Gruodžio 11 d., įpusėjus adventui, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras ir jo direktorius Valdas Kubilius pakvietė į kūrybos vakarą, kuriame buvo pristatyta istorijos dr. Aldonos VASILIAUSKIENĖS knyga “Mokslo ir idealo keliu” (apie prof. Justiną Pikūną). “Giedros” korporacijos (JAV) atstovės p. Jadvyga Damušienė ir p. Rita Venclovienė įteikė dr. Aldonai Vasiliauskienei “Lietuvės Moters, Pasižymėjusios Krikščioniškų Idealų Tarnyboje” premiją. Vakaras vyko Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje.

Dar vienas vardas naujų knygų lentynoje

Dėl to, kad priklausė būtent Katalikų akademijai, ir užsivėrė platesnio mokslininko kūrybos ir asmens pažinimo vartai būtent jau Tėvynėje - ir ilgiems metams. Tarsi iš ilgo letargo miego būtume pabudę - vienas po kito iš dešimtmečių nežinios į mūsų sąmonę atėjo nauji vardai ir asmenybės. Vienas iš jų - prof. J. Pikūnas. Save gerbiantys psichologijos profesionalai šią pavardę žinojo - negalėjo nežinoti iš mokslinių straipsnių, monografijų. Akademinės veiklos registratoriai gali pasakyti, jog nuo 1951 iki 1987 m. prof. J. Pikūnas yra dėstęs 10 žemųjų ir 12 aukštųjų studijų kursų, jam vadovaujant parengta 70 magistrų ir daktarų disertacijų, pagaliau per vaisingiausius savo mokslinės veiklos metus jis ištyrė ir apklausė 2800 vaikų ir savanorių. Visa tai jau nemažai, tačiau tikrasis garsas tautoje įmanomas tik tada, kai mokslo žmogus minimas, prisimenamas, aptariamas ir neprofesionalų.

Bet kur apie tai mūsų žmogus ligi šiol galėjo perskaityti? Nuo šiol jau nebereikės skėsčioti rankomis ir krapštyti pakaušį - kur čia tas žinias susigaudžius. Dabar pakaks atsiversti knygą “Mokslo ir idealo keliu”. O kad turime tokį veikalą - ačiū jos autorei bitei darbštuolei dr. Aldonai Vasiliauskienei.

Nelengvai ją prikalbino prof. J. Pikūnas imtis šios knygos. Psichologija? Ne, man tai tolimas dalykas, nesidomiu, neišmanau, - kiek įmanydama kratėsi A. Vasiliauskienė šio užsakymo, ir ją buvo galima suprasti. 1974 m. su pagyrimu baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, po metų buvo pakviesta dirbti į fakultetą - čia formavosi kaip istorikė, tyrinėtoja. Parengė savo mokytojų prof. Pranės Dundulienės (1980 m.) ir prof. Stanislovo Lazutkos (1984 m.) bibliografijas. Dalyvavo Pirmojo, vėliau ir Antrojo Lietuvos Statutų tyrimo grupės veikloje. 1990 m. apgynė istorijos mokslų daktarės disertaciją “Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)”.

Kaip matome, nieko bendro su psichologijos mokslu. Tai kodėl prof. J. Pikūnas pageidavo, kad knygą, skirtą jo asmeniui, rašytų būtent A. Vasiliauskienė? Atsakymas tikriausiai galėtų būti paprastas: siejo bendri idealai, krikščioniškosios vertybės, gal ir panašus požiūris į daugelį gyvenimo reiškinių. Pagaliau visi šie žmones artinantys dvasiniai ryšiai atsiskleisti galėjo palankioje terpėje - Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje.

Kaip žinia, ši Akademija buvo atkurta išeivijoje dr. Stasio Antano Bačkio pastangomis, o nuo 1992 m. iš Romos jos centras buvo perkeltas į Lietuvą. Dr. A. Vasiliauskienė labai aktyviai ir visa širdimi įsitraukė į Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą. Tai ši moteris įsteigė Akademijos istorijos mokslų sekciją, dalyvavo steigiant Akademijos skyrius Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Utenoje. 1992 m., minint LKMA 70-metį, pasirodė A. Vasiliauskienės monografija “Lietuvių katalikų mokslo akademija” (priminsime, jog Lietuvos mokslų akademija 19 metų jaunesnė).

