Pagaliau knygynuose pasirodė žymaus mūsų kardiochirurgo akad. Jurgio BRĖDIKIO apmąstymų knyga “Gyvenimas klinikoje”. Savotišką šios knygos pasirodymo anonsą – pokalbį su Jurgiu Brėdikiu pateikėme dar vidurvasarį. Lapkričio mėnesį Lietuvos mokslų akademijoje vyko ir šios knygos pristatymas. Renginys ir pati knyga verti išsamesnio rašinio ir “Mokslo Lietuvos” puslapiuose. Įsipareigojame tai padaryti. O šiame numeryje – pokalbio su knygos autoriumi Jurgiu Brėdikiu tąsa, kaip savotiškas patvirtinimas, jog toli gražu ne visa mūsų profesoriaus patirtis tilpo į vieną knygą. Ir negalėtų tilpti. Ta patirtis kaupiama kiekvieną žmogaus gyvenimo dieną, tad jokia knyga turtingos gyvenimo išminties neįstengtų išsemti.

Kuo toliau, tuo daugiau jaudina etikos dalykai

Iš tikrųjų. Nors žengdamas pirmuosius novatoriškus žingsnius, įdiegdamas naujus metodus nuolat susidurdavau su etinėmis ir net teisinėmis problemomis. Bet tada aš jas spręsdavau gal labiau pasikliaudamas savo paties sąžine. Dabar tenka apie tai daug daugiau mąstyti, kadangi mokslas man - tai šventovė. Ir kai matau, kaip į tą šventovę kartais bando prasibrauti ir pseudomokslininkai, teršiantys mokslininko vardą, - tuos dalykus suvokiu labai skausmingai ir aštriai reaguoju. Paskutiniaisiais metais daugiau pranešimų esu parengęs ne iš savo tyrinėjimų tematikos, bet būtent apie mokslininko etikos dalykus. Ir dabar, kaip sykis, ta tema rengiu straipsnį.

Kaip Jums atrodo, ar etikos pažeidimai - tai pasitaikantys pavieniai faktai, o gal masinio pobūdžio reiškiniai?

Ne, man neatrodo, kad būtų masiniai visuotiniai reiškiniai. Pažįstu labai daug garbingų asmenų, kurie stengiasi išsaugoti gerą mokslininko vardą ir žmogiškąjį orumą. Tačiau kuo toliau, tuo padėtis sudėtingesnė. Aplinka, žmonių dvasingumo menkėjimas negali nedaryti įtakos. Atskira blogybė - mokslininkų papirkinėjimas. Čia esama įvairių formų. Konkurencinėje kovoje firmos, norėdamos laimėti, besivaikydamos pelno, kartais tiesiog papirkinėja mokslininkus. Pvz., su universitete dirbančiu mokslininku sudaroma sutartis ir jis gauna papildomą darbo užmokestį. Kartais firmos net persivilioja mokslininkus, kur jie, gaudami gerą atlyginimą, netenka laisvės, kažkiek praranda ir sąžiningumo. Kiek žinau apie savo srities mokslininkus, dirbančius su firmomis, tai galiu pasakyti viena: jie konferencijose kažkodėl neskaito pranešimų apie tai, kad tose firmose gaminami aparatai pasižymi vienokiais ar kitokiais trūkumais, o pasiūlyti gydymo ar operacijų metodai nepasiteisino. Tie metodai nuolat keičiami, aparatai tobulinami, o jei taip, vadinasi, anksčiau buvo trūkumų. Bet apie tai nutylima, kalbama tik apie sukuriamas naujoves. Taip propaguojamos firmos. Ir tai universiteto vardu kartais daro mokslininkas, kuris papildomai nemažus pinigus uždirba ir firmoje. Tai šiurkštus etikos pažeidimas.

Ar etiška vietoj gydymo daryti bandymus

Jeigu mokslininkas ir priverstas savo paslaugas teikti firmai, tai jis neturėtų prarasti objektyvumo ir sąžinės.

