Romualdas Karazija. Šiuolaikinės teorinės fizikos Lietuvoje pradininkas
1 pav. Adolfas Jucys
Klausgalvų Medsėdžių
kaime (1919 m.)
Akademikas Adolfas Jucys – vienas žymiausių Lietuvos mokslininkų ir mokslo organizatorių. Jis plačiai žinomas pasaulyje kaip vienas iš daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų, Vilniaus teoretikų mokyklos vadovas. Pokario metais A. Jucys kartu su P. Brazdžiūnu formavo pagrindines fizikos mokslo kryptis Lietuvoje. Jo įžvalgumo ir atkaklumo dėka Vilniuje 1962 m. pradėjo veikti pirmasis kompiuteris. Prof. A. Jucys pasižymėjo ir kultūrine veikla: savo atostogas jis skirdavo gimtojo krašto istorijos tyrinėjimams, kraštotyrai ir kalbotyrai, buvo Plungiškių žemiečių draugijos prezidentu.
Jucio kartai, gimusiai XX a. pradžioje, nepasisekė dvigubai: Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė mokslus, o Antrasis pasaulinis karas – darbus. Tad Jucys, kaip ir kiti tos kartos žymieji žmonės, pasiekė tiek daug ne dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių, o nepaisant labai nepalankių sąlygų – savo talento, atkaklumo ir darbštumo dėka.
Adolfas Jucys gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. nuošaliame Žemaitijos kaime Klausgalvų Medsėdžiuose, gausioje valstiečių šeimoje. Kadangi buvo vienas iš jauniausių vaikų ir darbo rankų ūkyje užteko, Adolfą leido į mokslus rusiškoje pradžios mokykloje Salantuose. Tačiau ją bebaigiant prasidėjo karas, netrukus mirė tėvas, tad Adolfui teko daugiau kaip šešerius metus dirbti ūkyje (1 pav.).
Tik 1922 m. jis įstojo į Kretingos progimnaziją, o po pusmečio perėjo į Plungės „Saulės“ gimnaziją. Tai buvo realinė gimnazija su sustiprintu gamtos mokslų mokymu. Fizikos mokytojas Antanas Turskis ir jo skatinami gabesnieji mokiniai naudojosi ką tik pradėtomis leisti V. Čepinskio „Fizikos paskaitomis“. Jucio klasės draugas Jonas Laurinkus prisiminė: „Mus visus stebino Jucio greita orientacija matematikoje. Uždavinius jis spręsdavo mintinai. Vyresnėse klasėse rašomajam darbui buvo skirtos dvi valandos. Adolfas užduotis atlikdavo per pusvalandį ir be jokio juodraščio – tiesiog į švarraštį. Pasakys, būdavo, mums atsakymą ir išeina į parką paskaityti, kol prasidės kita pamoka. Baigiant gimnaziją, Adolfas kai kuriems mokytojams net baimės įvarydavo, ypač dėstant naują pamoką.“ Dar mokykloje Jucys buvo pradėtas vadinti profesoriumi. Pasimokęs vasarą, jis peršoko per klasę: iš penktosios į septintąją (2 pav.). Patiko Juciui ne tik tikslieji mokslai, bet ir lietuvių kalba, kurią dėstė kunigas Feliksas Sragys, K. Būgos talkininkas. Tad baigdamas mokyklą Jucys dvejojo, ką pasirinkti – fiziką, chemiją ar lietuvių kalbą. Kartu su savo geriausiu draugu Antanu Šimkumi sutarė stoti į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą.
Jucys rimtai atsidėjo studijoms: uoliai lankė paskaitas, jas konspektavo, o vakare kasdien peržiūrėdavo ir sutvarkydavo savo užrašus. Kambaryje ant sienos buvo pasikabinęs studijų planą. Korporacijų veikloje jis nedalyvavo, tik įstojo į etnografinę studentų žemaičių Simono Daukanto draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku. Valdybai priklausė ir Sofija Nezabitauskaitė, kuri po ilgos draugystės tapo Adolfo Jucio žmona.
