Simpoziumas – tai protų puota (10) Birželio 21-26 d. Lietuvoje vyko XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tęsiame rašinių ciklą apie šį įspūdingą renginį Pradžia Nr. 13

Gediminas Zemlickas

Audronė ir Mykolas PAKŠČIAI buvo viena iš nedaugelio porų, kurios į XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą atvyko iš JAV. Mūsų tautiečiai gyvena Vašingtone. Ponia Audronė yra žymi visuomenės veikėja, JAV lietuvių bendruomenės visuomeninių reikalų įstaigos direktorė, Vašingtono apygardoje atsakinga už ryšius su kitais skyriais. Beje, yra buvusi ir šios apygardos pirmininkė. Inž. Mykolas PAKŠTYS yra dirbęs įvairiose pramonės kompanijose, o šiuo metu yra Anglijos-Amerikos kompanijos “Science Applications” projektų vadovas. Nuo 1993 m. bendradarbiauja su Lietuvos energetikos įmonėmis. Tas bendradarbiavimas buvo užmegztas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus, kuris tada buvo JAV aplinkos apsaugos agentūros V regiono (Vidurio Vakarų) administratorius, iniciatyva. Būtent tada minėtoji kompanija atliko Mažeikių “Naftos” veiklos analizę. Tą ataskaitą, kaip vieną iš dokumentų, vėliau naudojo ir “Williams International” kompanija. Pridursime, jog kompanija “Science Applications” bendradarbiauja ir su Ignalinos AE. Simpoziumo sekcijoje “Energetikos strategija ir technologijos” inž. M. Pakštys skaitė pranešimą “Amerikos lietuvio technologo pažintis su Lietuvos energetikos modernizavimo projektais”. Savo pranešime apžvelgė energetikos projektų finansavimo ir vykdymo metodiką bei procedūras, aptarė Lietuvos įmonių ir ministerijų bei Amerikos privačių kompanijų, bankų ir valdžios struktūrų bendradarbiavimo plėtojimą, vykdant energetikos projektus. Svečią kalbinome, pasibaigus darbui ir diskusijoms sekcijoje.

Taip, esu dalyvavęs keturiuose simpoziumuose, kurie vyko Čikagoje, pradedant bene prieš kokius 20 metų. O štai šis - pirmasis, kai dalyvauju Lietuvoje.

Kokį įspūdį Jums paliko simpoziumai Čikagoje, kuriuose Jūs dalyvavote? Kokius pranešimus teko skaityti?

Mano pranešimai buvo gana skirtingų temų. Didžiausią įspūdį padarė 1989 m. simpoziumas, kuriame galėjo dalyvauti ir apie 100 mokslininkų iš Lietuvos. Sovietų Sąjunga dar buvo “gyva”, tačiau pirmą kartą mes, lietuviai, galėjome laisvai susieiti. Atvyko daug Sąjūdžio žmonių, ir ne vien mokslininkų, bet apskritai kūrybos žmonių, dalyvavo ir prof. Vytautas Landsbergis.

Savotiškas paradoksas, kad tarp tų simpoziumo dalyvių iš Lietuvos buvo daug ir nomenklatūros žmonių, kurie visokeriopai trukdė Sąjūdžiui kurtis. Bet kai atsirado galimybė vykti į Ameriką, tai ne sąjūdiečius pirmiausia į tą kelionę kvietė, bet būtent tuos nomenklatūrininkus.

Aš taip pat girdėjau iš tada Čikagoje apsilankiusių lietuvių, kad kartu vyko ne tik mokslininkai ir kūrėjai, bet ir “policininkai”.

Kaip tada mezgėsi JAV lietuvių ir atvykusių iš Lietuvos dvasiniai ryšiai, ar būta tarpusavio supratimo? Gal būta ir nesusikalbėjimo?

Per tas tris dienas buvo nelengva suprasti, kas buvo už Lietuvos nepriklausomybę, o kas tik pasidavė tam judėjimui.