Pastaraisiais metais A. Vasiliauskienė daug jėgų ir laiko skiria iškilių LKMA narių veiklai iškelti ir propaguoti. Jos parašytosios knygos apie prof. kun. Antaną Liuimą SJ, filosofą Juozą Girnių, diplomatą Stasį Antaną Bačkį, Vilkaviškio vyskupą Juozą Žemaitį, mecenatą prelatą dr. Juozą Prunskį, salezietį Petrą Perkumą gerokai sumažino mūsų mokslo, kultūros ir dvasinio gyvenimo baltųjų dėmių. Į šią gretą statytina ir knyga apie prof. Praną Dovydaitį, Vasario 16-osios akto signatarą ir žymų mokslo bei katalikų veikėją. Tiesa, knyga pasirodys tik kitų metų pradžioje, bet ir rankraštis “Akmenuotas patrioto kelias” jau spėjo pelnyti Čikagoje leidžiamo laikraščio “Lietuvių balsas” paskelbto konkurso, skirto Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, antrąją premiją.

Norint visą naujosios knygos gimimo istoriją galima sudėti į kelias pasakojimo eilutes: prof. J. Pikūnui vis tik pavyko įkalbinti mieląją Aldoną imtis darbo, o nuo darbo ji niekada nemokėjo atsisakyti, kaip nesugebėjo pasakyti “ne” ir garbaus amžiaus profesoriui. Toliau dveji metai rašymo ir dar metai įvairių pertvarkymų - ir štai rezultatas. Tačiau autorė neslepia, jog tai buvo ir labai varginantis, daug jėgų pareikalavęs darbas. Dvasinės atramos sakosi nuolat sulaukdavusi iš jau amžiną atilsį prof. Antano Liuimos SJ, kurio skambučiai iš Romos stiprindavo įsitikinimą, jog dirba visiems reikalingą darbą. Dėkingumą jaučia ir LKMA garbės narei dr. Antanei Kučinskaitei, kuri, deja, dėl sveikatos negalėjo atvykti į knygos pristatymo renginį.

Ir vis tik p. Aldonos sugestijai per daug pasiduoti gal ir nereikėtų: jeigu pradėtume vardyti visus, kuriems ji jaučia dėkingumą ar ypatingą pagarbą, tai visas rašinys ir būtų tik tų pavardžių vardijimas. Regis, visi, kurie ją supa, tik ir stengiasi padėti. Deja, taip nėra, nes gyvenimas - ne cukrinių avinėlių pasakiška karalystė. Tikriausiai jos gyvenimo kelyje, kaip ir kiekvieno žmogaus, esama ir nesupratimo, ir žmogiško pavydo, ir nejautros, taigi viso to, kas kūrybiniam gyvenimui suteikia ypatingos įvairovės ir pilnatvės.

Kūrybos vakarą labai praturtino ir knygos “Mokslo ir idealo keliu” recenzentų žodis. Istorikas dr. Saulius Kaubrys pateikė savo įžvalgas, apibūdindamas dviejų kūrėjų - psichologo prof. Justino Pikūno ir pačios knygos autorės, istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės darbus, jų kūrybiškumo ištakas. Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros vedėja dr. Aldona Palujanskienė džiaugėsi, kad pagaliau turime knygą apie psichologą mokslininką. Šios profesijos žmonės gal pernelyg kuklūs, gal labiau įpratę patys rašyti apie kitus, o jų lyg ir niekas nepastebi. A. Vasiliauskienės knygoje neperšama autorės nuomonė, bet nuosekliai atskleidžiami J. Pikūno atliktieji darbai, skaitytieji kursai. Visa tai pateikta tvarkinga chronologine tvarka, tad pravers ir studentams, kurie gilinsis į psichologijos mokslo raidos ir istorijos dalykus.

