XX a. antroji pusė – svarbiausias Lietuvos fizikos raidos laikotarpis. Tuo metu buvo parinktos ir suformuotos pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys, sukurti pagrindiniai mokslo centrai, fizika tapo Lietuvos mokslo lydere, integravosi į pasaulio mokslą.

Deja, kol kas šio laikotarpio fizikos istorija dar nėra parašyta. Ji turėtų remtis ne tik dokumentais, atsiminimais, bet ir statistiniais duomenimis. Šioje apžvalgoje, naudojantis įvairiais šaltiniais, pateikiami ir nagrinėjami tokie duomenys apie Lietuvos fizikos raidą pokario ir nepriklausomybės laikotarpiu, aptariami kai kurie dėsningumai. Mokslotyrinis metodas nepakeičia istorinio nagrinėjimo, kuris remiasi dokumentais ir atsiminimais, tačiau papildo jį, padeda įžvelgti toli gražu ne akivaizdžius mokslo raidos bruožus.

Po karo oficialūs Lietuvos TSR statistikos metraščiai buvo pradėti leisti nuo 1957 m. [1, 2]. Juose pateikiami ir kai kurie duomenys apie Lietuvos mokslo raidą. Tačiau informacija apie atskiras mokslo kryptis buvo skelbiama tik 1958–1975 m. laikotarpiu (fizika ir matematika nebuvo skiriamos, teikti bendri mokslo laipsniai). Vėliau tokie duomenys apie mūsų mokslo proporcijas, jų kitimą buvo įslaptinti, netgi anksčiau paskelbtus drausta perspausdinti. Oficialūs metraščiai nebuvo leidžiami 1989–1990 m. politinės krizės ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Nuo 1991 m. spausdinamas „Lietuvos statistikos metraštis“ [3] ir atskiras biuletenis „Mokslo darbuotojai ir jų veikla“ [4]. Deja, juose duomenys apie Lietuvos mokslą yra gana skurdūs, jų netgi mažiau, negu būdavo skelbiama pokario laikotarpiu. Pateikiami ne mokslo krypčių, o tik jų sričių pagrindiniai rodikliai, be to, keitėsi mokslo klasifikacija. Kaip nurodyta [5], skelbiami oficialūs mokslo darbuotojų skaičiai yra labai netikslūs: skaičiuojami ne žmonės, o etatai, kurių dalis yra neužimti, aukštųjų mokyklų dėstytojai laikomi dirbančiais mokslinį darbą visu etatu ir pan.; patikslinti duomenys buvo pateikti [6]. Daugiau mokslo statistikos galima rasti Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje, bet ir čia nėra duomenų, apibūdinančių mokslo kryptis.

Išsamiausia informacija apie Lietuvos fizikus, ne tik XX a., bet ir senesnių laikų, yra sukaupta „Lietuvos fizikų ir astronomų sąvade“ [7]. Antrajame jo leidime yra pateiktos 810 mokslininkų, taip pat 63 kitų pasižymėjusių fizikų biografijos. Tuose straipsniuose daug duomenų apie fizikų baigtas aukštąsias mokyklas, įgytus mokslo laipsnius ir vardus, mokslinius vadovus, plėtojamas mokslo šakas ir kitos informacijos. Nuo 1991 m. du kartus per metus leidžiamas žurnalas „Fizikų žinios“, kuriame pranešama apie apgintas disertacijas, pelnytas premijas, mokslo renginius ir kt. Duomenys apie Lietuvos fizikų darbų cituojamumą 1945–1990 m. laikotarpiu, surinkti naudojantis leidiniu „Science Citation Index“ (SCI), buvo spausdinti knygoje [8]. Išsamią informaciją apie Lietuvos mokslininkų straipsnius, skelbiamus nuo 1990 m. tarptautiniuose prestižiniuose žurnaluose, jų cituojamumą galima rasti interneto portale „Web of Science“ [9], kurį sukūrė kompanijos „Thomson“ padalinys „Thomson Scientific“. šalių, pagrindinių mokslo įstaigų, žurnalų, žymesnių mokslininkų rangai, taip pat atskirų mokslo krypčių straipsnių vidutinis cituojamumas, daugiausia cituojami moksliniai straipsniai ir kiti duomenys pateikiami „Essential Science Indicators“ (ESI) duomenų bazėje [10], sukurtoje irgi „Thomson Scientific“. Kai kuri papildoma medžiaga apie Lietuvos fizikus buvo skelbta preprinte [11] ir straipsniuose [12–15]. Bendri Lietuvos mokslo raidos dėsningumai nagrinėti [16–18] ir kt.

