien lietuviški ir lotyniški augalų pavadinimai, bet ir vokiški, prancūziški, angliški, rusiški. Mat tada dar kokių 70 egz. daugiau pirktų kiekviena leidykla. Man nebūtų sunku tai padaryti, bet kiekvienos kalbos būtų rodyklė po 25 p. ir labai pastorėtų knyga. Be to, anglų kalba, pvz., pienė, juk nebus kaip lotyniškai “Sonchus”, bet bus 3-5 variantai – kaip į tą puslapį įdėti 9 augalų pavadinimus penkiomis-šešiomis kalbomis? O formatą didinti nereikėtų, nes knyga turi būti parankinė.

Svarbiausia, kaina – kiek knyga kainuotų pirkėjui? Leidyklos buhalterė apskaičiavo, kad savikaina 45-50 Lt, dar knygynas pridės antkainį – tai kas ją pirks? Studentas nepirks, aukštoji mokykla bent vieną ar du egzempliorius nupirks, gal dar viena kita institucija po vieną įsigis. Reikėtų, kad kainuotų bent iki 20 Lt. Dabar liaudis perka knygas, kainuojančias iki 10 litų. O kad būtų pigiau, girdi, paties autoriaus rūpestis pasiieškoti rėmėjų. Autorius jau paaukojo penkias vasaras, sutrankė po pievas ir miškus automobilį, išdegino tonas benzino. Dar norima, kad autorius ir rėmėjus suieškotų. O leidykla aukoti nenori.

O Jūs ką į tai?

Knyga turi būti pigi, jeigu norime, kad žmonės pirktų. Jeigu norime, kad tauta būtų apsišvietusi, pažintų, kur gyvena, kas jos tėvynėje auga, tai tokia knyga turėtų kainuoti 1 Lt, na, 10 Lt. tada pirks mokytojas ir mokinys – visi pirks. Pavyzdžiui, Ž. Lazdauskaitės ir R. Jankevičienės knygų buvo išleista net po 50 tūkst., jos kainavo 1,4 rublio – tik šimtadalis algos, ir visos buvo išpirktos.

O kraštą reikia pažinti. Štai kad ir suomių pavyzdys. Tytuvėnuose vyko botanikės prof. Elenos Šapokienės organizuota vasaros stovykla, kuriai baigiantis diskutavome, kiek reikia reikalauti iš studentų, iš mokinių? Neiškentė kartu buvę suomiai – vyras ir žmona. Moteris sako: “Mes klausėm, klausėm, ir mums labai keistai atrodo, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai dėl tokių dalykų diskutuoja. Štai mūsų vidurinės mokyklos biologijos išsilavinimo standartas. Parašyta, jog baigdamas 8 klasę mokinys privalo pažinti visas artimosios aplinkos rūšis (augalus ir gyvūnus) ir žinoti bent po 100 jų vardų lotynų kalba!”

Užtat suomiai lengvai ir susišneka Europoje. Gali šnekėti apie gamtą ir visa kita – vieni kitus gerai supranta. Vokiečių vidurinei mokyklai skirtame vadovėlyje taip pat yra apie 700 augalų rūšių su botaniniais jų vardais lotynų kalba. Ir tai jiems netrukdo.

Ar patrauks botanika arčiau prie gimtinės

Jeigu tektų specialiai mokytis, tai išties tiek laiko ir jėgų skirti vienam dalykui negalėsime. Bet jeigu tokią knygą po ranka turėsime ir kiekvieną kartą progai pasitaikius (t. y. kai vaikai klausia) į vieną ar kitą augalą dėmesį atkreipsime, tai tikrai vaikai įsidėmės. Juk 5-6 metų vaikui parodysi “Volkswageną” ar BMV automobilį, tai jis geriau už suaugusį įsidėmės. Ypač pradinėje mokykloje, jeigu mokytojas mokės savo mokiniams parodyti ir paaiškinti vieną ar kitą augalą – vaikai įsimins. Net ekskursijų metodikoje rašoma, kad ekskursijos metu daugiau kaip 5-6 naujų augalų pavadinimų nereikėtų sakyti, nes vaikai neįsimins. Kitą kartą – tegu vėl 6 pasakys. Tačiau blogiausia, kai į gamtą vaikus išsivedęs mokytojas siūlo kuo greičiau sėsti prie sumuštinių ir “Coca-colos”, o paskui veržtis kamuolį paspardyti.