3 pav. A. Jucio mokytojas
prof. Vincas Čepinskis
Mėgstamiausiu Jucio dėstytoju buvo profesorius Vincas Čepinskis – puikus oratorius ir pedagogas. Deja, Čepinskis jau nebeskaitė bendro eksperimentinės fizikos kurso, tačiau Jucys lankė laisvai pasirenkamas jo paskaitas. Kaip fizikochemikas, Čepinskis domėjosi naujausiais atomo fizikos atradimais, apie juos buvo parašęs dvi knygeles. Jucys jį laikė savo mokytoju ir vėliau interviu ne kartą teigė, kad būtent Čepinskis jį sudomino atomo fizika (3 pav.). Baigdamas universitetą, Jucys mokslo žurnale atkreipė dėmesį į rusų fiziko Vladimiro Foko straipsnį, kuriame buvo pateiktos bendros lygtys atomų banginėms funkcijoms (šių lygčių pusiau klasikinį, paprastesnį variantą anksčiau pasiūlė anglas Duglas Hartris (D.R. Hartree)).
4 pav. A. Jucys laboratorijoje atlieka diplominį darbą
„Triodinė lemputė“ (1931 m.)
Teorinės fizikos kursą studentams skaitė prof. Kęstutis Šliūpas, tačiau jis apsiribodavo kai kuriais termodinamikos, dimensijų teorijos ir taikomosios fizikos klausimais, neretai praleisdavo paskaitas. Diplominių darbų temų iš teorinės fizikos jis nesiūlė. Jucys atliko diplominį darbą „Triodinė lemputė“ pas Fizikos katedros vedėją Igną Končių; tyrė šio, tuo metu plačiai naudoto prietaiso, charakteristikas (4 pav.).
Iš daugiau kaip septyniasdešimties 1927 m. į matematikos-fizikos skyrių priimtų studentų tik keturi, tarp jų du fizikai – A. Jucys ir V. Kaveckis, per ketverius metus baigė studijas ir apgynė diplominius darbus. A. Jucys padavė pareiškimą laboranto vietai Fizikos katedroje užimti, tačiau iš vienuolikos pretendentų buvo pasirinktas anksčiau studijas baigęs Kazimieras Baršauskas. Jucys pusantrų metų tarnavo kariuomenėje, Ryšių batalione, buvo patenkintas ten įgijęs radiotechnikos žinių.
Tik 1933 m. Adolfas Jucys, turėdamas jau beveik trisdešimt metų, buvo priimtas į Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu. Fizikai jau dirbo naujuose Fizikos-chemijos instituto rūmuose Aleksote, kur buvo daug geresnės sąlygos studijoms ir moksliniam darbui. Tiesa, iš laboranto mokslinio darbo nebuvo reikalaujama, bet Jucys ėmėsi jo savo iniciatyva. Iš pradžių jis ketino nagrinėti klausimus, artimus diplominio darbo temai – eksperimentiškai tirti elektronų emisiją iš gyvsidabrio, pats konstravo ir derino tam reikalingą aparatūrą. Tačiau, matyt, iškilo sunkumų, nes jokių rezultatų nebuvo paskelbta. Vyresnio kolegos Antano Puodžiukyno paskatintas, Jucys pasiryžo tapti teoretiku. Per metus jis parengė didelį, per 30 puslapių straipsnį „Elektrono išlaisvinimo darbo ryšiai su kitomis metalų konstantomis ir metalų konstitucija“. Darbe buvo apžvelgti žinomi elektrono išlaisvinimo darbo ryšiai su metalų sandara, siūlytos kai kurios empirinės formulės. Aprašytas būdas išlaisvinimo darbui skaičiuoti kvantinės mechanikos metodu, bet naudotas paprastesnis, elektrostatinis, modelis. Straipsnį, išspausdintą „VDU Matematikos-gamtos fakulteto darbuose“, Jucys pateikė kaip daktaro disertaciją, bet fakulteto komisija jo disertacija nepripažino, nors ir pagyrė už savarankiškumą, neblogą specialios literatūros žinojimą.