Šioje apžvalgoje, kuri yra papildytas straipsnio [18] variantas, aptariami, remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvos fizikos raidos XX a. antrosios pusės dėsningumai.

Keletą metų po karo, maždaug ligi 1950 m., pagrindinis dėmesys ir lėšos buvo skiriami aukštosioms mokykloms atkurti ir kai kuriems taikomiesiems, tiesiogiai su respublikos ūkio reikmėmis susijusiems moksliniams tyrimams plėtoti. Nedidelis skaičius mokslininkų buvo užimti daugiausia pedagoginiu darbu. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios fizinių, techninių, biomedicinos bei kai kurių ideologizuotų socialinių bei humanitarinių mokslų finansavimas ėmė didėti. Mokslo plėtra buvo vienas iš deklaruojamų valdžios prioritetų. Palankias sąlygas sparčiam jo augimui sudarė dar nepriklausomoje Lietuvoje parengti pirmieji kvalifikuoti kadrai, padėti nacionalinio mokslo pagrindai, pokario laikotarpiu skatinami ryšiai su Rusijos ir kitų SSRS respublikų mokslo centrais. Fizikai vieni iš pirmųjų pradėjo mokslinius tyrimus.

1 pav. Mokslo darbuotojų ir mokslų
kandidatų skaičiaus kitimas
sovietiniu laikotarpiu

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio keliolika metų mokslo darbuotojų ir mokslų kandidatų skaičius Lietuvoje didėjo maždaug pagal eksponentinį dėsnį (1 pav.). Nuo 1958 m. iki 1975 m. (laikotarpiu, kai duomenys apie atskiras mokslo kryptis buvo skelbiami) bendras fizikos ir matematikos mokslo darbuotojų skaičius išaugo 8,3 karto (fizikai sudarė apie du trečdalius) ir jų santykinis svoris Lietuvos moksle padidėjo nuo 7 iki 12%. 1956 m. buvo įkurtas pirmasis Fizikos ir matematikos institutas, priklausantis Mokslų akademijos sistemai. Per septynerius metus šio instituto darbuotojų skaičius išaugo septynis kartus. 1967 m. FMI eksperimentinių padalinių pagrindu buvo įsteigtas Puslaidininkių fizikos institutas, o dar po dešimtmečio FMI išskirtas į Fizikos institutą bei Matematikos ir kibernetikos institutą. Tuo laikotarpiu, daugiausia P. Brazdžiūno ir A. Jucio iniciatyva, buvo parinktos ir suformuotos pagrindinės Lietuvos fizikos mokslo kryptys.

2 pav. Fizikos ir matematikos mokslo
darbuotojų skaičius 1958–1975 m.
išaugo 8,3 karto (nuo 7% iki 12%)

Tačiau maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, dar gerokai prieš SSRS subyrėjimą, mokslo darbuotojų bei mokslų kandidatų skaičiaus ir kitų pagrindinių rodiklių augimas ėmė lėtėti, įgijo tiesinį, o vėliau ir logistinį pobūdį, artėdamas prie asimptotinės ribos. Mokslotyros požiūriu tai yra krizės požymis. Šie duomenys liudija, kad jau tada gana uždara, biurokratinė, griežtai kontroliuojama sSRS mokslo sistema susidūrė su rimtais tolesnės plėtros sunkumais. Fizika nebuvo išimtis, nors jos mokslo darbuotojų skaičiaus kitimas rodo, kad ji turėjo daugiau rezervų (2 pav.).

