Gruodžio 10 dieną sukako 100 metų, kai Vilniuje gimė Henrikas Nevodničanskis (H. Niewodniczanski, 1900-1968), įžymus atomo fizikos specialistas. Studijas Stepono Batoro universitete baigęs 1924 m., tais pat metais perskaitė ir pirmąjį mokslinį pranešimą Lenkijos fizikų draugijos suvažiavime. H. Nevodničanskis – eksperimentinės atomo spektroskopijos pradininkas Vilniuje. Savo mokslinį darbą pradėjo tyrinėdamas gyvsidabrio garų absorbcinių bei fluorescencinių spektrų savybes destiliacijos būsenoje. Po pirmųjų sėkmių buvo komandiruotas stažuotis į profesoriaus V. Gerlacho laboratoriją Getingeno universitete. Grįžęs į Vilnių H. Nevodničanskis toliau tyrinėjo gyvsidabrio spektrą, sužadindamas jo emisiją Al, Cd ir Zn kibirkštimis. Po to jį sudomino draustinių linijų kilmė švino ir teluro spektruose. Būtent čia jam pavyko padaryti svarbų atradimą – įrodyti magnetinio dipolinio spinduliavimo egzistavimą. Sužadinus aukšto dažnio išlydžiu švino garus su dideliu kiekiu inertinių dujų buvo nagrinėjama spektro linijos, kurios ilgis 4618 angstremų, prigimtis. Panaudojus Fabri-Pero etaloną, pavyko nustatyti, kad skersiniame magnetiniame lauke atsiranda dvi šios linijos komponentės, kaip tai numato teorija magnetinio dipolinio spinduliavimo atveju. Kito fizikos atradimo mūsų krašte, deja, teko laukti per 40 metų (1977 m. S. Ašmontas, K. Repšas ir J. Požela atrado elektrovaros jėgos ir laidumo asimetriją vienalyčiame puslaidininkyje). Įdomu, kad H. Nevodničanskio spektrometras, kuriuo buvo padarytas atradimas, išliko universitete iki mūsų dienų. Prietaisas dabar yra Fizikos fakulteto muziejaus eksponatas.

Už atradimą H. Nevodničanskiui buvo paskirta Rokfelerio fundacijos stipendija stažuotei Kembridže. Jam teko dalyvauti paties E. Rezerfordo vadovaujamuose darbuose, kuriuose buvo tiriamos lėtųjų neutronų savybės. Norėta pratęsti branduolinės fizikos darbus ir Vilniaus universitete: pradėtas detektorių montavimas, įsigyta 100 mg radžio. Tačiau 1937 m. Poznanės universitetas H. Nevodničanskį pakvietė eiti ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. Ten dirbo neilgai, nes nuo 1939 m. atsirado profesoriaus vieta ir Vilniaus universitete, mirus buvusiam mokslininko vadovui V. Dzievulskiui. Vokiečių okupacijos metais H. Nevodničanskis rengė studentams fizikos užsiėmimus nelegaliai. Nuo 1945 m. gyveno Lenkijoje, dėstė Liublino, Vroclavo, Krokuvos universitetuose. 1955 m. H. Nevodničanskis tapo Atominių tyrimų instituto (Bronovice, netoli Krokuvos) direktoriumi.

Vilniaus senbuviams mokslininko pavardė gerai žinoma, fiziko tėvas Viktoras Nevodničanskis buvo inžinierius, miesto elektrinės, pradėjusios veikti 1903 m., pirmasis direktorius. Senelis – gydytojas. Mokslininko sūnus Tomas Nevodničanskis (g. 1933 m.) iš pradžių ėjo tėvo pėdomis – apgynė doktoratą iš atomo fizikos srities, stažavosi Ciuriche. 1970 m. apsigyvenęs Vokietijoje, Bitburge, tapo sėkmingu verslininku, alaus fabrikantu. Kartu ir žymiu kultūros istoriku, senosios kartografijos žinovu. Vienu iškiliausių kolekcininkų Europoje, sukaupusiu per 2600 vienetų XV-XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos žemėlapių, daug mūsų bendros istorijos dokumentų. Jo rinkiniuose ir tokie raritetai kaip 1570 m. Venecijoje išleistas A. Pograbkos žemėlapis – vienintelis žinomas egzempliorius. Tarp 700 pergamentų – 78 Žygimanto Senojo aktai ir laiškai, 14 – Jogailos, 2 – Barboros Radvilaitės. Plačiau apie lituanistiką T. Nevodničanskio rinkiniuose rašė A. Braziūnienė šių metų Vilniaus universiteto bibliotekos metraštyje. Biblioteka yra gavusi ir kolekcininko paskelbtų istorinių dokumentų leidinius.