Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Menai, Mūsų kaimynai

Gegužės mėnesį, kai aplink tiek žalumos ir paukščių čiulbesio, senosios Alma mater akademinė bendruomenė susirinko paminėti dviejų iškilių senosios kartos matematikų – Gerardo Žilinsko (1910 02 23–1968 09 30) ir Vytauto Paulausko (1910 06 07–1991 05 07) šimtųjų gimimo metinių. Vieta pati iškilmingiausia, kokia yra Vilniaus universitete – Šv. Jonų bažnyčioje. Paprastai čia inauguruojami universiteto garbės daktarai – pasaulyje garsūs mokslininkai, įteikiami diplomai naujiems mokslo daktarams, habilituoto daktaro laipsnį ar profesoriaus pedagoginį laipsnį pelniusiems asmenims, universiteto absolventams įteikiami Alma mater baigimo diplomai.

Spausdiname prof. Vytauto Landsbergio sveikinimo kalbą, pasakytą mokslinėje konferencijoje „Lietuvos mokslas ir valstybingumo plėtotės problemos Lietuvoje“, kuri vyko 2010 m. birželio 18 d. Lietuvos mokslų akademijoje.

2010 m. pradžioje pasirodė lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) Raštų* dvitomis, skirtas V. Maknio 100-mečiui paminėti. Vėluota trejus metus, bet ne dėl sudarytojo ar leidėjų kaltės. Sumanymas išleisti mūsų teatrologijos klasiko raštus kilo dar 1990-aisiais. Iniciatyvą rodė ne pats V. Maknys, bet jam artimos aplinkos teatrologai, kurie buvo suinteresuoti išsaugoti Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos nenutrūkstamą tąsą nuo Balio Sruogos, Vinco Mickevičiaus-Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino iki mūsų dienų. Jeigu pripažįstame, kad šie trys lietuvių literatūros klasikai buvo lietuvių teatrologijos mokslinių pamatų statytojai, tai V. Makniui (iki 1939 m. Maknickas) teisėtai tenka tų pradėtųjų darbų tęsėjo vaidmuo.

Gūdžiais lietuvių spaudos draudimo laikais, kai dar nebuvo pradėjusi eiti nei Aušra, nei Vinco Kudirkos Varpas, 1871 metais (greičiausiai liepos mėnesį) tuometinės Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities Liudvinavo valsčiaus Triobiškių kaime, išsitiesusiame dešiniajame Šešupės krante, pasirodė du inteligentiški jauni rusai. Jie apsistojo pasiturinčių ūkininkų Botyrių sodyboje. Tų Botyrių sūnus Andrius Rusijoje mokslus ėjo, tad kaimo žmonėms didelės nuostabos tie jauni rusai nekėlė – Andrius bus parsikvietęs vasarą paatostogauti du savo mokslo draugus.

2010 m. birželio 26 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko ir pedagogo profesoriaus Rimanto Laužacko 60-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome prieš metus. Mes, buvę Jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą, nepasidaliję savo mintimis apie profesorių kaip mokslininką, mokytoją, draugą, kolegą ir žmogų.

Per LR ir LTV nuolat girdime neįvardžiuotinių būdvardžių formas, pvz.: Šventų Jonų bažnyčia, šventas Juozapas, šventas Kazimieras, šventas Tėvas (popiežius) lenk. Ojciec święty „Sfownik języka polskiego“, 1966 (toliau SJP), t. 8, p. 1362; šventas raštas lenk. Pismo święte SJP, 1966, t. 8, p. 1362; šventa Teresė; mobilus ryšys, mobilus telefonas (būsi saugus su mobiliu telefonu), vieša informacija, aukšti mokslai, neįvardžiuotinių dalyvių formas, pvz.: nekilnojamas turtas, gyvenami namai, baudžiama atsakomybė, baudžiamas kodeksas, kompensuojami vaistai, ir neįvardžiuotinių kelintinių skaitvardžių formas, pvz.: antras pasaulinis karas – lenk. druga wojna światowa „Lietuvių–lenkų kalbų žodynas“, 1991 (toliau LLKŽ), p. 199, ir t. t.

RŽ, 1991, p. 366, aiškina taip: „Šventasis, mitinis ar istorinis asmuo, dėl ypatingų jo savybių (charizmatinių, moralinių), pasireiškusių pavyzdiniu religingumu ir dideliais nuopelnais tikybai, bendratikių ar Bažnyčios priskirtas šventybės kategorijai, tapęs rel. kulto objektu“. Panašiai šventasis apibrėžtas ir leidinyje „Pasaulio religijos“, 1997, p. 460: „Šventasis. Mitinis ar istorinis asmuo arba miręs religijos veikėjas, garbinamas žemėje savo sekėjų, kurie tiki, kad jis teikiąs jiems Dievo palaimą“.

1917 metai. Rusijoje siautė revoliucijų gaivalas, o Mesingas išsirengė į pasaulinę turnė. Japonija, Brazilija, Argentina ir kitos šalys – kelionė užtruko ketverius metus. Į Europą sugrįžo 1921 m., kai Senojo žemyno žemėlapis buvo įgijęs daug naujų spalvų. Mesingas po daugelio metų grįžo į valstybingumą atkūrusią Lenkiją, įsikūrė gimtajame miestelyje. Tačiau jam neteko ilgai ilsėtis po pasaulinio vojažo – 23 metų jaunuolis pašauktas į Lenkijos kariuomenę, kaip ir dera šios valstybės piliečiui. Sunku įsivaizduoti Volfą Mesingą buvus gerą kareivį. To niekas iš jo ir nesitikėjo, todėl eilinis Mesingas tiesiu taikymu buvo nukreiptas į virtuvę. Po kelių mėnesių Volfą pasikvietė dalinio viršininkas ir pranešė, kad jį pageidauja matyti pats Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis. Taip tiesiai iš kareiviškos virtuvės eilinis Mesingas atsidūrė pas maršalą.