3 pav. Mokslo darbuotojų ir
mokslininkų skaičiaus kitimas
nepriklausomoje Lietuvoje
(patikslinti duomenys,
V. Gončio perskaičiuoti viso
mokslinio darbo laiko ekvivalentu)

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvyko mokslo nuosmukis: per ketverius metus mokslo darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau nei trigubai (3 pav. pateikti duomenys perskaičiuoti viso mokslinio darbo laiko ekvivalentu [6]). Tas nuosmukis įvyko dėl staigių socialinių ir ekonominių pokyčių, infliacijos, valstybės skiriamų lėšų sumažėjimo, nutrūkusių ryšių su SSRS mokslo centrais ir dar silpnų ryšių su Vakarų centrais. Kai kurie mokslo darbuotojai pakeitė veiklos sritį – perėjo į geriau apmokamą darbą komercinėse ir valstybinėse struktūrose, užsiėmė verslu. „Protų nutekėjimas“ į Vakarus iš pradžių nebuvo didelis. Mokslą paliko daugiausia žemesnės kvalifikacijos darbuotojai – neturintieji mokslo laipsnio, laborantai, technikai. Ypač sumažėjo laboratorijų personalas pusiau slaptose elektronikos gamyklose. Antra vertus, pagrindinis aukštųjų mokyklų ir buvusių Mokslų akademijos institutų potencialas išliko.

4 pav. Lietuvos mokslininkų, kurie,
„Science Citation Index“ duomenimis,
1945–1990 m. buvo cituoti šimtą ir
daugiau kartų, pasiskirstymas pagal
mokslo kryptis

Fizikai buvo geriausiai pasirengę tiems dramatiškiems pokyčiams, nes dar sovietiniu laikotarpiu buvo užmezgę neblogus tarptautinius ryšius; tai patvirtina, pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų, kurių darbai buvo cituoti SCI sąrašo žurnaluose šimtą ir daugiau kartų, pasiskirstymas pagal mokslo kryptis – fizikai tarp jų sudarė 40% (4 pav.).

5 pav. Tarptautinio mokslo fondo
parama ilgalaikiams gamtos mokslų
tyrimams Lietuvoje. I etape gavusių
paramą projektų pasiskirstymas
pagal mokslo kryptis

Mokslo transformacijos mūsų šalyje laikotarpiu fizikai išsaugojo ir net sutvirtino šią vyraujančią padėtį: pagal kai kuriuos rodiklius fizikų svoris Lietuvos moksle sudarė 40–50%. Kai 1994 m. Tarptautinis mokslo fondas (International Science Foundation) skyrė ilgalaikius grantus buvusios SSRS mokslininkams, Lietuvos fizikams atiteko net 52% šių lėšų (5 pav.). 1997 m. buvo atliktas aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų veiklos išsamus vertinimas ir surinkti duomenys paskelbti [11]. Keturių pagrindinių fizikos mokslo institucijų (VU Fizikos fakulteto, Puslaidininkių fizikos instituto, Fizikos instituto bei Teorinės fizikos ir astronomijos instituto) darbuotojų straipsniai prestižiniuose žurnaluose su įtakos faktoriumi sudarė 49% visų Lietuvos mokslininkų tokių paskelbtų straipsnių [11]. Anot kito šaltinio [16], 1995 m. šis Lietuvos fizikų indėlis buvo lygus 45%.

