TURINYS

1. Civilizacijos išbandymas
2. Kiek žmonių išmaitins Žemė?
3. Energijos ir naudingųjų iškasenų stygius
4. Biosfera, tapusi antroposfera
5. Atšilimas ar ledynmetis?
6. Didysis tautų maišymasis
7. Globalizacija ir ekonomikos nestabilumas
8. Tarp demokratijos ir totalitarizmo
9. Civilizacijos progresas – karo progresas
10. Branduolinė Apokalipsė
11. Terorizmas
12. Senos ir naujos ligos
13. Žmogaus evoliucija nesant atrankos
14. Aukštesnė žmogaus pakopa – robotas
15. Pavojai iš Žemės gelmių
16. Grėsmės iš kosmoso
17. Ateities scenarijai
Papildoma literatūra
Iliustracijų šaltiniai

16. Grėsmės iš kosmoso

Turėtume suprasti, kad Žemė yra taikinys milžiniškoje
šaudykloje, kur rizikuojama visos civilizacijos likimu.
B.A. Schaffer. Scientific American

Žemės planeta, tokia didelė žmogaus požiūriu, yra nykštukė, palyginti su Saule, mažytė dulkė Galaktikoje ir tiesiog niekų niekas Visatoje. Mokslininkai negali paaiškinti, kodėl kosminė lemtis buvo tokia palanki būtent mūsų planetai, ir negali garantuoti, kad kosmose vykstantys grandioziniai procesai, dažnos katastrofos vieną dieną nepalies ir Žemės.

Tiesa sakant, kosmoso sukeltų katastrofų ne kartą buvo praeityje ir jos turėjo didelę įtaką planetos raidai ir ypač gyvybės evoliucijai. Pati didžiausia katastrofa ištiko Žemę praėjus tik maždaug 60 milijonų metų po jos susidarymo prieš 4,6 milijardus metų. Tada į mūsų planetą trenkėsi kita, Marso dydžio planeta, jai atgaline data netgi sugalvotas pavadinimas – Tėja. To baisaus smūgio metu į Žemės aplinką buvo išmestas milžiniškas kiekis medžiagos, iš kurios susiformavo jos palydovas Mėnulis. Po to dar 600 milijonus metų planeta buvo intensyviai bombarduojama mažesnių kosminių kūnų; šis katastrofų laikotarpis vadinamas Hado era (senovės graikų mitologijoje Hadas – mirties karalystės valdovas), nes tik jai pasibaigus prasidėjo gyvybės evoliucija.

1 pav. Asteroido Eroso nuotrauka iš arti

Ir vėliau Žemę, kaip ir kitas planetas, nuolat bombarduodavo įvairaus dydžio kosminiai kūnai. Juk Saulės sistemą sudaro ne tik pati Saulė, ją supančios planetos bei jų palydovai, bet ir daugybė mažesnių, įvairiausiomis orbitomis skriejančių kūnų. Nuo seno žmonėms kėlė baimę meteoritai – akmenys, retkarčiais krintantys iš dangaus, bei danguje sušvintančios uodeguotos žvaigždės – kometos. XIX a. pradžioje buvo atrasti asteroidai; jais vadinami nuo 100 m iki maždaug 1000 km dydžio netaisyklingos formos dangaus kūnai (1 pav.). Daugiausia jų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų, tačiau dalis asteroidų, kaip ir mažesnių už juos meteoroidų, klajoja netoli Žemės.

Įvairių planetų orbitas kerta ir kometos, judančios labai ištęstomis elipsėmis; kai kurios kometos nuskrieja iki Jupiterio ar kitų didžiųjų planetų ir vėl grįžta prie Saulės. Tačiau dauguma kometų atskrieja iš dar tolimesnio kosmoso ir apsisukusios vėl dingsta jo toliuose. Aiškindamas jų kilmę, amerikiečių astronomas Gerardas Koiperis (Gerard Kuiper) 1951 m. iškėlė hipotezę, kad Saulės sistemos planetas supa didžiulis mažesnių kosminių kūnų žiedas – jį sudaro kometoidai (kometų branduoliai; uodegą šis dangaus kūnas įgyja artėdamas prie Saulės) ir kitos mūsų sistemos formavimosi liekanos. Beje, olandų astronomas Janas Ortas (Jan Oort) spėjo, kad toliau egzistuoja dar vienas, sferinis mažųjų dangaus kūnų debesis, gaubiantis saulės sistemą. Jų gali būti iki trilijono, o debesis nusitęsia gal net iki pusės atstumo tarp Saulės ir artimiausios žvaigždės.

