Menai

Lapkričio 7 d. Nidoje į renginį – Krikštai bendruo-menės atminties kultūroje – pakvietė Thomo Manno kultūros centras kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu. Tai fondo labdaringų, edukacinių ir meninių renginių ciklo Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva dalis.

Renginio dalyviai išklausė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų doc. dr. Silvos Pocytės, prof. Rimanto Sliužinsko ir doc. dr. Nijolės Strakauskaitės pranešimų, dalyvavo diskusijoje visiems aktualia kultūros paveldo išsaugojimo tema.

Straipsnio pavadinimas tikriausiai daug kam pasirodys šiek tiek keistas, ypač tiems skaitytojams, kuriems Pranciškus Baltrus Šivickis žinomas tik kaip žymiausias XX a. Lietuvos biologas. Kuo čia dėta Lietuvos kino istorija? Jei jau P. Šivickis, turėtų būti Lietuvos mokslo istorija. Be abejo, ryškiausi jo pėdsakai palikti Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokslo istorijoje. Tačiau didelės asmenybės dažnai peržengia vieno žanro ribas; peržengė jas ir P. Šivickis. Buvo labai plataus akiračio biologas, daugelio biologijos sričių pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje, taip pat viskuo besidomintis inteligentas.

Rugpjūčio pabaigoje į Klaipėdos universitetą iš JAV atkeliavo Vytauto Strolios muzikinė kolekcija – knygos, natos, žurnalai, laikraščiai, dokumentai, laiškai, nuotraukos, senieji garso voleliai, plokštelės, kompaktiniai diskai, koncertų programėlės. Daugeliu aspektų ji atspindi lietuvių muzikinę veiklą visame pasaulyje, ypač Amerikoje, ir yra vienas didžiausių tokio tipo rinkinių. Tačiau šios kolekcijos kelias į Klaipėdą nebuvo nei trumpas, nei lengvas.

Tai įspūdžiai iš Ketvirtojo Lietuvos kultūros kongreso („Kad Lietuva neišsivaikščiotų…“), kuris gegužės 9 d. vyko Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje. Ar Lietuvos kultūrai pavyks išgyventi, išsiveržti į platesnes erdves? Gal „vamzdžių kultūra“ Neryje ir į dangų kylantys stiklo bokštai Vilniuje ir yra mūsų siekiamybė kultūroje? O gal dabartinės mūsų dvasinės sumaišties tikroji išraiška?

Kovo 8 d. Lietuvos mokslų akademijos chorui sukanka 40 metų. Jo įkūrėjas, ilgametis meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Lietuvos nusipelnęs artistas Vytautas Četkauskas (1921–2000), o nuo 1994 m. chorui vadovauja respublikos kultūros žymūnas Vytautas Verseckas, jam padeda chormeisterė ir koncertmeisterė Judita Taučaitė.

Kovo 15 d. baigiasi Lietuvos nacionalinio ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus bendras projektas, skirtas seniesiems baltams. 1996 m. jį pradėjo Latvijos istorijos muziejus (toks buvo tuometinis jo pavadinimas), Rygoje surengęs parodą Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai. 2003 m. prie projekto prisidėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, bendromis dviejų muziejų jėgomis Rygoje ir Vilniuje buvo surengta paroda Žiemgaliai. 2005 m. atėjo eilė bendrai parodai Sėla ir sėliai, kuri surengta Rygoje. Projektas pradėtas ir užbaigtas kuršiais: nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. kovo 15 d. Vilniuje buvo demonstruojama paroda Kuršiai – baltų vikingai. Ši baigiamoji paroda surengta sutelktinėmis Lietuvos ir Latvijos muziejų pajėgomis.

Žemėlapyje nubraižę Lietuvos mokslų akademijos choro kelionių maršrutus, gautume tokią sudėtingą kreivę, kuriai aprašyti vargu ar pavyktų rasti paprastą formulę. Dar sudėtingiau būtų aprašyti tų kelionių įspūdžius, kurie ne pirmi metai kaupiasi choro kūrybinės veiklos aruode, yra ir kiekvieno choristo asmeninių, dažnai nepakartojamų įspūdžių turtas. Visa tai turi savą vertę, kuriai sunku taikyti įprastus matus, tačiau ateina metas, kai įspūdžiai virsta nauja patirtimi, o ši – istorija.

Jau seniai Kauno technologijos universitetas nėra tik inžinierių kalvė. Tai modernus, nuolat besikeičiantis ir atsinaujinantis, teigiamą darbinę aplinką kuriantis organizmas. Esu laimingas galėdamas jame dirbti. Šalia techniškųjų specialybių čia puikiai dera humanitariniai, socialiniai mokslai ir net menai – architektūra ir muzikos technologijos (nors vertinant universiteto meninę veiklą atsakingos institucijos kažkodėl tai „pamiršta“). Ir ne aš vienas toks išsišokėlis, organizuojantis muzikologų kongresus Kauno technologijos universitete

Sumanymas apžvelgti bendrą Lietuvos parkų vertę subrendo daugiau kaip 20 metų darbuojantis Paminklų restauravimo institute prie parkų tyrimų ir pritaikymo projektų. Susikaupė daug lyginamosios medžiagos apibendrinimams, juolab aktualios, mąstant apie lemtį dar gausesnės parkų kategorijos, kuri nesulaukė jokio dėmesio. Šie parkai palikti tik atsitiktinių naudotojų sąžinei ir visagalio laiko globai… Pirma proga kruopštesnei analizei pasitaikė bene 1983 m. atrenkant parkus užsimezgusiam televizijos laidų ciklui su žurnalistu Rimvydu Kubiliumi. Deja, laidų publikavimas, nors ir sulaukęs palankaus visuomenės dėmesio, netrukus įstrigo dėl kliūčių sovietmečio sąlygomis objektyviai vertinti sakralinius ir istorinius parkų elementus (koplytėles, dvarų savininkų kapinaites, memorialinius ir istorinius paminklus), vaizdinius ir kompozicinius ryšius su bažnyčiomis dėl istorinių gretimybių, ypač nepriklausomybės ir laisvės kovų simbolių, tautiškumo memorialų ir atminimo medžių. Tada teko pasitenkinti tik paskelbus vertingiausių Lietuvos parkų dešimtuką Moksle ir gyvenime.