Lietuvos mokslo darbuotojų skaičius pasiekė minimumą 1994 m., po to jis stabilizavosi, netgi truputį pakilo (3 pav.). Deja, po to vėl pradėjo mažėti, tai nulėmė nepakankamas mokslo ir studijų sistemos finansavimas, gabių studentų ir jaunų mokslininkų emigracija į Vakarų šalis. Pastarasis procesas paspartėjo Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Valstybinis finansavimas priklausomai nuo straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose žurnaluose, skaičiaus, siekis gauti ES grantus vertė ir kitų krypčių mokslininkus dėti nemažas pastangas integruotis į pasaulio mokslą. Tad nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Lietuvos fizikų santykinis indėlis į Lietuvos mokslininkų publikacijas ISI sąrašo žurnaluose ėmė mažėti (1999 m. – sudarė 33,7%, 2001 – 25,7% [16], o per 1998 01 – 2008 02 laikotarpį – 17,9% [10]. Fizikai tebepirmauja pagal tokių straipsnių skaičių, bet yra viduryje tarp kitų mokslų atstovų pagal vidutinišką vieno straipsnio cituojamumą (aišku, tai lemia ne tik straipsnių vertė, bet ir mokslo specifika, citavimo tradicijos) (1 lentelė).

Du mokslo laipsnius, kurie buvo teikiami SSRS, – mokslų kandidato ir daktaro –apytikriai atitinka daktaro ir habilituoto daktaro laipsniai, teikti Lietuvoje iki 2004 m. Tad aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimo tendencijas galima palyginti per visą nagrinėjamą laikotarpį iki XXI a. pradžios. Tuos du laipsnius vadinsime pagal dabartinę tradiciją mokslų daktaro (PhD) ir habilituoto daktaro (DSc).

6 pav. Fizikų apgintos mokslų
daktaro (kandidato) disertacijos.
Pirmieji 1947 m. mokslų daktaro
(kandidato) disertacijas apgynė
B. Styra, J. Šinkūnas ir S. Vičas

Iki 1953 m. fizikai PhD disertacijas gindavo ne kiekvienais metais, 1953–1966 m. kasmet buvo ginama po keletą disertacijų ir tik nuo 1967 m. – po 15–30 disertacijų (6 pav.). Du minimumai 1976 ir 1994 m. susiję su laipsnių teikimo laikinu sustabdymu: 1975 m. buvo reorganizuojamos laipsnius teikusios specializuotos tarybos, o nepriklausomoje Lietuvoje dvejus metus buvo kuriama ir įgyvendinama nauja mokslo laipsnių teikimo tvarka (tuo metu kai kurie Lietuvos fizikai gynė disertacijas kitose šalyse). Po šios pertraukos gynimų skaičius ėmė augti ir pasiekė maksimumą 2000 m., bet vidutiniškai PhD disertacijų apginta maždaug perpus mažiau negu 1980–1990 m. laikotarpiu. O po 2003 m. atsirado dar vienas minimumas, pastarasis, matyt, nulemtas jau minėtų paties mokslo vidinių priežasčių – nepakankamo finansavimo ir jaunimo emigracijos į užsienį. Tačiau paskutiniaisiais metais fizikai vėl ėmė ginti daugiau PhD disertacijų, tai norėtųsi laikyti ne laikinu svyravimu, bet dėsningo augimo, nulemto gerėjančių sąlygų mokslo plėtrai Lietuvoje, pradžia. Iš viso 1945–2006 m. Lietuvos fizikai apgynė 845 PhD disertacijas.

7 pav. Fizikų apgintos habilituoto
mokslų daktaro (daktaro)
disertacijos. Pirmąją mokslų
daktaro disertaciją 1951 m.
apgynė A. Jucys, antrąją 1961 m.
– B. Styra, paskutiniąją – 2002 m.
S. Balevičius. Iš viso fizikai yra
apgynę 119 habilituoto mokslų
daktaro disertacijų

