Lietuvos mokslininkų sąjungoje vykusiame Tarybos narių posėdyje apie ketinamą vykdyti socialinio draudimo pensijų reformą pasakojo Socialinės politikos grupės direktorius dr. Teodoras Medaiskis. T. Medaiskis išdėstė pensijų sistemos ir jos reformos tikslus ir savo koncepcijas. 1994-1995 m. vykdyta socialinio draudimo pensijų reforma netenkina pensijų gavėjų, nes pensijos mažos, nei pensijų mokėtojų, nes joms mokėti nuolat pritrūkstama pinigų. Valstybė ieško būdų, kaip gerinti padėtį, keisti nusistovėjusią sistemą, suformuotą siekiant senatvės sulaukusius gyventojus apsaugoti nuo skurdo bei kompensuoti prarastas pajamas. Pagal šias nuostatas, įsigaliojusias nuo 1995 m. pradžios, pensijų įstatymuose buvo numatyta socialinio draudimo pensija, susidedanti iš dviejų dalių. Pirmosios dalies (bazinės pensijos) tikslas - minimalių pajamų garantija ir apsauga nuo skurdo, todėl ji praktiškai vienoda visiems ir šiuo metu sudaro 138 Lt. Antrosios (papildomos) dalies tikslas - prarastų dėl senatvės ar negalios pajamų kompensavimas, todėl jos dydis priklauso nuo buvusio stažo ir uždarbio. Be socialinio draudimo pensijų, Lietuvoje nuo 1995 metų įsteigtos dar ir vadinamosios valstybinės pensijos: I ir II laipsnio valstybinės pensijos, karių ir pareigūnų, nukentėjusių asmenų (tarp jų ir tremtinių, karo dalyvių ir pan.), mokslininkų pensijos. Kadangi šios pensijos skiriamos ne dėl socialinių priežasčių (senatvė, negalia ir pan.), o dėl politinių ar profesinių priežasčių, jos apskritai vargu ar gali būti įtraukiamos į socialinės apsaugos sferą. Mokslininkų, kaip profesijų grupės, pensijos buvo įsteigtos siekiant sudaryti sąlygas vyresniems mokslininkams išeiti į pensiją ir šitaip kurti darbo vietas jauniems mokslininkams. Laikas parodė, kad šis siekis nepasiteisino, lėšos buvo išleistos pasitraukusiems iš mokslo žmonėms paremti, o naujoms darbo vietoms steigti pinigų neatsirado.

T. Medaiskis dabar neįsivaizduoja tokios valdžios, kuri ryžtųsi nutraukti bent kurios jau paskirtos iš šių pensijų rūšių mokėjimą. Priėmus įstatymą, tam tikros žmonių grupės įgyja teises, kurių nebegalima atimti. Todėl pensijų reformos iniciatoriai gali tiktai siūlyti būdus, kaip sustabdyti naujų teisių įgijimą.

Visiškai nebemokėti mokslininkų pensijų siūlyti neketinama, tačiau gali būti siūloma, kad nuo tam tikros datos – nuo 2001 ar 2002 m. sausio 1 dienos apskaičiuojant pensijas nebūtų įtraukiamas po šios datos įgyjamas mokslinio darbo stažas. Iki to laikotarpio įgytas stažas būtų įskaitomas. Be to, gali būti siūloma, kad bendras abiejų pensijų - socialinio draudimo ir valstybinės mokslininko - dydis neviršytų didesniosios iš šių dviejų pensijų. Kitaip tariant, socialinio draudimo pensija būtų mokama visa (nes teisė ją gauti įgyta mokant įmokas, ir jos atimti negalima), o mokslininko pensijos būtų mokama tik atitinkama dalis. Jei toks pasiūlymas būtų įgyvendintas, mokslininkų gaunama pensijų suma sumažėtų. Kaip tik dėl to abejotina, ar įstatymų leidėjai ryšis tokiam radikaliam žingsniui.

Nuo pirmosios pensijų reformos gyvenime atsirado ir kitų priežasčių, skatinančių vėl sistemą reformuoti. Dirbantiems pensininkams siūloma palikti mokėti tik socialinio draudimo pensijos bazinę dalį, nes gaudami darbo užmokestį, jie dirba ir uždirba, taigi dar nepraranda pajamų dėl senatvės. Vadinasi, papildoma socialinio draudimo pensijos dalis, kuri kompensuoja prarastas pajamas, gali būti nemokama ar mokama tik jos dalis.

T. Medaiskis išdėstė rengiamos platesnės pensijų reformos prielaidas.

Reformuota pensijų sistema susidėtų iš trijų pakopų.

Pirmoji iš jų būtų socialinės paramos pensijos, mokamos iš bendrųjų mokesčių, garantuojančios minimalią socialinę apsaugą visiems šalies gyventojams. Nustačius šias pensijas būtų sudarytos sąlygos sumažinti veikiantį darbo jėgos apmokestinimą, tolygiau iš įvairių mokestinių pajamų šaltinių paskirstyti pensijų mokėjimo naštą.

Antrąją, vadinamą privalomojo pensijų draudimo pakopą, sudarytų privalomi mokėjimai į einamųjų įmokų – išmokų ir kaupiamąją dalis. Ši draudimo rūšis garantuotų, kad dėl senatvės prarastos pajamos būtų geriau kompensuojamos. Įmokų ir išmokų perskirstomoji dalis, iš kurios būtų mokama papildoma pensijos dalis, sudarytų sąlygas, remiantis kartų solidarumu, užtikrinti galimybę tolygiai pereiti prie reformuotos sistemos. Kaupiamoji dalis, kaupiama taupant, padėtų palaipsniui formuoti turtingus pensijų fondus. Ir jei sėkmingai sektųsi investuoti šias kaupiamas lėšas, ji taptų svari ir sudarytų sąlygas pensijoms didėti. Dėl to tikimasi, kad numatyta pertvarka padės sušvelninti ir blogėjančios demografinės padėties poveikį pensijų sistemoje.

Trečioji pakopa būtų savanoriškas pensijų draudimas. Į ją siūloma įsitraukti asmenims, kurie senatvėje norėtų gauti dar vieną pensijos dalį prie pirmųjų dviejų pakopų nustatyto privalomojo lygio iš savo iniciatyva kauptų mokėjimų į savanoriško kaupimo fondą.

Šių įvairių finansavimo principų derinimas, manoma, sudarys sąlygas apsaugoti skurdžiausius gyventojus ir nedidinant įmokų užtikrinti didesnes išmokas visiems kitiems pensinio amžiaus sulaukusiems gyventojams. Be to, tikimasi, kad toks pertvarkymas turėtų skatinti gyventojus noriau įsitraukti į naujų draudimo formų fondus savo iniciatyva, nevengti mokėti privalomųjų įmokų.