Jucys toliau savarankiškai studijavo kvantinę mechaniką, Hartrio ir Foko metodą atomo banginėms funkcijoms skaičiuoti, ėmėsi spręsti tas lygtis kalio atomui. Jis vadovavo dviem diplominiams darbams, kuriuose lygtys buvo sprendžiamos beriliui ir angliai (oficialiai vadovu buvo katedros vedėjas I. Končius). Laborantas iš tikrųjų vykdė asistento darbą, ir katedros vedėjas jį pristatė, nors ir pavėluotai, jaunesniojo asistento pareigoms. 1938 m. Jucys įteikė „VDU MGF darbams“ straipsnį „Metališkas kalis“, kuriame Foko lygtis buvo išspręsta kalio atomo, esančio metalo gardelėje, valentiniam elektronui.
Vis dėlto Jucys suprato, kad vienam, be gerų mokslinių ryšių, be gilesnio teorinio pasirengimo dirbti nėra perspektyvu. Jis aiškinosi galimybę išvykti pas V. Foką, buvo gavęs vieno iš kvantinės mechanikos kūrėjų Lui de Broilio (L. de Broglie) sutikimą priimti jį stažuotėn Paryžiuje, susirašinėjo su D. Hartriu. Pastarajam sutikus jį konsultuoti, Jucys 1938 m. vasarą savo lėšomis nuvyko mėnesiui į Mančesterį pas Hartrį. Šis davė Juciui naudingų patarimų, pasiūlė jam imtis svarbaus elemento – anglies tyrimo. Naudodamasis iš Anglijos atsivežta logaritmine liniuote, Jucys darbą atliko per metus. Jis netgi neapsiribojo vienos elektronų konfigūracijos artutinumu, atsižvelgė į konfigūracijų sumaišymą. Hartris tarpininkavo, kad straipsnis būtų išspausdintas Londono Karališkosios draugijos žurnale „Proceedings of the Royal Society of London“.
Turint tris teorinius straipsnius, tarp jų vieną prestižiniame tarptautiniame žurnale, buvo galima drąsiai ginti daktaro disertaciją. Jucys nutarė į ją įtraukti tik paskutiniojo straipsnio rezultatus, išsamiai aprašė ne tik juos, bet ir naudotus metodus, taigi parengė tarsi nedidelę monografiją. Tačiau ją rašydamas, Jucys laimėjo stipendiją dešimties mėnesių stažuotei į Angliją. Jis norėjo praplėsti teorines savo žinias, tad nuvyko ne pas D. Hartrį, bet į Kembridžo universitetą pas žymų statistinės fizikos specialistą Ralfą Faulerį (Ralph Fowler). Beje, šis mokslininkas buvo paaiškinęs šaltą elektronų emisiją iš metalų. Tad galbūt Jucys ketino nagrinėti ne tik laisvuosius atomus, bet ir atomus metale.
5 pav. A. Jucio daktaro disertacija
„Teorinis jonų C4+, C++ ir
neutralaus C tyrimas“ (1941 m.)
6 pav. Daktaro disertacijos diplomas
Deja, prasidėjęs karas privertė nutraukti stažuotę. Jucys labai vargingai grįžo į Lietuvą. Matematikos-gamtos fakultetas kėlėsi iš Kauno į atgautą Vilnių. Laikydamas tai labai svarbiu įvykiu, Jucys iš Kauno į Vilnių atėjo pėsčias. Jam buvo pavesta tvarkyti Teorinės fizikos katedrą. 1941 m. sausio 25 d. MGF tarybos posėdyje Adolfas Jucys apgynė (aukščiausiu įvertinimu magna cum laude) daktaro disertaciją, skirtą teoriniam anglies ir jos jonų tyrimui (5, 6 pav.).
Rusų ir vokiečių okupacijų metais doc. A. Jucys pagrindinį dėmesį skyrė pedagoginiam darbui. Atrodo, jis buvo parengęs straipsnį apie statistinį Al-Cu lydinio tyrimą, siuntė į Vokietijos žurnalą, bet jo, laimei, nespausdino, nes vėliau būtų buvęs apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečiais.