Kasmet bent po vieną antrojo laipsnio (DSc) disertaciją fizikai pradėjo ginti tik nuo 1970 m., o po kelias – dar po dešimtmečio (7 pav.). Maksimumas – daugiau kaip dešimt – atitinka 1990 m., kai skubėta įgyti šį laipsnį prieš sustabdant jo teikimą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo parengta palyginti nemažai habilituotų daktarų, antai vien 1999 m. fizikai apgynė dešimt tokių disertacijų. Taigi mokslo pertvarka ir jo plėtros sunkumai disertacijų, ypač DSc, gynimus paveikė mažiau negu mokslo darbuotojų skaičiaus kitimą. Tai galima paaiškinti gerų specialistų didesne motyvacija aktyviai tęsti mokslinę karjerą, antra vertus, sumažėjusiais reikalavimais disertacijoms bei galimybe jas iš visų fizikos šakų ginti savame krašte. Iš viso iki 2003 m. fizikai apgynė 119 DSc disertacijų (maždaug viena septynioms PhD disertacijoms).

Antrojo mokslo laipsnio egzistavimas suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis Lietuvos mokslui pokario laikotarpiu, būtent habilituotieji daktarai inicijavo naujas tyrimų kryptis ir subūrė stiprias grupes. Be to, jis buvo barjeru prastiems mokslininkams, karjeristams tapti mokslo funkcionieriais. Šios teigiamos reikšmės laipsnis neprarado ir nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, nepaisant pagrindinių mokslo ekspertinių organizacijų – Lietuvos mokslo tarybos, Mokslų akademijos, Aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos – rekomendacijų, jo buvo atsisakyta.

8 pav. Fizikų mokslų daktarų
(kandidatų) amžius disertacijos
gynimo metu

Fizikų pasiskirstymas pagal amžių PhD disertacijos gynimo metu apytiksliai aprašomas lognormalia funkcija (8 pav.): ji staigiai kyla, pasiekia maksimumą, atitinkantį 29–32 metus (tiek doktorantas, tiek jo vadovas suinteresuoti disertacijos parengimu per tam skirtą laikotarpį), o po to lėtai krinta (neapgynusieji laiku jau nebeturi oficialaus vadovo, konkretaus termino darbui užbaigti irgi nebėra).

9 pav. Fizikų habilituotų mokslų
daktarų (daktarų) amžius
disertacijos gynimo metu

Mokslininko amžius antrosios disertacijos gynimo metu atitinka kitokį skirstinį (9 pav.). Jis priklauso nuo daugelio priežasčių: asmens mokslinio ir pedagoginio aktyvumo, kartu su juo dirbančios, dažniausiai jo paties vadovaujamos grupės indėlio, turimos eksperimentinės bazės, gerų ryšių su užsienio mokslo centrais. Tad pagrindinis maksimumas yra gana platus – nusitęsęs nuo 35 iki 56 metų. Nedidelis antrasis maksimumas, matyt, atitinka kai kurių mokslininkų po 50–55 metų įgyjamą „antrąjį kvėpavimą“ [19].

10 pav. Moterų fizikių, apgynusių
mokslų daktaro (kandidato)
disertacijas, procentas.
Iš viso iki 2007 m. šį mokslo
laipsnį įgijo 105 moterys (11%)

Fizikių moterų, apgynusių PhD disertacijas, skaičiai buvo nedideli (tad labiau pasireiškė fliuktuacijos). Per visą nagrinėtą laikotarpį iki 2007 m. jos apgynė 105 disertacijas, o tai sudaro 11% bendro skaičiaus. Ta dalis nerodo aiškios tendencijos didėti (10 pav.).

11 pav. Mokslų daktarų (kandidatų)
pasiskirstymas pagal baigtą
aukštąją mokyklą

12 pav. Habilituotų mokslų daktarų
(daktarų) pasiskirstymas pagal
baigtą aukštąją mokyklą

Įvairių aukštųjų mokyklų indėlį rengiant perspektyvius fizikus, kurie vėliau tapo mokslų daktarais ir habilituotais daktarais, vaizduoja 11 ir 12 pav. Aiškus lyderis buvo Vilniaus universitetas: beveik trys ketvirtadaliai daktarų ir 64% habilituotų daktarų yra jo auklėtiniai. Gerokai mažiau aukštos ir aukščiausios klasės fizikų parengė VPU (VVPI) ir KTU (KPI). Nemažai perspektyvių specialistų, ypač iš naujų krypčių, buvo parengta ir Rusijos, daugiausia Maskvos ir Leningrado, aukštosiose mokyklose.