Iš tikrųjų, po keturiasdešimties metų, naudojantis kosminiu Hablo teleskopu ir tiksliausiais Žemės teleskopais, prasidėjo Koiperio juostos kūnų, vadinamų koiperoidais, atradimai.

Dar tolimesnio – Orto debesies – kol kas neįmanoma stebėti, taigi jo egzistavimo hipotezė lieka nepatikrinta. Tiesa, kai kurie astronomai mano, kad Sedna, judanti labai ištęsta elipse, nuskriejanti nuo Saulės net beveik tūkstantį kartų toliau nei Žemė, nepriklauso koiperoidams – o atkeliauja iš Orto debesies.

Daugybė Koiperio žiedo, gal ir Orto debesies, objektų sąveikauja vieni su kitais, susiduria tarpusavyje, juos veikia artimiausios žvaigždės. Taigi retkarčiais kuris nors kometoidas nukrypsta nuo savo trajektorijos, atskrieja į vidinę Saulės sistemos sritį ir priklausomai nuo savo dydžio bei atstumo iki Žemės stebimas kaip ryškesnė ar silpnesnė kometa.

2 pav. Astroblema – liekanos kraterio, kuris atsirado
kosminiam kūnui prieš 200 milijonų metų smogus į
Žemę. Vaizdas iš kosmoso

Taigi mūsų planetos susidūrimo su gana masyviu kosminiu kūnu – dideliu meteoritu, kometa ar asteroidu – pavojus yra gana realus. Tai liudija krateriais – tokių susidūrimų pėdsakais – nusėti Žemės palydovas Mėnulis, Marsas ir Merkurijus, kitų planetų palydovai. Žemėje netgi dideli smūginiai krateriai, veikiami vėjo ir vandens, slenkančių ledynų, per milijonus metų yra beveik išnykę. Jų neįmanoma pastebėti žvalgantis paviršiuje, tačiau jie išryškėja iš palydovų darytose nuotraukose (2 pav.). Tokios smūgių žymės vadinamos astroblemomis (iš gr. k. – žvaigždžių žaizdos), jų planetoje yra surasta per pusantro šimto. Tiesa, iš viršaus panašiai atrodo ir senos, ugnikalnių sprogimų paliktos kalderos, tačiau kraterio uolienų tyrimai leidžia lengvai atskirti, ar jis yra smūginės ar vulkaninės kilmės.

3 pav. Astroblemos – į Žemę kažkada kritusių
dangaus kūnų išmuštų kraterių liekanos –
Baltijos šalyse ir Skandinavijoje

Didžiausios rastos astroblemos yra Vredeforto Žiedas (Vredefort Ring, Pietų Afrika) – 300 km skersmens, Sadberio (Sudbury, Kanada) – 200 km, Čiksulubo (Chicxulub, Centrinė Amerika) – 180 km, Akramano (Acraman, Australija) – 160 km, Popigajaus (Vidurio Sibiras) – 100 km ir kitos. Nemažai astroblemų aptikta ir Baltijos jūros regione (16.1 pav.), tačiau jos gerokai mažesnės. Lietuvoje yra žinomos dvi astroblemos: Veprių (Ukmergės raj.) – 8 km, susidariusi prieš 160 milijonų metų, ir Mizarų (netoli Druskininkų) – 5 km, atsiradusi dar anksčiau – prieš 550 milijonus metų (3 pav.). Smogdamas į žemę, kosminis kūnas išmuša kraterį, kurio skersmuo daug kartų viršija jo paties skersmenį.

