Sukaktys

Lietuvos mokslų akademijos choras pažymi savo įkūrimo keturiasdešimtmetį. Ta proga numatyta nemažai reikšmingų renginių. Garbinga choro sukaktis bus iškilmingai paminėta birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijos salėje, prie choro turėtų prisijungti solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis.

Lietuvos mokslų akademijos choras mini savo įkūrimo keturiasdešimtmetį. Ta proga numatyta nemažai reikšmingų renginių. Balandžio 11 d. choras giedojo Šv. Liudviko mišiose Lietuvos kariuomenės ordinariato pagrindinėje Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje. Kartu su choru šv. Mišiose giedojo solistė Irena Milkevičiūtė. Šventą Mišių valandą ir po Mišių prisiminti choro kūrėjai, gyvi ir mirusieji choro vadovai, dainininkai, rėmėjai ir geradariai. Didelis renginys, kuriuo bus iškilmingai paminėtas choro 40-metis vyks birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijos salėje, prie choro turėtų prisijungti solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis.

Vasario 3-iąją galėjome įsitikinti, kokia maža Lietuvos istorijos instituto salė, kaip susitraukė, nepajėgdama sutalpinti visų norinčiųjų pasveikinti habil. dr. Ingę Lukšaitę su jos garbingu jubiliejumi – 70-mečiu. Dalis vėliau atėjusių sveikintojų buvo priversti užimti vietas net ne „galiorkoje“, bet koridoriuje, iš kur ir klausėsi jubiliatės pranešimo. Toks susiklostęs akademinio pasaulio paprotys: maža to, kad esi jubiliatas, būk malonus atidirbk tribūnoje, atsipirk pranešimu, o mes paklausysime.

Istorikas, bibliografas, humanitarinių mokslų daktaras Edvardas Vidmantas švenčia garbingą jubiliejų. Žvelgiant į prabėgusius aštuonis dešimtmečius nesunkiai galima pastebėti, kad kultūros reikalai, knyga ir istorijos mokslo aruodai buvo neatskiriama E. Vidmanto gyvenimo dalis.

Kiekvienas jubiliejus, tuo labiau iškilus – tai ir savotiška pamoka. Savotiška, nes pirmiausia patys sau užduodame klausimą, kas pamokoma yra jubiliato gyvenime ir veikloje, ką kiekvienas iš jo ilgametės patirties galėtume perimti ar bent pasinaudoti. Gal perdėm pragmatiškas siekis, bet tai nesmerktinas mokinio pragmatizmas, kuris nori perimti geriausia, ką jam gali duoti mokytojas. Pagaliau tai ir siekis apmąstyti jubiliato gyvenimo kelią, jei ne visą – būtų pernelyg drąsu ir net akiplėšiška teigti, – tai bent vieną kitą gyvenimo epizodą, tarpstotę reikšmingesnių įvykių sekoje.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros profesorius, habilituotas mokslų daktaras Algirdas Povilas Ažubalis septyniasdešimtąjį gimtadienį ir penkiasdešimt antrąsias pedagoginės bei keturiasdešimtąsias mokslinės veiklos metines pasitinka kompiuterinės monografijos Logika ir mokyklinė matematika sutiktuvėmis. Tai septintoji šio garbaus, kryptingai darbštaus mokslininko monografija. Ir visos, išskyrus šeštąją – Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.), kurią parengė kartu su kolegomis R. Kazlauskaite-Markeliene, A. Petrauskaite, B. Puzinavičiumi, F. Žigaru, skirtos matematikos didaktikos klausimams.

Visai laikais mokslo draugijos egzistavimas tam tikroje šalyje atspindi valstybės ir jos gyventojų kultūrinį bei socialinį išsivystymo lygį. Seniausios Europoje žinomos mokslo draugijos kūrėsi XV–XVII a. ir paprastai daug dėmesio skyrė tuo laiku aiškų statusą turėjusiems matematikos, fizikos ir gamtos mokslams. Dauguma jų, pavyzdžiui, Londono karališkoji draugija (The Royal Society of London) įkurta 1660 m., Accademia dei Lincei – 1603 m., Prancūzijos akademija (Académi Franēaise) – 1635 m., Vokietijos gamtos mokslų akademija Leopoldina (Deutsche Akademie der Naturforscher Leopoldina) – 1652 m., laikui bėgant, įgijo nacionalinių mokslų akademijų statusą ir gyvuoja iki šių dienų, skatindamos tiek kultūros, tiek visos visuomenės raidą.

Taip gruodžio 15-ąją buvo sakoma apie Lietuvos MA tikrąjį narį prof. Leonardą Kairiūkštį 80-mečio proga (gimęs 1928 m. gruodžio 28 d.), atidarant jam skirtą parodą Lietuvos MA bibliotekoje. Pasakyta pagal lietuvių tautai būdingas poetikos išmones, kai kalbama apie gamtos reiškinius, o potekstėje – žmogus. Tokiam sutapatinimui Leonardas Kairiūkštis yra labai tinkama asmenybė. Daug metų jis rūpinasi Lietuvos didžiausiu turtu – miškais. Ko gero, tai daugiau negu vien tik ištikimybė pasirinktai miškotyrininko ir miškotvarkininko profesijai.

Prieš 40 metų pasirodė pirmasis Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto periodinio leidinio Problemos numeris. To meto Lietuvos intelektualiniame gyvenime tai buvo reikšmingas įvykis, sulaukęs ne tik mokslinės, bet ir skaitančiosios visuomenės didelio susidomėjimo. Tačiau netrukus jis tapo prieštaringų vertinimų objektu ir netgi iškilo grėsmė jo egzistavimui. Šie viešieji procesai atliepė sovietinio režimo politines ir ideologines ypatybes. Pastaraisiais metais Problemos vėl atkreipė daugelio kitų mokslo sričių atstovų, leidėjų ir administratorių žvilgsnius į save tada, kai 2005 m. žurnalas – pirmasis iš socialinių ir humanitarinių mokslų – buvo įrašytas į ISI duomenų bazę.

Baigusi Vilniaus universitetą, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo – B. R.) valstybiniame kultūros institute apgynusi daktaro (tuo metu – pedagogikos mokslų kandidato) disertaciją Bibliografinių nuorodų statistinės analizės metodo taikymas, vertinant mokslo darbų informacinio aprūpinimo efektyvumą (1979), Ona Voverienė rimtai susidomėjo moksline komunikacija. Mokslinių interesų kryptis – informacinio darbo efektyvumas – buvo mažai tyrinėta Lietuvoje. Informatikos koncepcija tik kūrėsi, visu pajėgumu pradėjo dirbti Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės mokslinio tyrimo institutas (LIMTI, įkurtas 1970 m.), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Bibliotekininkystės katedra, nuo 1968 m. pavadinta Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedra, 1973 m. pradėjo veikti savarankiška Mokslinės informacijos katedra.