13 pav. Fizikų mokslinės mokyklos.
Įtraukti mokslininkai, kurie iki
2000 m. parengė ne mažiau kaip
15 mokslų daktarų

Dar svarbesnį vaidmenį negu aukštoji mokykla mokslininko formavimesi vaidina mokslinis vadovas. 13 pav. parodo, kurie Lietuvos fizikai laikotarpiu iki 2000 m. parengė daugiausia mokslo daktarų; sąlygiškai išskirtos pirmoji ir antroji kartos. Beveik visi jie savo ruožtu sukūrė savas mokslines mokyklas, suformavo perspektyvias Lietuvos fizikos kryptis.

Taigi statistiniai duomenys liudija, kad Lietuvos fizika buvo ir išlieka vienu iš Lietuvos mokslo lyderių.

Literatūra

1. Lietuvos TSR liaudies ūkis. Statistikos metraštis. – Vilnius: Statistika, 1957–1962, 1965–1966, 1978–1987.
2. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra. Statistikos metraštis. – Vilnius: Statistika, 1963–1964, 1967–1977.
3. Lietuvos statistikos metraštis. – Vilnius: Statistika, 1991–2004.
4. Mokslo darbuotojai ir jų veikla. Statistikos biuletenis. – Vilnius: Statistika, 1991–2003.
5. V. Gontis. Lietuvoje tyrėjų priskaičiuojama beveik dvigubai daugiau, negu yra iš tikrųjų // Mokslo Lietuva, 2003, Nr. 1.
6. V. Gontis. Lithuanian science in transition: statistical analysis // Revue Baltique, 2002, No. 16, p. 24–32.
7. E. Makariūnienė, L. Klimka. Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius: Fizikos institutas, 2001.
8. O. Voverienė. Bibliometrija. – Vilnius: Mokslo aidai, 1999.
9. http://isiknowledge.com/.
10. http://esi.isiknowledge.com/home.cgi/.
11. Institucijų mokslinės veiklos vertinimo išvados. Informacinis leidinys Nr. 4. – Vilnius: Studijų kokybės vertinimo centras, 1999.
12. Doktorantūros būklės Lietuvos mokslo ir studijų institucijose studija. – Vilnius: Lietuvos mokslo taryba, 2000.
13. A. Krotkus. Tarptautinio mokslo fondo parama ilgalaikiams mokslo tyrimams // Fizikų žinios, 1994, Nr. 7, p. 12–13.
14. R. Karazija. Valstybiniai mokslo institutai reformų kryžkelėje // Mokslo Lietuva, 2000, Nr. 19–21.
15. R. Karazija, A. Momkauskaitė. Mokslinės ir visuomeninės veiklos dėsningumai // Akademikas Adolfas Jucys. – Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 18–34.
16. J. Kristapson, H. Martinson, and J. Dagyte. Baltic R&D systems in Transition. Experiences and Future Prospect. – Riga: Zinatne, 2003.
17. Mokslas ir tautos bei valstybės likimas [interviu su K. Makariūnu] // Mokslo Lietuva, 1999, Nr. 17.
18. R. Karazija, A. Momkauskaitė, and R. Kivilšienė. Development of Lithuanian physics in the second half of the 20th century: statistical analysis // Lithuanian Journal of Physics, 2005, Vol. 45, No. 6, p. 503–509.
19. H. Lehman. Men’s creative production rate at different ages in different countries // Scientific Monthly, 1954, Vol. 78, p. 5–11.