Didžiausio mokslininkų ir visuomenės susidomėjimo sulaukė Čiksulubo astroblemos atradimas, nes jis išsprendė dinozaurų ir daugelio kitų senovinių gyvūnų bei augalų rūšių išnykimo prieš 65 milijonus metų, kreidos ir paleogeno periodų sandūroje, mįslę. Jai paaiškinti buvo iškelta apie dvidešimt įvairiausių hipotezių: nepaprastai galingas ugnikalnių išsiveržimas, Žemės ašies pakrypimas, planetos susidūrimas su kosminių dulkių debesiu ir kt. Nobelio fizikos premijos laureatas, linijinio greitintuvo išradėjas Luisas Alvaresas (Luis Alvarez) kartu su savo sūnumi Volteriu (Walter) 1980 m. pasiūlė dar vieną hipotezę – ekologinė katastrofa įvyko Žemei susidūrus su asteroidu. Jie rėmėsi tuo, kad keliose skirtingose planetos vietose, uolienose, atitinkančiose katastrofos laiką, buvo aptikta anomaliai didelė reto elemento iridžio koncentracija. Žemės plutoje jo yra mažai, nes didžioji dalis sukoncentruota planetos branduolyje. Tuo tarpu meteorituose, ypač anglies chondrituose, šio metalo koncentracija būna tūkstančius kartų didesnė.

Paleontologai nepatikėjo Alvaresų idėja, tačiau pastarieji ir jų šalininkai toliau rinko įrodymus, nustatė, kad iridžio anomalija ploname dviejų periodų ribos sluoksnyje būdinga beveik visam Žemės rutuliui, be to, tame sluoksnyje aptiko smūgio metu susidarančių mikrotektitų. Buvo apskaičiuota, kad asteroidas turėjo būti maždaug dešimties kilometrų, o jo sukurtas krateris – ne mažesnis negu šimto kilometrų skersmens ir plyti ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Trūko tik „nusikaltimo“ tiesioginio įrodymo – paties kraterio. Jį atsitiktinai aptiko Meksikos naftos kompanijos specialistai, ieškodami naftos Jukatano pusiasalyje, Centrinėje Amerikoje. Astroblema buvo kaip tik tokia, kokią numatė mokslininkai: maždaug poros šimtų kilometrų skersmens, iš dalies sausumoje, iš dalies – Meksikos įlankoje, susidariusi prieš 65 milijonus metų.

Šio grandiozinio smūgio metu išsiskyrė daugiau energijos, negu sprogus vienu metu visiems planetoje esantiems branduoliniams užtaisams. Didžiulėje srityje buvo išdeginta bet kokia gyvybė, per visą Žemės rutulį nusirito milžiniška cunamio banga. Suodžiai ir nuodingos dujos užteršė atmosferą, ir ne mėnesiams, o matyt, metams užtemdė saulę. Dėl to nukrito temperatūra ir prasidėjo „asteroidinė“ žiema. Tačiau išgaravo daug vandens, o žuvus didelei planktono daliai vandenynuose bei jūrose ir augalų – sausumoje, buvo sugeriama daug mažiau anglies dvideginio, taigi dėl šiltnamio efekto šaltį vėliau pakeitė karštis. Tas smūgis išjudino ir gilesnius Žemės sluoksnius, todėl prasidėjo galingi ugnikalnių išsiveržimai.

Yra surasta ir daugiau to paties laikotarpio, bet mažesnių astroblemų; galbūt vienas po kito krito keli asteroidai ar subyrėjusios Žemės atmosferoje didelės kometos gabalai.

Iki šios katastrofos visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, apie 150 milijonų metų viešpatavo dinozaurai, kurių buvo daugybė rūšių – nuo 40–50 tonų žolėdžių milžinų iki katės dydžio plėšrūnų. Jie staiga išnyko, kaip ir trys ketvirtadaliai visų kitų gyvūnų ir augalų rūšių. Tačiau vis dėlto gyvybė planetoje nepražuvo. Matyt, išliko gyvūnai, kurie slapstėsi urvuose bei olose ar sugebėjo užmigti žiemos miegu. Išgyveno žinduoliai, ligi tol sunkiai įstengę konkuruoti su dinozaurais; taigi nuo tada jiems atsivėrė naujos vystymosi galimybės. Vadinasi, ši katastrofa pasitarnavo tolesnei gyvybės evoliucijai, atvedusiai į žmogaus atsiradimą.