Buvo metas, kai vien atvykimas į tokius simpoziumus ir paskaitos perskaitymas lietuviškai, kolegų lietuvių išklausymas, jau savaime buvo reikšmingas dalykas. Juk visa tai padėjo Jums visiems išsaugoti lietuviškumą, kalbėti apie Lietuvos reikalus, svarstyti vienokią ar kitokią savo Tėvynės ateities viziją. O kaip šiandien? Kokią matote šių simpoziumų prasmę? Šį klausimą pateikiu daugeliui simpoziumų dalyvių, visų jų nuomonė gali būti vertinga galvojant visų pirma apie šių renginių ateitį.

Iš dalies tęsiasi ta pati simpoziumų prasmė, kuriai pagrindą suteikė minėtasis 1989-ųjų simpoziumas Čikagoje: mes ir toliau galime susitikti ir bendrauti - užsienio lietuviai ir Lietuvoje gyvenantys mokslininkai bei kūrėjai. Tikiuosi, kad daugelio iš užsienio šį kartą atvykusių lietuvių (juos beveik visus pažįstu) patirtis galėtų praversti Lietuvai. Kiek žinau, tokios motyvacijos prisilaiko daugelis kitų čionai atvykstančių. Profesine prasme mums čia gal ir nėra ypatingai svarbaus intereso - gerokai reikšmingesnis visuomeninis interesas. Naujų technikos ar technologijos idėjų čia nesitikime gauti.

Jums tenka bendrauti su Lietuvos technikos, technologijos mokslų atstovais. Ar jaučiate, kad tai vis tik ne JAV, ne kitos kurios nors užsienio šalies, bet būtent Lietuvos techninės kultūros atstovai? O gal profesija šiandieniniame pasaulyje sulygina, niveliuoja įvairių sričių atstovus?

Man atrodo, jog tie, kurie kalba per sesijas, taip pat ir po sesijų, supranta, kad Lietuvoje esama dar labai daug įvairių iniciatyvos stabdžių. Beje, tų stabdžių dar pakanka įstatymuose ir ypač tuos įstatymus vykdant. Jaučiami stabdžiai ir Seimo darbe.

Kiek supratau iš Jūsų pranešimo sekcijoje, skirtoje energetikos strategijai ir technologijoms, Jums yra tekę dirbti daugelyje JAV firmų. Įdomu, ar ten nesusidurdavote su stabdžiais, trukdančiais asmeninei specialisto, mokslininko iniciatyvai reikštis. Ar iš tikro Amerikoje nėra pavydo, asmeniškumo, ar iš tikrųjų visada tik labai gerai susiklosto darbdavių ir darbuotojų santykiai?

Matote, Amerikoje ir kitose šalyse tie santykiai remiasi komerciniais interesais. Jei vadovai supranta tavo siekius ir jie firmai naudingi, tai nesusipratimų neiškyla. Štai Anglijos-Amerikos kompanijoje “Science Applications” (SAIC), kurioje dirbu, yra 30 tūkst. darbuotojų. Jos veikla prasidėjo prieš 30 metų nuo 30 darbuotojų. Savininkai - taipogi tos kompanijos darbuotojai. Negali vadovauti pats nebūdamas darbuotoju. Todėl ir pats mūsų kompanijos prezidentas labai propaguoja žmonių iniciatyvą. Kadangi mes visi ir esame kompanijos savininkai, tai ir siekiame jos gerovės. Tad ir stabdžių nėra, nebent kokie administracinio pobūdžio ar praktiniai, kai projektas nefinansuojamas. Tačiau jeigu idėja gera ir pasiseka gauti finansavimą, tai jokių techninių stabdžių neiškyla.

Kiek žinau, kompanija, kurioje dirbate, bendradarbiauja ir su JAV bei kitų šalių aplinkosaugos sistemomis?

Taip, aplinkos apsaugos srityje mes esame parengę nemažai projektų. Bet svarbiausia mūsų veiklos sritis - informacinės technologijos, kurios taikomos labai plačiai net ir medicinoje. Apskritai informacinės technologijos šiais laikais yra nepaprastai svarbios daugeliui veiklos sričių, nes duomenų rinkimas, apdorojimas, perteikimas yra automatizuojamas ir visa tai padeda didinti darbo našumą. Mūsų firmoje 1906 m. įdiegtas informacinės sistemos “Titan” pirmasis blokas, dabar kuriamas antrasis. Tai pasaulyje didžiausia informacinė sistema, o mūsų kompanija yra didžiausia privati technologijos informacijos firma JAV.