Suprantama, mokslininkas neturėtų virsti komercinės firmos reklamos agentu, prarasti garbės ir orumo. Ne paslaptis, kad kai kurios farmacinės kompanijos stengiasi “prastumti” būtent savo preparatus, vaistus. Matyt, ir tarp širdies stimuliatoriais prekiaujančių firmų esama panašios konkurencinės kovos. O įrankiu neretai tampa ekspertas, turintis mokslo laipsnį ir kolegų pripažintas?

Apie Jūsų paminėtus atvejus galiu išsakyti savo nuomonę. Apie širdies stimuliatorius žinau pakankamai daug: jie turi veikti 10-12-15 metų. Jau vien dėl to reikia taip juos testuoti, kad galėtum būti užtikrintas dėl tokios garantijos. Tačiau stimuliatorių gamybos technologija taip greitai tobulėja ir keičiasi, kad firma, atradusi ką nors naujesnio ir geresnio, stengiasi naujovę greičiau įdiegti ir dažnai nelaukia, kol bus įrodyta, kad veikimo garantija tikrai ilgalaikė, o gerosios savybės pasireikš ir ateityje.

Su farmacininkais taip pat yra bėdų. Dabar lyg ir stengiamasi moksliškai įrodyti, kokie veiksmingi nauji vaistai: daromos randomizuotos studijos, atliekami išbandymai pagal įvairius reikalavimus (Lietuvoje jie taip pat daromi).

Visuomenė jau žino, kas yra placebo - kai išbandant naują vaistą, tarkime, parenkamos dvi ligonių, kenčiančių dėl širdies sutrikimų, grupės. Vienai grupei skiriamas naujas vaistas, o kitai - tik to vaisto taip pat atrodanti imitacija. Toks tyrimas objektyvus. Tačiau praėjusiais metais Berlyne labai atidžiai išklausiau pranešimą apie tai, kaip vienai grupei mirtinai pavojinga skilvelio aritmija sergančių ligonių buvo skirtas vaistas - amiodaronas (arba kordaronas). Iš lentelių rezultatų buvo aiškiai matyti, kad mirtingumas tikrai mažesnis toje grupėje, kuri gavo šio vaisto. O negavusios vaisto grupės ligonių mirtingumas didokas. Taigi ar tai etiškas tyrimas? Aš tik klausiu, o atsakymą tegu randa kiekvienas skaitytojas.

Neturtingoje valstybėje – pažangi širdies chirurgija?

Tačiau kiekvienai kūrybinei asmenybei tenka kovoti už savo idėjų įgyvendinimą - šito mus moko ir rinkos ekonomikos apologetai. Tačiau jeigu imsi kautis - tegu ne už save, o už savo idėjas - tai sunku išlaikyti galantiškumą. Juk kaudamasis kitą gali ir užgauti, nesunku pažeisti kartais ir etikos reikalavimus.

Geriau, aišku, nenaudoti alkūnių ir žengti ne per lavonus. Nesu tikras, kad galima visuomet ir visais gyvenimo atvejais išvengti etikos normų pažeidimo, tačiau išsaugoti bent jau padorumą mokslo žmogui privalu visados.

Šiandieninės mūsų kardiochirurgijos veikiausiai yra tokia pat nepavydėtina padėtis, kaip ir kitų medicinos sričių, kaip mūsų ligoninių, poliklinikų ir visos sveikatos apsaugos sistemos. Ar nepriteklių sąlygomis įmanoma išlaikyti aukštą profesionalumą? Ypač tokios brangiai kainuojančios srities, kaip širdies chirurgija.

Džiaugiuosi, kad mūsų kardiochirurgai dar siekia ir pasiekia nemažų laimėjimų, kadangi tobulėja ir pasaulio širdies chirurgija. Jau ir nepriklausomybės metais Lietuvos širdies chirurgija, turiu mintyje visus tris centrus - Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, - nuolat sugeba savo lygį gerinti. Žinoma, nepritekliai labai trukdo atskleisti visas šios srities galimybes.