Biosferos katastrofų Žemėje būta ir ankstesniais laikotarpiais, taip pat išnykdavo vienos rūšys ir įsigalėdavo kitos – aukštesnės rūšys. Antai vendo ir kambro periodų riboje bestuburius pakeitė gyvūnai, turintys mineralinį skeletą, o permo ir triaso riboje atsinaujino didžioji jūrų gyvūnijos dalis. Žinomas XIX a. prancūzų gamtininkas Žoržas Kiuvjė (Georges Cuvier) planetos gyvybės istorijoje įžvelgė net 27 katastrofas, tačiau jis manė, kad jų metu išnykdavo visas organinis pasaulis ir kiekvieną kartą Dievas sukurdavęs naujus gyvūnus ir augalus. Su juo ginčijosi Žofrua Sen-Ileras (Geoffroy Saint-Hilaire), kuris teigė, kad žūdavo ne visa gyvybė, o išlikę organizmai pratęsdavo evoliuciją; taigi jis buvo šiuolaikinio požiūrio pradininkas. XIX a. katastrofų priežastis dar nebuvo aiški, dabar manoma, kad visų jų kaltininkas buvo kosmosas – asteroidų ar kometų smūgiai. Galbūt Saulės sistema, sukdamasi aplink Galaktikos centrą, retkarčiais kerta iš jo išmetamus medžiagos srautus; tai paaiškintų tam tikrą katastrofų periodiškumą.

Įdomi neseniai iškelta idėja, kad asteroido smūgio į Žemę metu iš jos į tarpplanetinę erdvę buvo išmestos ne tik uolienos, bet ir mikroorganizmai, kurie išgyveno ir vėliau pakliuvo į kitas planetas. Tiesa, jiems tinkamos sąlygos galėjo būti tik Marse, o šioje planetoje kol kas jokios gyvybės nerasta. Beje, Marse, netoli jo Pietų ašigalio, yra milžiniškas krateris Elada, kurio skersmuo 1500 km; jo atsiradimo laikas kol kas nenustatytas. Po susidūrimo su tokiu stambiu asteroidu šioje planetoje turėjo išnykti bet kokia gyvybė, jeigu ji iki tol egzistavo.

Panašios katastrofos galimos ir mūsų laikais. 1994 m. liepą astronomai susidomėję stebėjo didelės Šumeikerių ir Levio kometos (Shoemaker-Levy 9) kritimą į Jupiterį. Jai artėjant prie planetos, kometos branduolys subyrėjo į maždaug dvidešimt gabalų, ir jie krito vienas po kito, sudarydami grandinę kraterių, kurių dauguma buvo didesni už Žemę. O šių sprogimų galia prilygo milijardų atominių bombų sprogimui. Taigi Žemę reikia laikyti laiminga planeta, nes jos neištiko pražūtinga katastrofa, kuri būtų visiškai nutraukusi gyvybės raidą, o mažesnės katastrofos netgi priešingai – stimuliavo tą raidą.

XX a. į Žemę krito keletas stambių meteoroidų. Didžiausia grėsmė, tiesa, ne visai planetai, bet vienai jos sričiai, buvo kilusi 1908 m. birželio 30 dieną. Laimė, tai nutiko beveik negyvenamose Rytų Sibiro platybėse, Tunguskos taigoje.