Po karo A. Jucys, nors ir labai užimtas pedagoginiu ir organizaciniu darbu (skaitė daugelį fizikos kursų Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute, buvo Aukštųjų mokyklų valdybos viršininku, vėliau Pedagoginio instituto direktoriumi), naktimis tęsė anglies atomo skaičiavimus, sąjunginiuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose paskelbė du straipsnius.
TSRS aukščiausioji atestavimo komisija A. Juciui, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos mokslininkų, pripažino tik mokslų kandidato laipsnį. Jis nutarė pasinaudoti galimybe nuvykti doktorantūron į Leningradą pas akademiką V. Foką. Pastarasis sutiko, bet Jucys gavo oficialų neigiamą atsakymą. Priežastis buvo politinė: po genetikos sutriuškinimo ruoštasi panašiai susidoroti ir su moderniąja fizika – reliatyvumo teorija ir kvantine mechanika. Fokas buvo numatytas vienu iš pagrindinių kaltinamųjų. Paskutiniu momentu ta akcija prieš fizikus, kurie vykdė svarbius karinei pramonei ir šalies ūkiui tyrimus, buvo atšaukta. Jucys gavo nurodymą skubiai vykti pas Foką į doktorantūrą.
V. Fokas tuo metu daugiausia domėjosi radiofizika, tad su A. Juciu aptardavo tik bendrus jo darbo klausimus. Jucys dalyvaudavo teoretikų seminaruose, diskutuodavo su Foko mokiniais M. Petrašen ir M. Veselovu, bibliotekose studijavo literatūrą, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir Vilniuje. Apie doktoranto savarankiškumą liudija tai, kad nei Fokas, nei jo mokiniai nebuvo Jucio parengtų straipsnių bendraautoriai.
Per dvejus doktorantūros metus A. Jucys gavo esminių rezultatų, kurie sudarė pagrindą tolesnei sėkmingai jo ir mokinių veiklai. Jis išvedė bendras daugiakonfigūracines lygtis, apibendrinančias Hartrio ir Foko lygtis (Hartrio, Foko ir Jucio lygtys). Jomis remiasi vienas iš efektyviausių šiuolaikinių atomo teorijos metodų. Taip pat Jucys numatė būdą, kaip sudėtingesniems atomams apibendrinti kitą patikslintą metodą – nepilną kintamųjų atskyrimą. 1951 m. gruodžio mėnesį Leningrade jis apgynė mokslų daktaro (dabar Lietuvoje atitinkančią habilituoto daktaro) disertaciją.
Jucys Vilniaus universitete, jo vadovaujamoje Teorinės fizikos katedroje, ėmė burti savo mokinių grupę: laborantu buvo priimtas universitetą baigęs Adolfas Bolotinas, kitais metais – studentas Kostas Ušpalis, diplominius darbus rengė Viktoras Šugurovas ir B. Perkalskis, atomų skaičiavimais užsiėmė Jucio bendrakursis Vaclovas Kaveckis.
Taigi dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, Juciui turint jau 48 metus, prasidėjo labai vaisingas jo veiklos laikotarpis. 7 pav. matome jo mokslinių rezultatų dinamiką. Jucio publikuojamų straipsnių skaičius staiga išaugo 1952 m. ir jau nenusileido žemiau nei 4–5 per metus. O maksimumas buvo 1960 m. – 28 moksliniai straipsniai. Po 1952 m. galima išskirti tris prof. A. Jucio mokslinės kūrybos laikotarpius.
8 pav. Pirmosios A. Jucio ir jo
bendradarbių monografijos „Judėjimo
kiekio momento teorijos matematinis
aparatas“ vertimas į anglų k.