Į kalnus, į viršūnes

“Giedra” - tai Vytauto Didžiojo universiteto studenčių ateitininkių draugovė, įsteigta 1927 m. Jos tikslas - savo nares rengti susipratusiomis katalikėmis, patriotėmis ir deramomis profesijos atstovėmis. Buvęs VDU rektorius filosofas prof. Stasys Šalkauskis giedrininkėms buvo parinkęs šūkį - “Į kalnus, į viršūnes!” Taigi idėjiniame ir profesiniame gyvenime giedrininkės ir siekė aukštybių. Vienos dirbo su kaimo jaunimu, kitos - katalikių moterų draugijose, bažnytinėse organizacijose. Pagelbėdamos naujai įstojusiems į universitetą, giedrininkės įsteigė studentų valgyklą, pačios ją aptarnaudavo ir tvarkydavo, kad studentai galėtų už nedidelį mokestį pavalgyti.

Atėjus sovietams katalikų organizacijų nariai pirmiausia užkliuvo. Daug jų buvo ištremta, kiti pasklido po platųjį pasaulį. “Giedra” buvo atgaivinta Čikagoje, kur daugiausia ir spietėsi lietuvių išeivių, tarp jų ir ateitininkų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ateitininkai ir giedrininkės įsitraukė į labdaros darbą. Dar 1986 m. žinomas lietuviškų reikalų rėmėjas filantropas prelatas dr. Juozas Prunskis “Giedros” korporacijai pasiūlė kartą per dvejus metus atrinkti labiausiai Lietuvos katalikų bažnyčiai ir visuomenei nusipelniusią moterį ir pagerbti ją premija. Pats prelatas įnešė 10 tūkst. dolerių, iš kurių nuošimčių premija ir mokama. Laureatė parenkama iš kelių kandidačių balsuojant.

Iš viso “Giedros” korporacijos premija “Lietuvės Moters, Pasižymėjusios Krikščioniškų Idealų Tarnyboje” jau įteikta 12 moterų. Dešimt iš jų gyvena Lietuvoje, dvi laureatės - JAV. Šiemet gegužės 10 d. buvo atrinkta ir vienuoliktoji laureatė iš Lietuvos - tai dr. Aldona Vasiliauskienė. Ji pasižymėjusi krikščioniškąja veikla, gerai žinomi jos moksliniai darbai ir už Lietuvos ribų. Jos pastangomis nemažai prieškario intelektualų, LKMA narių buvo prikelti iš užmaršties, tapo plačiai žinomi Lietuvoje.

A. Vasiliauskienės pranešimai skamba iš mokslo istorijai skirtų konferencijų, Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų, LKMA renginių tribūnų. Nuolat jos pavardę matome ir šalies laikraščių, taip pat ir “Mokslo Lietuvos” puslapiuose – tai nuoširdi spaudos talkininkė. A. Vasiliauskienė - dažnas svečias ir Ukrainoje vykstančiose istorikų konferencijose, kur ji skaitė daug pranešimų apie Lietuvos Statutus, o jų reikšmė ukrainiečių ir baltarusių tautų istorijai taip pat nekelia abejonių. Kaip čia neprisiminti, kad A. Vasiliauskienė paskelbė per 50 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių vien Antrojo Lietuvos Statuto problematika. Vien šiais 2000-aisiais Krikščionybės jubiliejiniais metais skaitė pranešimus katalikiška tematika 13 modulinių mokslinių konferencijų ir kitokių mokslinių renginių, parašė 20 mokslinių bei per 80 mokslo populiarinimo straipsnių respublikinėje ir užsienio spaudoje.

Taigi išvardyti ir didi dauguma neišvardytų darbų ir pelnė šiai mūsų darbštuolei “Giedros” korporacijos premiją. Ją dr. A. Vasiliauskienei įteikė dvi žymios visuomenininkės giedrininkės p. Rita Venclovienė ir p. Jadvyga Damušienė.

Laureatę sveikino, prakalbas sakė kolegos ir plunksnos darbuotojai, o vakarą užbaigė styginių kvartetas “Collegium”, kurio repertuare šį kartą vyravo advento nuotaiką atitinkantys muzikiniai kūriniai.