4 pav. Asteroidų pasiskirstymas Saulės sistemoje.
Žemei pavojingų asteroidų orbitos pažymėtos raudona, o nepavojingų – geltona spalva

1982 m. buvo atrastas pirmasis Žemei pavojingas, jos orbitą kertantis asteroidas. Netrukus paaiškėjo, kad tokių asteroidų ir meteoroidų yra gana daug (4 pav.), ir imta rimtai svarstyti jų keliamą pavojų ir apsisaugojimo galimybes. JAV mokslininkai pradėjo vykdyti specialią asteroidų paieškos programą ir per trejetą metų aptiko 675 vadinamuosius NEO objektus (angl. Near-Earth Object – artimas Žemei objektas; juo susitarta laikyti asteroidą ar stambų meteoroidą, kuris gali priartėti prie Žemės mažesniu atstumu nei 1,3 nuotolio nuo jos iki Saulės). Remiantis tais duomenimis, buvo įvertinta, kad tokių objektų, kurie didesni nei 1 km, yra per tūkstantį, nei 140 m – apie šimtą tūkstančių, o Tunguskos kometoido dydžio – apie vieną milijoną. Pavojingiausi, aišku, yra stambiausi NEO, tokio kosminio kūno smūgis į planetą grėstų visos mūsų civilizacijos žlugimu. Kol kas jų yra surasta apie 85% ir tikimasi iki 2012 m. suregistruoti visus. O sudaryti išsamų sąrašą pavojingų objektų, galinčių sunaikinti atskirą regioną, matyt, reikės dar labai daug laiko.

Skeptikai abejoja, ar NEO nusipelno tiek dėmesio, nes susidūrimo tikimybė yra labai maža: vieno kilometro dydžio asteroidas pataiko į Žemę vidutiniškai tik kartą per šimtą tūkstančių metų, o Tunguskos masto įvykis pasikartoja maždaug kas penkis šimtus metų. Tačiau iš tikrųjų katastrofos tikimybę reikia dauginti iš žalos, kurią ji padarytų, o pastaroji gerokai pranoksta bet kurių kitų gamtos katastrofų žalą. Kita vertus, nustatę tikimybę, negalime žinoti, kada toks susidūrimas įvyks, tai gali nutikti ir labai greitai.

1989 m. maždaug 800 m dydžio objektas pralėkė tik pusantro karto toliau negu Mėnulis, astronomai jį pastebėjo jau tolstantį. Visiškai neseniai, 2004 m. naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją, amerikiečių astronomai aptiko link Žemės lekiančią 30 m dydžio uolą. Skubiai apskaičiavus jo trajektoriją, buvo nustatyta, jog tas kosminis kūnas po 36 valandų smogs į mūsų planetą Šiaurės pusrutulyje. Apie gresiantį pavojų buvo informuota JAV vyriausybė. Laimė, neskubėta pranešti gyventojams, nes būtų kilusi panika. O atlikus tikslesnius skaičiavimus, pavojus buvo atšauktas – susidūrimas neįvyko. Itin daug NEO medžiotojų dėmesio sulaukė 320 m dydžio Apofis (pavadintas Senovės Egipto mitologinės gyvatės, kuri siekė sunaikinti Saulės dievą Ra, vardu); apskaičiuota, kad jis 2029 m. balandžio 13 dieną turėtų pralėkti pro Žemę tik už 30 tūkstančių kilometrų. Planetos trauka gerokai pakeis jo trajektoriją, taigi kito apsisukimo metu Apofis gali nusitaikyti į mūsų planetą.

Atradus Žemei grasinantį objektą, dar reikia mokėti nuo jo apsisaugoti. Žmonijos pasiektas technologinis lygis kosminiais mastais yra labai menkas, tačiau kai ką nuveikti įmanoma, ypač jei apie gresiantį pavojų būtų sužinota iš anksto – prieš keletą ar net keliolika metų. Dar amerikiečių vandenilinės bombos „tėvas“ Edvardas Teleris siūlė tam panaudoti branduolinį ginklą. Tikslinga ne sprogdinti objektą (jo skeveldros išlakstytų įvairiomis trajektorijomis ir galėtų kelti dar didesnį pavojų), o tik pakreipti trajektoriją – jos korekcijai užtektų daug mažiau energijos. Taigi bombą reikėtų susprogdinti šalia NEO: susidarę dujų srautai, nelyginant reaktyvinis variklis, pastumtų objektą į priešingą pusę. Tačiau trajektorijos pokytis turi būti labai gerai apskaičiuotas, tam reikia žinoti kosminio kūno sudėtį ir struktūrą. Vadinasi, iš pradžių reikėtų atlikti nuodugnius jo tyrimus.

