Menai

2011 m. rugsėjo 23–24 d. Šiaulių dramos teatras šventė 80- ties gyvavimo metų jubiliejų, kviesdamas į premjerą – Jevgenijaus Švarco filosofinę pasaką ,,Šešėlis“. Ją pastatė buvusi šio teatro režisierė Natalija Ogaj-Ramer. Pateikiame pasakojimą, kurio dalis apie pirmuosius prieškarinio teatro artistus ir jų likimą neramiame XX amžiuje išspausdinta jubiliejiniame leidinyje „Šiaulių dramos teatras“ (sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas , 2011 m.)

Kunigas rašytojas Mykolas Vaitkus atsiminimuose ,,Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei“ 1959 m. ,,Aiduose“ rašė apie Kaune 1927–1928 m. pas Čiurlionienę prasidėjusius literatūrinio salono susibūrimus, kuriuose buvo V. Mykolaitis- Putinas, L. Karsavinas,V. Daugirdaitė-Sruogienė, J. Talmantas, E. Žalinkevičaitė, pasirodė ir ,,kitas artistas – Ipolitas Tvirbutas, toks aukštas, liesas, linktelėjęs, truputį vaikišku šypsniu, linksmu gyvu balsu su rusišku atgarsiu. Kurį laiką jis lankė mūsų posėdžius, netgi dalyvavo diskusijose (žinoma, ne kalbos klausimais). Atrodo, Sofija su juo tarėsi dėl kurio nors jos naujo veikalo pastatymo. Paskui jis išnyko“.

Plenero programą praturtino ir laivų „maketų“ plukdymo akcija, kurią Nidos vaikų džiaugsmui surengė Užupio kolonijos menininkai. Pleneruose tradiciškai išrenkamas ir apdovanojamas grand prix ryškiausias naujas autorius. Šiemet kūrinių meniškumu ir išraiškingumu išsiskyrė jau minėtos A. Jančiauskaitės tapyba, ryškiai atskleidusi talentą. Asta Jančiauskaitė savo stilių įvardina kaip simbolistinį ekspresionizmą.

Tapytojas Romualdas Kunca buvo ir išliko mums kaip kuklus ir tikrai labai geras žmogus. Jis niekad neprieštaravo likimui, nieko nenorėjo daugiau, nei jam skirta. Niekada nelindo į pirmąsias gretas, nemušė kumščiu sau į krūtinę, kad jis būtent tas pirmos eilės tapytojas, kuriam tikrai reikėtų didesnio visuomenės ar valdininkų dėmesio, valstybinių ar net nacionalinių premijų

Su Vilniaus dailininkų klubu „Plekšnė“ susitikome prieš penkerius metus – 2006 m. kovo 1 d. Šv. Jono galerijoje jų kūrybos parodoje „Pavasarinis nerštas“. Tada ir sužinojau, kodėl ši grupė dailininkų pasivadino Vilniaus dailininkų „Plekšnės“ klubu.

Rugsėjo 23 d. Danijoje, Bornholmo saloje įsikūrusiame kultūros ir meno centre „Svanekegaarden“ susirinkusios jaunos talentingos atlikėjos iš keturių Baltijos jūros regiono šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Danijos – dalyvavo tarptautiniame projekte „Danijos-Baltijos styginių kvartetas“ (Danish-Baltic String Quartet). Šiam projektui vadovavo Danijos nacionalinio radijo simfoninio orkestro koncertmeisterė, viena geriausių Skandinavijos smuikininkių Christina Åstrand.

Apie Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo MILOŠO gyvenimą ir kūrybą kalbamės su lenkų literatūros istoriku, kritiku ir eseistu, daugelio knygų autoriumi prof. Aleksandru FIUTU (Aleksander Fiut) iš Krokuvos.

Rašančiam žmogui, ko gero, nėra didesnio malonumo, kaip sulaukti savo arba savo bičiulio, draugo, kolegos naujos knygos. Deja, išsiskyrus prieš daugelį metų, veikiant būdingiausiam mūsų laikmečio dėsniui – susvetimėjimui, ne visada gebame naujų knygų pasirodymą sekti, juolab knygynuose pamatę – įpirkti. Pastovime, pavartome naujas knygas, pasidžiaugiame bičiulio, draugo ar kolegos sėkme, pažiūrime į kainą, kuri, kaip dažniausiai būna, smarkiai „kandžiojasi“, liūdnai nusišypsome ir grįžtame su elgetos nuoskauda namo.

Lietuvos mokslininkų sąjungoje susikūrė (2011 05 13) naujas struktūrinis padalinys – Tarpdisciplininės muzikologijos grupė. Jos iniciatorius – profesorius, humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaras Karolis Rimtautas Kašponis, kuris ir išrinktas grupės pirmininku.
Muzikos mokymas Lietuvoje turi senas ir gilias tradicijas. Čia reikėtų priminti muzikos dalyko, kaip mokslo, dėstymą senajame Vilniaus universitete ir ypač 1667 m. profesoriaus Žygimanto Liauksmino išleistą vadovėlį „Muzikos mokslas ir praktika“ („Ars et praxis musica“). Laiko tėkmėje šios mokslo šakos raida priklausė nuo šalies politinės padėties. Muzikos mokslui įtakos turėjo ir šalies mokslinis potencialas, ypač pasaulio muzikologija.

Gegužės 12-ąją Vilniuje, Žvėryne atidengtas paminklas žymiam poetui simbolistui, rusų poezijos sidabrinio amžiaus vienam iš žymiausių atstovų, Lietuvos ir lietuvių bičiuliui Konstantinui Balmontui (1867–1942). Vieta paminklui parinkta kaip reta vykusi – jaukios Latvių gatvės skverelis, kur čiulba paukščiai ir pakanka natūralios žalumos. Poetui, kuris taip nemėgo didelių miestų ir minios triukšmo, toks sąlytis su gamta turėtų patikti. Paklausti jo paties negalėsime, bet laimei poeto eilėraščiai mums atsako į daugybę klausimų, o kartais pasako ir gerokai daugiau negu įstengiame įdėti į klausimą.