Kai sakote – didžiausia, tai mintyje turite pelną ar darbuotojų skaičių?

Ir darbuotojų skaičių, ir metinę apyvartą, kuri yra maždaug 5 mlrd. JAV dolerių. O darbuotojų skaičius neužilgo gali pasiekti kone 40 tūkst. žmonių.

Esate gana garbaus amžiaus, gal taikote ir į emeritus? Įdomu, ar Amerikos firmose emeritams netaikomi kokie nors ribojimai? Klausiu dėl to, kad Lietuvoje su pensinio amžiaus žmonėmis kartais labai negražiai elgiamasi. Nežinau, ar dar yra pasaulyje valstybė, kuri pašlijusio iždo reikalus mėgintų pataisyti pensininkų sąskaita.

Jokių ribojimų dirbantys emeritai mūsų firmoje nejaučia.

Ko tikitės iš pastarojo Simpoziumo Lietuvoje?

Ko tikėjausi - pamačiau, susitikau savo senus pažįstamus, susipažinau su naujais kolegomis. Taigi ši programa įgyvendinta. Pavyko šiek tiek daugiau sužinoti, kaip Lietuvoje plėtojamos technologijos.

Ir kokį įspūdį Jums tie sužinotieji dalykai padarė?

Labai teigiamą įspūdį.

Ačiū Jums už pokalbį, tegu ir trumpą.

Sulaukė trečiosios ateivių bangos

Labai miela, kad radote progą pakalbinti ne tik mokslo, bet ir Amerikos lietuvių bendruomenės atstovę. Aišku, turime ir tradicinių rūpesčių bei siekių, bet ir jie keičiasi. Amerikos lietuvių bendruomenės vicepirmininkas prof. Vytautas Bieliauskas, sveikindamas XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą, taip pat priminė, jog nuo Lietuvių bendruomenės ir prasidėjo simpoziumai. Buvo teikiama ir moralinė, ir finansinė parama. Juk kiekvienas lietuvis, kuris yra Amerikoje, yra Lietuvių bendruomenės narys nepriklausomai nuo to, ar jis moka solidarumo mokestį, ar nemoka. Aišku, bendruomenės veikla pakito, kadangi sulaukėme didelio “trečiosios ateivių” bangos antplūdžio. Mes juos taip pat siekiame įtraukti į Lietuvių bendruomenės gyvenimą, taigi ir Amerikos lietuvių gretos didėja. Iš pat pradžių tiems atvykusiems labiau rūpi įsikurti, pinigo darymas ir vaikų mokymo rūpesčiai, bet pagyvenę kelerius metus Amerikoje jie pajunta lygiai tas pačias problemas, kurias jaučiame mes čia gyvendami jau ne vieną dešimtmetį. Ateivių vaikai taip pat labai greitai pamiršta gimtąją lietuvių kalbą, tad juos reikia siųsti į tas pačias mūsų šeštadienines mokyklas.

Kita vertus, galite gerokai pagerinti tų šeštadieninių mokyklų lygį, nes bent jau mokytojų neturėtumėte pristigti - atvykusieji iš Lietuvos tas vietas galėtų sėkmingai užimti.

Šeštadieninių mokyklų lygis išties pagerėjo, nes įplūdo “šviežio kraujo”, ypač gerų naujų lietuvių kalbos mokytojų. Pačią Amerikos lietuvių bendruomenę sudaro net 70 apylinkių ar skyrių, kurie išsidėstę įvairiose Amerikos vietovėse. Vienas veikia net Aliaskoje, kitas įsikūręs Havajuose. Mano rūpestis kaip tik ir yra palaikyti ryšį su skyriais. Bendraujame faksu, telefonu, laiškais, elektroniniu paštu. Suprantama, kainuoja. Visas mūsų Lietuvių bendruomenės darbas remiamas grynai žmonių aukomis. Jų dėka leidžiami ir vadovėliai šeštadieninėms mokykloms, rengiamos tautinių dainų ir šokių šventės, statomi spektakliai. Visa tai iš aukų.

Naujai atvykusieji dar turi prasikurti, prasigyventi, o iki tol tikriausiai ne kažin ką gali paaukoti. Ar neiškyla tam tikrų sunkumų?