2005 m. amerikiečiai jau bandė paveikti kometą. Erdvėlaivis „Deep Impact“, priartėjęs prie „Tempel 1“ kometos branduolio, šovė į jį, tiesa, ne branduoliniu, o kelių šimtų kilogramų paprastu sviediniu ir išmušė nedidelį kraterį. Tai leido įvertinti kometoido medžiagos tvirtumą ir sudėtį. Įdomų projektą, pavadintą „Don Quixote“, sumanė Europos kosmoso agentūra (European Space Agency): prie artimo Žemei asteroido numatyta pasiųsti du erdvėlaivius „Sancho“ ir „Hidalgo“. Pirmasis nuskris „Sancho“ ir, tapęs asteroido palydovu, jį tyrinės kelis mėnesius. Po to atskris „Hidalgo“ ir nesustodamas trenksis į asteroidą 10 km/s greičiu. „Sancho“, tartum garsiojo riterio ginklanešys, įdėmiai stebės šį susidūrimą.

Jeigu susidūrimą su kosminiu kūnu pavyktų numatyti prieš kelias dešimtis metų, būtų galima apsieiti ir be sprogdinimų: NEO trajektoriją pakreiptų prie jo pritvirtinta didelė burė, kurią stumtų Saulės vėjas, ar užtektų tik nudažyti juodai vieną objekto šoną (jį labiau veiktų šviesos slėgis). Aišku, būtų geriausia, jei asteroidai aplenktų mūsų planetą dar bent penkiasdešimt metų: jei per tą laiką žmonijos neištiks kiti pavojai ir technikos plėtra tęsis, tai neabejotinai atsiras daug didesnių galimybių apsisaugoti nuo kosmoso klajūnų.

Skvarbieji spinduliai, juodosios skylės ir kosminės civilizacijos. Gyvybę Žemėje saugo jos atmosfera bei planetos magnetinis laukas. Atmosfera sugeria Saulės skleidžiamus Rentgeno bei didesnės energijos ultravioletinius spindulius, o magnetinis laukas nukreipia Saulės vėją – elektringųjų dalelių srautą. Tačiau Žemės magnetinis laukas nėra pastovus, kinta ne tik jo stipris, bet ir kryptis.

Ugnikalnių lava, kurioje yra magnetinių dalelių, kietėdama sustingdo jas ir tokiu būdu yra užfiksuojama informacija apie tuo metu egzistavusį magnetinį lauką. Jį galima nustatyti ir tiriant vandenyno dugno nuosėdų sluoksnius, kurie pamažu kaupiasi ir dažniausiai nėra trikdomi milijonus metų. Tie duomenys liudija, kad Žemės magnetiniai poliai ne tik juda, bet ir daug kartų yra susikeitę vietomis. Kodėl vyksta ši inversija, mokslininkai negali paaiškinti, nes ir paties Žemės magnetinio lauko prigimtis ligi šiol nėra gerai suprasta. Tik tiek aišku, kad jį sukuria planetos išorinis branduolys, kurį sudaro išsilydę metalai geležis ir nikelis. Žemei sukantis, tas metalinis skystis ima judėti ir sudaro save sužadinančią magnetinę dinamą.

Magnetinius laukus turi ir dauguma Saulės sistemos planetų, išskyrus Venerą ir Marsą, bei pati Saulė. Pastarõsios magnetinio lauko inversija vyksta periodiškai maždaug kas 22 metus. Tuo tarpu toks procesas Žemėje vyksta nereguliariai, vidutiniškai kas 200 tūkstančių metų, nors yra buvę laikotarpių, kai magnetiniai poliai nesikeitė vietomis daugiau nei 100 milijonų metų. Paskutinį kartą inversija įvyko prieš 778 tūkstančius metų. Virsmo metu planetos magnetinis laukas labai susilpnėja, taigi tuo laikotarpiu jos paviršių pasiekia daug gyvybei pavojingų elektringųjų dalelių.

