Paveldas

Kaip ir visa Lietuva, Vilniaus žemaičiai atkuto su Atgimimu. 1989 m. įkūrė Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrių, nors gyvenime įsitvirtino Vilniaus žemaičių draugijos vardas. Kartais girdime sakant, kad žemaičius sunku išjudinti. Visai galimas dalykas, bet jeigu žemaitis išsijudina, jį jau sunku sustabdyti. Tą patį galime pasakyti ir apie Vilniaus žemaičių draugiją, labai gyvybingą, kupiną gerų sumanymų, o svarbiausia – juos įgyvendinančią.

Mano seneliai gulėjo dėžutėse
arba stovėjo lentynose, –

rašo Vytautas Landsbergis, prisimindamas mamos tėvus, o savo senelius Joną ir Konstanciją Jablonskius (eil. Bobutė, p. 67)*. Intelektualo atsiminimai pateikti ypač nelauktai – eilėraščiais. Ir nekasdieniškai apie laiko į mėlynus tolius nešamą kasdienybę.

Paminklo Vytautui Didžiajam atidengimo iškilmės Marijampolėje gegužės 22 dieną prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Nuo Rygiškių Jono gimnazijos iškilminga eisena, kurios priekyje jojo raiteliai, o karieta važiavo kaip kunigaikštis apsirėdęs aktorius Tomas Vaisieta, pajudėjo miesto centro ir Vytauto Didžiojo parko link. Ten griausmasvaidys Tomas Vaisieta pradėjo iškilmę prie atidengiamo paminklo. Suskambo bažnyčių varpai – gal kvietė į pamaldas, o gal tai buvo sveikinimas paminklui ir šventės dalyviams.

Juozas Tumas-Vaižgantas lietuviškosios spaudos atgavimą 1904 m. iškėlė aukščiau už svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinius įvykius, taip pat ir už 1410 m. pergalę Žalgirio mūšyje. Šia Vaižganto mintimi Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – gegužės 7-ąją – pradėjo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys.

Po 13 metų (1997–2009) baigta rengti ir išleista keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE). Tai unikalus, sudėtingas ir itin reikšmingas veikalas, įamžinęs keletos šimtmečių Mažosios Lietuvos ir jos autochtonų lietuvininkų (mažlietuvių) istoriją. Ši provakarietiškos civilizacijos Vidurio rytų Europos tauta sukūrė turtingą europinio lygio kultūrą.

2010 m. balandžio 15 d. Pasaulio kultūros dienai skirtame renginyje Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga pasirašė dvišalę ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pirmą kartą surengtame viešame kultūros vakare susitarta aktualinti bei populiarinti Lietuvos valstybės ir visuomenės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo ir bajorijos istoriją, puoselėti Lietuvos kultūros paveldą, atgaivinti istorinės genealogijos ir heraldikos tradicijas, vykdyti bendrus švietėjiškus ir kultūrinius projektus.

Iškilminga daina, perauganti į rūsčią giesmę „Reve ta stogne Dnipr shirokiy“ (Platusis Dniepras šniokščia ūžia) kovo 9 d. skambėjo prie Taraso Ševčenkos (1814–1861) atminimo lentos Vilniaus universiteto Bibliotekos kieme priešais centrinius Alma Mater rūmus. Apnuogintomis galvomis, susikaupusiais veidais giedojo Vilniaus ukrainiečių bendrijos nariai, Ukrainos ambasados darbuotojai. Pritarė arba bent pagarbą šiam ritualui išreiškė atėję lietuviai. Ukrainos nepriklausomybės ir laisvės pranašo Taraso Ševčenkos žodžiai sujudino plataus Dniepro vandenis, išjudino laisvės siekiams ukrainiečių tautą.

Minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines VARPO pirmajame numeryje išspausdinti dailininkų Mykolo Šeduikio (1970) ir Jano Mateikos (1878) paveikslai ,,Žalgirio mūšis“. J. Mateikos paveikslas Lietuvoje gerai žinomas, tačiau panašaus žanro Alantos mokytojo kūrinys retai minimas. Mokytoją Mykolą Šeduikį pažinojo dr. Jonas Puodžius, kurį paprašėme apie mokytoją M. Šeduikį parašyti.

Vasario 25-ąją Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda, skirta moksleivių žurnalo Aušrinė šimtmečiui. Ėjo 1910–1914 m. Vilniuje, 1917 m. Voroneže, 1919–1926 m. Marijampolėje, 1931–1933 m. Kaune. Pradėtas leisti Maskvos lietuvių studentų – Stasio Šilingo, Petro Klimo, Juozo Papečkio ir kt. – kaip laikraščio Lietuvos žinios literatūrinis ir mokslo priedas.