Naujai atvykusius priimame jau kaip narius. Taip pat šalia Lietuvių bendruomenės yra kuriamos tų atvykusių asmenų naujos bendruomenės, nes daug kas iš jų yra nelegaliai į Ameriką atvažiavę, jie kartais vengia net savo pavardę sakyti. Bendraujame vardais. Bet legaliai atvykusieji su malonumu įsitraukia į Lietuvių bendruomenės veiklą. Kai kuriose apylinkėse naujų ateivių esama Lietuvių bendruomenės valdybose, o kai kurie net ir pirmininkauja.

Turime dvi bendruomenes - vieną Čikagoje, kitą netoli Atlanto, prie Niujorko, kurios vienija atvykusiuosius. Tačiau tai nėra atskiros bendruomenės, o tik Amerikos lietuvių bendruomenės dalis.

Gal studentai išjudins bendruomenes?

Kviečiame juos įsitraukti į mūsų bendruomenės veiklą, jie ir dalyvauja. Kai kurie netgi nieko nežino apie vienoje ar kitoje vietovėje veikiančius mūsų bendruomenės skyrius, skambina man, teiraujasi. Aišku, teikiame jiems žinių.

Daugiau galiu pasakyti apie mūsų Vašingtono skyriaus veiklą. Nors savo bažnyčios, savo parapijos neturime, bet kartą per mėnesį George Town laikomos lietuviškos mišios. Tai Vašingtono priemiestis. Tomis dienomis sutartomis valandomis naudojamės St. Epiphany bažnyčia. Mums nepaprastai malonu, kad jau kelerius metus iš Lietuvos į Ameriką siunčiami kunigai, kurie mokosi katalikiškajame universitete. Jie lietuviškai aukoja mišias, suteikia lietuviams katalikams labai reikalingas religines paslaugas. Seniau Vašingtone turėjome ir savo lietuvių kunigą Žiūraitį, bet jam mirus likome be kunigo. Atvykstantys iš Lietuvos kunigai studijuoja, plečia akiratį, o ir mūsų bendruomenės nariams tai dvasinė nauda.

Vašingtone yra Lietuvos ambasada, kurios darbuotojai mus labai maloniai priima ir ambasados pastatu naudojamės lietuvių susibūrimams rengti. Taip pat Nekalto Prasidėjimo bazilikoje turime savo šventovę - Šiluvos koplyčią. Ji įrengta taip pat iš aukotų Amerikos lietuvių pinigų. Buvo rengiamas vajus, surinktos lėšos ir koplyčią pavyko įrengti. Toje bazilikoje yra daugelio tautų koplyčios, bet mums labai svarbu, kad turime savo.

Vis prisimename 1989-ųjų simpoziumą

Skaitytojams priminsime, kad tuo metu iš Lietuvos patekti į Čikagą buvo gana keblu: teko skristi iš Maskvos “Aerofloto” lėktuvais į Vašingtoną, o iš ten kapstytis - kartais tik su keliomis dešimtimis dolerių kišenėje - iki Čikagos. Tad Amerikos lietuvių bendruomenės paramos mūsų tautiečiams tikrai negalime neįvertinti. Beje, ar nors vieną to VI simpoziumo dalyvį matėte šiame simpoziume?

O taip, kad ir prof. Jurgį Vilemą, kuris šiandien pirmininkavo plenariniam posėdžiui “Mokslas ir energetikos strategija”. Nuo to meto daug Lietuvos mokslininkų mums pažįstami. Kitų pavardžių gal ir ne visada prisimenu, bet su jais Lietuvoje susitinkame (nebūtinai simpoziumų metu), bendraujame. Ir tai labai smagu - didžiausias dvasinis ryšys. Man irgi nepaprastai malonu dalyvauti šiame Simpoziume, nes ligi šiol tekdavo dalyvauti tik Čikagoje vykusiuose simpoziumuose.

Ir koks įspūdis iš šio kol kas tik Vilniuje vykstančio simpoziumo? Mat po kelių dienų vyksime dar ir į Šiaulius bei Klaipėdą.