Šiuo metu Žemės magnetinis Pietų polius yra netoli Šiaurės ašigalio, o Šiaurės polius – kitoje Žemės rutulio pusėje (daugelis mano priešingai). Mokslininkams susirūpinimą kelia tai, kad magnetinis laukas jau trejetą šimtų metų (gal ir ilgiau, nes nėra patikimų duomenų) nuolat silpnėja, o tai yra artėjančios inversijos požymis. Be to, labai užsitęsė stabilumo laikotarpis. Taigi gyvybei Žemėje galbūt gresia dar vienas išbandymas, tiesa, ne šiame šimtmetyje, nes inversija neįvyksta staiga, ji trunka kelis tūkstančius metų.

Kol kas aptarėme pavojus, kurie slypi pačioje Saulės sistemoje. Kitos žvaigždės yra nepaprastai toli, ir tik astrologai, kurie įsivaizduoja pasaulį kaip senovės babiloniečiai, tebetiki, kad jos turi įtakos žmonių likimams. Tačiau kosmose retkarčiais nutinka grandiozinių katastrofų – jos iš tikrųjų gali būti pragaištingos Žemei.

Žvaigždė, kurios masė aštuonis ar daugiau kartų viršija Saulės masę, dega labai greitai ir, kai jos šerdyje baigiasi branduolinės reakcijos, stipri gravitacijos jėga sugniuždo medžiagą. Traukiantis žvaigždės šerdžiai, į ją krinta ir išoriniai sluoksniai, jie atsitrenkia į šerdį, įkaista, sukelia smūginę bangą, ir žvaigždė sprogsta. Jos spinduliuojama energija staiga padidėja šimtus milijonų kartų. Tokia sušvitusi žvaigždė, arba supernova, net esanti gana toli nuo Saulės, kartais būna matoma ir dienos metu. Tiesa, šis įvykis labai retas: mūsų Galaktikoje, turinčioje apie keturis šimtus milijardų žvaigždžių, per šimtmetį sužimba tik 1–2 supernovos. Jeigu tai atsitiktų Saulės kaimynystėje, skvarbiųjų spindulių ir dalelių srautai tiesiog išnaikintų bet kokią gyvybę Žemėje.

Sprogusios žvaigždės vietoje lieka keliolikos kilometrų skersmens keistas objektas – labai didelio tankio neutroninė žvaigždė. Tačiau jei jos masė viršija dvi Saulės mases, žvaigždė, veikiama gravitacijos, toliau traukiasi į centrą, virsta nepaprastai keistu objektu, kuris vadinamas juodąja skyle. Tai „daiktas savyje“, nes iš jo dėl nepaprastai stipraus traukos lauko negali ištrūkti ne tik dalelės, bet ir šviesa. Taigi juodoji skylė yra nematomas objektas. Tik į jos lauką pakliuvus kokiai nors medžiagai, pastaroji, krisdama su pagreičiu, ima skleisti įvairius spindulius ir išduoda juodosios skylės egzistavimą. Tokiu būdu jos buvo aptiktos dvinarėse – dviejų žvaigždžių sistemose; ten juodoji skylė siurbia medžiagą iš savo kaimynės – didelės žvaigždės.

Galaktikų centruose, kuriuose yra didelis žvaigždžių tankis, evoliucijos pradžioje susidarė netgi milijardų Saulės masių juodosios skylės. Į jas krito ištisos žvaigždės, tad iš tos srities sklido labai intensyvūs spinduliai. Tokias kažkada egzistavusias juodąsias skyles mes stebime kaip labai nutolusius objektus – jų šviesa tik dabar pasiekia mus. Tiesa, ir kai kurių artimesnių galaktikų centruose yra gana aktyvios juodosios skylės. Ten gyvybė atsirasti ir vystytis negalėjo. Mūsų Galaktikos – Paukščių Tako – centre taip pat yra juodoji skylė, tačiau jos masė – tik 3 milijonai Saulės masių. Be to, mūsų laimei, ji nėra aktyvi. Tačiau ją supančiame žvaigždžių spiečiuje gali įvykti susidūrimų, viena ar kelios žvaigždės nukrypti link juodosios skylės, ir tada ji atgytų. Po Galaktiką pasklistų skvarbiųjų spindulių ir dalelių srautai, jie keltų didelį pavojų ir mūsų Žemei.