Šiandien prioritetai – informatika, darbas kompiuteriu, užsienio kalbos. Vargu ar botanika ir biologija. Ką į tai atsakytumėte?

Ar gamtos pažinimas visam tam trukdo?

Netrukdo. Tačiau jaunimas įsitikinęs (o suaugusieji jį ir toliau tikina), kad duoną valgys ne iš gamtos pažinimo, ne iš botanikos, bet iš mokėjimo dirbti kompiuteriu, užsienio kalbų ir pan.

Kompiuterinė liga greitai praeis. Dar metai kiti ir mokėjimas dirbti kompiuteriu nebebus joks privalumas, kaip ir mokėjimas vairuoti automobilį. Visi mokės juo dirbti, kaip visi dabar moka vairuoti. Ir pas mus buvo laikas, kai įmonės vadovas prašė vairuotojo leisti jam pavairuoti automobilį.Vienos ekskursijos metu panašiai ginčijomės su mūsų rektoriumi. “Jūs čia vis apie gamtą šnekate, o kam yra kompiuteriai?” Tada pasakiau: “Aš tada su Jumis sutiksiu, kai žmona Jums kompiuteryje pateiks kiaušinienę ir Jūs liksite sotus”.

Ar įtikinote rektorių?

Nežinau, nuo to laiko šia tema nesikalbame. Tačiau botanikos sodo reikalus rektorius jau remia.

Vadinasi, kiekvienas laikotės savo nuomonės. Noriai mokydamasis užsienio kalbų ir kompiuterių mokslo, jaunimas tikisi ne tik lengviau įstoti į aukštąją mokyklą, bet ir išvykti studijuoti į užsienį. Ar galite įteigti jaunimui, kad gerai besimokantys botanikos tikrai gimtojoje Lietuvoje nepražus?

Aš nesistengiu šito įteigti. Pats Tėvynės pažinimas, jos grožio pajautimas įtikins, kad kitur geriau, bet tėvų namuose, tėviškėje geriausia. Ir, žinoma, Tėvynėje liks geriausi jos sūnūs ir dukros, su gimtine botanika labiau nesusies. Tačiau jeigu botanikams būtų mokama tiek, kiek kompiuterininkams, tai ir jų autoritetas būtų kitas. Mūsų tautietis brolis žemaitis prof. Pranciškus Šivickis juk buvo net Manilos universiteto rektorius Filipinuose. Biologas, ne kompiuterininkas.

Tačiau ar ne per daug rengiame biologų? Juk daugelis negauna darbo pagal specialybę.

Savo leidinį rengiu ne biologams, bet mokytojams. Beje, prieš kelerius metus domėjomės (doc. F. Bernotas), kiek Šiaulių mokyklose biologiją dėsto šios srities atstovų. Dėsto, kas netingi – chemikai, kūno kultūros specialistai, tik ne vien biologai. Gal 15-16 biologų šiuo metu per visas mokyklas ir susidarytų. Mažiau mokykloje bus biologų, vadinasi, mažiau bus reikalaujama mikrotomo, mikroskopo ir kitokių brangokų biologijos priemonių. Paprasti dalykai. O biologai, baigę Vilniaus universitetą, Vilniuje ir lieka. Klaipėda tik “pyragais” dalį jų prisiviliojo, o į Šiaulių aukštąją mokyklą per dvidešimt metų prisivilioti iki šiol nepavyko.