Atmintis

Gūdžiais lietuvių spaudos draudimo laikais, kai dar nebuvo pradėjusi eiti nei Aušra, nei Vinco Kudirkos Varpas, 1871 metais (greičiausiai liepos mėnesį) tuometinės Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities Liudvinavo valsčiaus Triobiškių kaime, išsitiesusiame dešiniajame Šešupės krante, pasirodė du inteligentiški jauni rusai. Jie apsistojo pasiturinčių ūkininkų Botyrių sodyboje. Tų Botyrių sūnus Andrius Rusijoje mokslus ėjo, tad kaimo žmonėms didelės nuostabos tie jauni rusai nekėlė – Andrius bus parsikvietęs vasarą paatostogauti du savo mokslo draugus.

1917 metai. Rusijoje siautė revoliucijų gaivalas, o Mesingas išsirengė į pasaulinę turnė. Japonija, Brazilija, Argentina ir kitos šalys – kelionė užtruko ketverius metus. Į Europą sugrįžo 1921 m., kai Senojo žemyno žemėlapis buvo įgijęs daug naujų spalvų. Mesingas po daugelio metų grįžo į valstybingumą atkūrusią Lenkiją, įsikūrė gimtajame miestelyje. Tačiau jam neteko ilgai ilsėtis po pasaulinio vojažo – 23 metų jaunuolis pašauktas į Lenkijos kariuomenę, kaip ir dera šios valstybės piliečiui. Sunku įsivaizduoti Volfą Mesingą buvus gerą kareivį. To niekas iš jo ir nesitikėjo, todėl eilinis Mesingas tiesiu taikymu buvo nukreiptas į virtuvę. Po kelių mėnesių Volfą pasikvietė dalinio viršininkas ir pranešė, kad jį pageidauja matyti pats Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis. Taip tiesiai iš kareiviškos virtuvės eilinis Mesingas atsidūrė pas maršalą.

Tolimoje Šveicarijoje Alpių priekalnėse prie Thuno ežero prigludusiame Thuno mieste yra įkalnėn kopiantis Hiunibacho priemiestis. Vienas iš aukščiausiai ton įkalnėn pasilypėjusių – Wertbodeno gatvės 37-uoju numeriu pažymėtas namas. Pro jo langus atsiveria nuostabus ežero ir už jo stūksančių Alpių vaizdas. Prie to namo dažnai pakeliamos Šveicarijos ir Lietuvos vėliavos. Jos turėjo plazdenti ir 2010 m. Trijų karalių dieną, kuri to namo gyventojams ypatinga ne tik tuo, kad trimis ant durų kreida užrašytomis raidėmis kas nors primins seną Biblijos legendą.

Vargu ar kas bent jau iš vyresnio amžiaus žmonių nėra girdėjęs Volfgango Mesingo (1899–1974) pavardės. Nugalėjusio materializmo šalyje jo vardas buvo tariamas sutrumpintai – Volfas, bet vis tiek skambu ir prasminga. Lietuvoje nepamiršti Volfo Mesingo rengtieji minčių skaitymo seansai, kuriuos jis pats vadino „psichologiniais eksperimentais“ ir į kuriuos visiems norintiesiems patekti būdavo ne taip jau paprasta. Materializmu įtikėjusioje šalyje, kurioje bent jau oficialiai netikėta stebuklais, burtais, pranašautojais, aiškiaregiais, kerėtojais ir kitokiais antgamtiškais reiškiniais, visi norėdavo pamatyti ir savo akimis įsitikinti sveiku protu nesuvokiamais ir mokslo nepaaiškinamais Volfo Mesingo telepatiniais ir kitokiais gebėjimais. Žodžio „ekstrasensas“ tada niekas nenaudojo, gal tokio net nebuvo girdėję.

Vasarą lietuviai keliauja ne tik į Vakarus – rengiamos jaunimo ekspedicijos ir į Sibiro gūdžiąsias vietas, kur kryžių kelius praėjo tūkstančiai tautiečių. Važiuoja ir pavieniai asmenys aptvarkyti savo artimųjų kapų, susitikti su Sibire dėl įvairių priežasčių likusiais giminaičiais, draugais ir pan. Sugrįžę papasakoja ir liūdnų įspūdžių apie asimiliacijos paliestus tautiečius, kartu pasidžiaugia pasiaukojančia išlaikiusių norą būti lietuviais kultūrine veikla. Vienas tos veiklos rezultatų – lietuvių bendrijų savilaidos knygos.

Mano sutuoktinis Kazys Eringis, pasitraukęs iš Lietuvos į Vakarus (1981–1992) ir skelbdamas Lietuvos išlaisvinimo bylą, atliko milžinišką lektoriaus darbą. Jis pats sako, kad „pervažiavęs visą Ameriką skersai, išilgai ir įstrižai, taip pat dalį Kanados kaip paskaitininkas“. O kur dar 96 laidos Amerikos balso radijuje per 1985–1992 metus ir dalyvavimas su dr. A. Statkevičiumi pasaulinėje akcijoje renkant parašus Lietuvos Išlaisvinimo vardan.

Jūsų dukterys ir sūnūs lietuviai, gyvenantieji Amerikoje ir kituose kraštuose, laiko būtinu šio istorinio palankumo aplinkybėse viešai ir išskirtinai kreiptis į Jus. Naudodamiesi kiekviena proga mes kreipiamės į tuos, kurie teikia mums laisvės viltį ir globą, linki laisvės mūsų broliams ir seserims, kurie tuo vis dar nesidžiaugia prailgusiai užsitęsusių persekiojimų Lietuvoje.

Kaip menininkas visuomenininkas Jonušas pradėjo kurti Kuršių nerijai skulptūras ir kitus gerus darbus. Nidos valdžia jam leido įsirengti dirbtuves, rėmė jo užmojus. Jonušo skulptūros ne tik papuošė Kuršių neriją, bet ir įprasmino meninėmis formomis šio krašto išskirtinumą. Po truputį Eduardas taip įsigyveno į šį kraštą, kad tapo neatsiejama jo dalimi. Čia pasijuto gyvenąs savo dvasios namuose, jo siela dainavo.

ML. Koks ryšys tarp kraštą ištikusio badmečio ir medžio rievių pločio? Gamtinis kataklizmas, tarkime, didelė sausra gali turėti įtakos derliui ir medžių rievėms, bet juk badmetis galėjo ištikti dėl totorių ar kitų priešų antplūdžio, krašto nuniokojimo ir pan.

Neringa turtinga kadugiais, o kadugiai auga ten, kur grynas, visiškai švarus oras. Užtenka užteršti orą ir kadugys nudžius. Natūralus oro barometras. Tad kol gyvi bus Neringos kadugiai, galėsime džiaugtis švariu Neringos oru.

Šią trumpą paskaitėlę apie gamtą Bernardas spėja perskaityti rodydamas kadugio nuotrauką.