Saulė yra eilinė, nedidelės masės žvaigždė, taigi ji nei sprogti, nei virsti juodąja skyle negali. Tokių žvaigždžių likimas yra žinomas. Dar ilgą laiką Saulė degs labai ramiai. Tačiau kai jos centre didžioji vandenilio dalis virs heliu, žvaigždės šerdis ims trauktis, pakils jos temperatūra. Dėl to padidės Saulės šviesis, ji ims plėstis ir virs raudonąja milžine. Iš pradžių Saulės ugniniai liežuviai pasieks artimiausią planetą – Merkurijų ir pasiglemš jį, paskui ateis ir Veneros bei Žemės eilė. Tačiau dėl šio pavojaus galime pernelyg nesirūpinti, nes tai įvyks maždaug po šešių milijardų metų. Jeigu žmonija egzistuos tiek laiko, ji, matyt, jau bus kolonizavusi ne tik artimiausias žvaigždes, bet ir didžiąją Galaktikos dalį.

Tą jau anksčiau turėjo padaryti kitos kosminės civilizacijos. Juk daugelis Galaktikos žvaigždžių daug senesnės nei Saulė. Neseniai nustatyta, kad bent kas trečia žvaigždė turi planetas. Kosminėje erdvėje rasta gana sudėtingų organinių molekulių, kurios, pakliuvusios į tinkamas sąlygas, gali duoti pradžią gyvybei. Turint galvoje, kad Galaktikoje yra milijardai žvaigždžių, joje turėtų knibždėti civilizacijų, kurių dauguma – aukštesnio lygio negu mūsiškė.

Prielaida, kad tik Žemėje – eilinės žvaigždės eilinėje planetoje – egzistuoja gyvybė, mums glostytų savimeilę, bet būtų neįtikėtina. Kitas galimas nesėkmingų paieškų paaiškinimas – susikūrusios civilizacijos egzistuoja tik trumpą laiką, jų raida nutrūksta nepasiekus aukštesnio lygio. Atradusi branduolinę energiją, netinkamai panaudodama kitus mokslo ir technikos atradimus, beatodairiškai teršdama aplinką, civilizacija sunaikina pati save; beje, taip gali atsitikti ir Žemėje. Anot liūdno pajuokavimo: gyvybė kitose planetose neegzistuoja todėl, kad jų mokslininkai pralenkė mūsų mokslininkus.

Kosmoso tylėjimą galima aiškinti ir tuo, kad labai toli pažengusios civilizacijos, pralenkusios mūsiškę milijonais metų, nemato prasmės bendrauti su primityvia ir agresyvia civilizacija arba vengia kontaktų, nenorėdamos trikdyti mūsų natūralios raidos.

Tad gal reikėtų ne ieškoti kitų civilizacijų, o vengti jų? Žinios, kurios neatitinka mūsų išsivystymo lygio, staiga atsiradusi galimybė naudotis labai aukštomis, bet pavojingomis technologijomis, naujais energijos šaltiniais galėtų atnešti daugiau žalos negu naudos. Ypač žmonijai susiskaldžius į konfrontuojančias valstybes, nuolat vykstant karams. Pagaliau aukštesnė civilizacija gali ir nebūti nusiteikusi geranoriškai mūsų atžvilgiu, ji gali panaudoti mus, kaip žemesnės rūšies gyvūnus, savo eksperimentams. Gal ji jau yra virtusi protingų mašinų, kurios neturi gailesčio ir kitų altruistinių jausmų, civilizacija. Bent jau į Žemę turėtų atskristi ne organinės būtybės, kurios sunkiai pakeltų ilgą kosminę kelionę iš kitos žvaigždės sistemos, o robotai.

Taigi nežemiškas civilizacijas irgi reikia priskirti prie kosminių pavojų. Rūpinantis vidinėmis mūsų planetos problemomis, neverta pamiršti ir kosminių, jos gali dar ilgai neiškilti, bet staiga gali tapti svarbiausios.