Tačiau ar suderinami tokie dalykai: neturtinga valstybė ir aukšto lygio širdies chirurgija? Arba ir kitos brangiai kainuojančios ir sudėtingos medicinos šakos?

Atsakau: Lietuvoje ne tik gali, bet ir privalo būti aukšto lygio kardiochirurgija.

Siekdamas gauti išsamesnį atsakymą, pamėginsiu kiek kitaip formuluoti klausimą: ar galime savo valstybėje šiuo metu skirti tiek lėšų, pvz., širdies arba kepenų persodinimo operacijoms? Juk vieno tokio operuoto ligonio išgelbėjimas (turint mintyje taip pat ir didelę tų operacijų riziką) kainuoja tiek, kad tie pinigai leistų kokio nors rajono centro ligoninei puikiausiai veikti kone mėnesį ir išgelbėti gal daug daugiau net ir gyvybių.

Tai klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakyti. Užsienio šalyse toks klausimas ne tik keliamas, bet ir sprendžiamas. Pvz., JAV draudimo organizacijos kategoriškai atsisako drausti vyresnio amžiaus žmones, jeigu jiems persodinama širdis. Kitaip sakant, kompanijos tokių operacijų nefinansuoja. Buvo sukurti dirbtinės širdies modeliai “Jarvik” ir kai kurie kiti. Irgi prieita prie išvados, kad tas lėšas geriau būtų skirti pirminei medicinos pagalbai arba invalidams, kuriems pakeitus sąnarį ar kitą organą galima grąžinti net darbingumą. Dabar dedamos milžiniškos pastangos ir lėšos, siekiant tik pratęsti žmogaus gyvybę. Noriu pabrėžti: gyvybę, bet ne gyvenimą. Toks žmogus socialiai niekada nebebus pajėgus, gal net ir vaikščioti neįstengs. Tai tik egzistavimas, o lėšų kiekviena tokio “gyvenimo” diena ir valanda kainuoja labai daug. Amerika, mokanti skaičiuoti, prieina prie išvados, kad tas lėšas vertėtų panaudoti racionaliau. Ir mums kartais reikėtų racionalesnių sprendimų, ypač kai žinome, kiek nedaug galime.

Ar suderinamas pragmatiškumas ir moralumas

Gerai sakote. Bet galima kelti ir tokį klausimą: ar etiška gelbėti vieną žmogų, kuriam pratęsiama tik gyvybė, o ne gyvenimas, ir nesuteikti daug paprastesnių medicininės pagalbos priemonių nepalyginamai gausesnei žmonių daliai? Irgi etikos klausimas.

Ieškant atsakymo į toli gražu ne visai paprastus klausimus, galima pateikti ir tokį argumentą. Imdamiesi šiandien kartais ir beviltiškai atrodančių uždavinių, kurių dėka pratęsiama žmogaus gyvybė (tegu ir ne visavertis gyvenimas), darome fundamentiškai – mokslo prasme - svarbų darbą. Gal tie nauji medicinos laimėjimai mums atvers visai kitas ir naujas atradimų galimybes? Tad ir mūsų šiandieninis idealizmas, tarkime, ateityje gal bus apvainikuotas sėkme, apie kurią šiandien nė nenumanome. Mokslo ir technologijų pažanga tokios vilties teikia.

Labai gerai pasakėte ir visiškai sutinku - nieko pridėti negalėčiau. Kaip mokslininkui, man toks požiūris visą gyvenimą buvo suprantamas. Visą laiką norėjau būti priešakinėse mokslo pozicijose, kur būtent to ir siekiama, kaip ką tik suformulavote. Tik skaudu, kad tam šiandien neturime lėšų. Visada mėgindavau įsivaizduoti: kas būtų, jeigu nevyktų ginklavimosi varžybos - kiek būtų įveikta ligų, kiek problemų išspręsta. Juk kaip galėtų būti finansuojamas mokslas, kuris jau šiandien yra tiek daug pasiekęs, kuris stengiasi pralaužti naujus kelius. Gaila, kad pasaulyje skirstomos lėšos neišmintingai ir netarnauja žmogui.