Įspūdis nepaprastas. Turiu pasakyti, kad organizuota nepaprastai gražiai. Visų aptariamų sričių pasirinkimas ir pranešimų lygis labai aukštas. Aš norėčiau viską išgirsti ir tenka tik apgailestauti, kad tai paprasčiausiai neįmanoma - tiek daug įspūdingų pranešimų.

Vadinasi, didesnių priekaištų svarbiausiai organizatorei - Lietuvos mokslininkų sąjungai - neturite?

Ne, ne. Tačiau pagalvojau štai ką. Jūs Lietuvoje gal dalyvaujate daugelyje čia vykstančių renginių ir jums tai nėra jokia išskirtinė naujiena. Bet tarp užsienio lietuvių tikrai reikėtų daugiau reklamuoti šiuos simpoziumus, ir mes patys Amerikoje tai tikrai turėtume daryti. Reikėtų daugiau reklamos, gal net ir paraginti į tuos renginius važiuoti. Galiu palinkėti tik ir toliau tęsti tą bendradarbiavimą.

Šviežio kraujo reikia ir Lietuvai

Man atrodo, kad ir moksline, ir technine prasme jums taip pat reikia to bendravimo su užsienio lietuviais. Reikia “naujo kraujo”. Lygiai kaip ir mums svarbu bendravimas su Tėvynėje gyvenančiais lietuviais. Jums ir mums reikia gal ir skirtingų dalykų, tačiau šis bendravimas tai ir gali duoti. Todėl reikia ir toliau organizuoti simpoziumus. Man atrodo, kad Lietuva vis dar gyvena pereinamojo laikotarpio sunkumus ir tas laikotarpis gali tęstis gana ilgai. Todėl bendradarbiavimas gali tik padėti. Esame reikalingi vieni kitiems.

Amerikos lietuviai tikrai nesiekia mokyti Tėvynėje gyvenančių lietuvių. Jokiu būdu ne. Bet dar daug Vakarų gyvenimo pavyzdžių Lietuvai galima pateikti. Ir tie pavyzdžiai paties gyvenimo išmėginti, todėl juos, tegu ir ne visus, Lietuvoje galima būtų naudingai pritaikyti. Tam tikras žmonių akiratis čia buvo siaurinamas, slopinamas - tai galima pastebėti. Per 10 nepriklausomybės metų mandagiai ir gražiai bendravome, bet ateina laikas, kai reikia pasakyti su meile reiklesnį žodį. Kalbėdami mandagiai siūlėme tam tikrus dalykus, bet atsimušdavo kartais lyg į sieną: “Ačiū, bet mes patys jau žinome”.

O juk iš tikro taip nėra. Yra daugybė dalykų, kuriais galima būtų pasidalyti.

Suprantu, bet mokymo dalykuose spaudimas gali sulaukti ir priešingos reakcijos. Gal geri pavyzdžiai galėtų būti veiksmingesni už tiesmukus pamokymus?

Taip, būtent. Ir todėl kuo daugiau to bendravimo, tuo daugiau tarpusavio supratimo. Nesakau, kad Amerikoje viskas labai gerai, bet ten įveikta daug klystkelių. Todėl remiantis ta patirtimi ir galima būtų sutrumpinti kai kuriuos Lietuvos kelius į sėkmę, palengvinti kai kurias tų paieškų kančias.

Ar teko kiek geriau pažinti Lietuvą?

Taip, atvažiavau jau 18-tą kartą. 7 metus dirbau JAV Baltijos fonde, kur teko rūpintis savivaldybių reikalais, palaikyti ryšį su Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestais, miesteliais, savivaldybėmis ir savivaldybių asociacija, merais. Vykdėme mokymo ir mainų programas, man teko rengti seminarus, konferencijas. Todėl galiu pasakyti, kad žinau iš pagrindų, kaip Lietuva augo, keitėsi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo pradžios. Man tai rūpi, artima. Mūsų Fondas padėjo Kauno technologijos universitete parengti Viešojo administravimo studijų programą ir įsteigti Savivaldybių mokymo centrą. Prie šios veiklos ypač daug prisidėjo Linas Kojelis ir jau amžiną atilsį prof. Edvardas Jasaitis. Taigi mums Lietuvos reikalai rūpi ir neblogai žinomi.

Ačiū už išsakytas mintis. Sėkmės Amerikos lietuvių bendruomenei pradedant naująjį Tūkstantmetį.