Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (10)

Sistema rodė nagus

J. Brodskio eilėraščiai ir kiti raštai netapo saugumo persekiojimo objektu, o išvykęs gyventi į Vakarus jis nustojo būti tiesiogine sovietinio saugumo problema. Būtų buvęs daug pavojingesnis, jei, tarkime, būtų vedęs užsienietę, apsigyvenęs Vakaruose ir jau kaip užsienio šalies pilietis retsykiais atvyktų į Sovietų Sąjungą. Galimas dalykas, kad valdžia tokio siužeto posūkio labiausiai nepageidavo. Vis dėlto režimui pavyko „Brodskio problemą“ išspręsti ne taip skausmingai, negu po dvejų metų Aleksandro Solženicino. Pastarasis 1974 m. iš Sovietų Sąjungos buvo tiesiog ištremtas.

Vis didėjant žydų emigracijai iš Sovietų Sąjungos į Izraelį, KGB įkuria specialų skyrių, skirtą kontroliuoti šalies vidaus padėtį, nors iš tikrųjų ji vis labiau tampa nekontroliuojama. Tačiau priemonių imamasi, kasmet sukurpiama bent po vieną bylą disidentams – kitiems pamokyti. Nuteisiamas Michailas Cheificas, priverstas „atgailauti“ Vladimiras Maramzinas, prof. Jefimas Etkindas priverstas išvykti iš šalies, Azadovskiui pakišami narkotikai. Faktiškai buvo dorojamasi su disidentais, tikriausiai demonstruojami „gero darbo“ rezultatai ir taip pelnomi apdovanojimai. Sistema gyveno įprastą gyvenimą, prie kurio buvo įpratusi ir kurio jokiu būdu nelinkusi keisti.

Inteligentijos savijauta buvo nepavydėtina. Ramu nebuvo niekam. Jeigu tekdavo paminėti trečią asmenį, arba tartis dėl susitikimo, patalpose buvo stengiamasi nekalbėti, geriau užrašyti ant popieriaus lapo ar susirodyti ženklais. Sklandė gandai, kad saugumas viską girdi, turi reikiamą pasiklausymo aparatūrą, kuri fiksuoja net lango stiklo virpesius.

Įdomu, kad nepaisant tokios gana slogios atmosferos Leningrade tuo metu gyvenę Katiliai su Brodskiu susirašinėjo, ir tai tęsėsi bent jau keletą metų. Poetas rašydavo Elės Katilienės pavarde, nes ji prižiūrėjo du augančius sūnus ir daugiau niekur nedirbo. Ramūnui buvo sudėtingiau: kaip „režiminio“ Jofės instituto mokslo darbuotojas turėjo mąstyti apie padarinius. Kai 1977 m. Josifo Brodskio pėdomis sekant kardinaliai savo gyvenamąją vietą teko pakeisti Tomui Venclovai, jis taip pat vienu metu laiškus Ramūnui rašydavo Elės pavarde. Dėl viso pikto. Toks buvo gyvenimas, o kartu tai ir nesusitapatinimo su sistema ženklai, teikę ir tam tikro vidinio pasitenkinimo. Savotiška dvasinio pasipriešinimo forma, kai negalėdamas sistemai pakenkti, dar sugebi bent įgelti.

Lietuvos nepriklausomybė pakibo ant plauko

Brodskis paliko ir daugiau su Lietuva ar lietuviškąja tematika susijusių pėdsakų. Lygiai prieš 30 metų – 1976-aisiais – J. Brodskis dalyvavo Santaros-Šviesos suvažiavime Tabor Farmoje. Kaip ten pateko, kas poetą pakvietė į tą renginį? Šis klausimas Ramūnui Katiliui kilo jau nepriklausomybės laikais, neapsieita ir be tam tikros priešistorės.

1991 m. sausio mėn. Leningrade vyko J. Brodskiui skirtas mokslinis seminaras, kuriame dalyvavo poeto kūrybos ir gyvenimo tyrinėtoja prof. Valentina Poluchina iš Didžiosios Britanijos. Ji ir įdavė R. Katiliui kserokopiją su J. Brodskio 1976 m. interviu Akiračiuose, Nr. 10(84). V. Poluchina sudarinėjo J. Brodskio interviu knygą, todėl, patarta T. Venclovos, paprašė R. Katiliaus išversti Akiračiuose išspausdintą interviu su poetu Santaros-Šviesos suvažiavime.

Tą darbą atliko Ramūno sūnus, kuris V. Poluchinos sudarytame J. Brodskio interviu dvitomyje pristatytas kaip Ramūnas R. Katilius. Tačiau tai bus gerokai vėliau. J. Brodskiui skirtas seminaras baigėsi, o Ramūnui ta pabaiga įsiminė. Seminare dalyvavusi Švedijos žurnalistė, prisistačiusi, kad pažįsta Tomą Venclovą, pranešė labai nemalonią žinią: į Vilnių įvesta desantininkų iš Pskovo divizija, tad su Lietuvos nepriklausomybe baigta… Švedei jau buvo viskas aišku, nors Katiliui dar toli gražu ne. Laimei, teisus pasirodė lietuvis.

Po kelių dienų, jau po Sausio 13-tos įvykių, galbūt žinomiausias pasaulyje laikraštis New York Times paskelbė trijų poetų – Tomo Venclovos, Josifo Brodskio ir Česlavo Milošo – raginimą „pasaulio bendruomenę [...] ir visus sąžiningus žmones – pakelti balsą prieš nežmonišką Sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones“. Poetai pabrėžė: „Pastarųjų dienų įvykiai prilygsta bjauriausiems Sovietų sistemos ekscesams“.