(New York, 1964)
Pirmasis laikotarpis – 1952–1956 m. Jo metu plėtotas dvikonfigūracinis artutinumas, Hartrio, Foko ir Jucio lygčių sprendimo metodika, jų artutiniai variantai. Buvo įrodyta elektronų porinių sužadinimų svarba, interpretuoti dvielektroniai sužadinimai atomuose. Naudojantis paprastais aritmometrais, buvo atlikti gana tikslūs lengvų atomų spektrų skaičiavimai, kurie pranoko panašius tyrimus Vakarų Europoje ir JAV. Gaila, kad dėl TSRS mokslo izoliacijos tuos rezultatus Vakarų mokslininkai atrado pavėluotai.
Straipsnių skaičiaus sumažėjimą 1957–1959 m. lėmė kelios priežastys. Naudojantis aritmometrais, taikyti tiek daugiakonfigūracinį, tiek nepilno kintamųjų atskyrimo metodus buvo sunkiai įmanoma. Tuo metu pirmieji A. Jucio mokiniai, apgynę kandidatines disertacijas, darėsi savarankiški, pats profesorius kreipė juos į gretimas sritis – į molekulių, vėliau kietojo kūno, atomo branduolio teoriją, tad grupė žmonių, dirbusių kartu su Juciu, sumažėjo. Be to, A. Jucys vienas, o vėliau kartu su mokiniais J. Levinsonu ir V. Vanagu, rašė pirmąją monografiją. Joje buvo išplėtota originali grafinė technika judėjimo kiekio momento dydžiams vaizduoti ir veiksmams su jais atlikti. Netrukus monografija susilaukė net trijų leidimų anglų kalba Izraelyje, Anglijoje ir JAV (8 pav.). Tai atnešė Juciui ir jo grupei tarptautinį pripažinimą.
9 pav. A. Jucys ir C. Mozeris (Prancūzija) Fizikos ir
matematikos instituto skaičiavimo centre prie
kompiuterio BESM 2M (1968 m.)
1960 m. prasidėjo naujas, pats produktyviausias A. Jucio veiklos laikotarpis. Remiantis judėjimo kiekio momento ir neredukuotinių tenzorinių operatorių matematiniu aparatu, buvo plėtojama atomų su atvirais sluoksniais teorija ir taikoma atomų energijos lygmenims, radiacinių šuolių tikimybėms skaičiuoti. Be to, 1962 m. A. Jucio rūpesčiu jo vadovaujamame MA Fizikos ir matematikos institute pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje kompiuteris, tada vadintas elektronine skaičiavimo mašina, – BESM 2M, buvo sudarytos gana bendros atominių dydžių skaičiavimo programos, apibendrintas trečiasis patikslintas – išplėstinis metodas (9 pav.).
Darbų skaičiaus sumažėjimas 1965 m. susijęs su profesoriaus liga bei antrosios monografijos su A. Bandzaičiu rašymu. Joje buvo pateiktas naujas grafinio metodo variantas, aprašyta veidrodinio atspindžio simetrija.
Po A. Jucio šešiasdešimtmečio galima išskirti trečiąjį jo veiklos laikotarpį, kuriam būdinga sprendžiamų problemų įvairovė: kuriama išplėstinio metodo ir neortogonaliųjų orbitalių teorija, atliekami spektrų tyrimai, sėkmingai pradėti darbai grupių teorijos srityje. Kartu su A. Savukynu buvo parengta trečioji, didžiausios apimties monografija „Matematiniai atomo teorijos pagrindai“, kurioje pateikta daug originalių Jucio grupės rezultatų.
Iš pradžių pokario laikotarpiu Jucys savo straipsnius daugiausia publikavo TSRS žurnaluose rusų kalba, net septyniolika buvo paskelbta geriausiame fizikos žurnale „Журнал экспериментальной и теоретической физики“. Pradėjus leisti „Lietuvos MA darbus“ ir ypač A. Jucio inicijuotą „Lietuvos fizikos rinkinį“, jis laikėsi principo būtent Lietuvos žurnaluose skelbti svarbiausius rezultatus (10 pav.). Atsiradus galimybei, nors ir suvaržytai, publikuoti straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, Juciui tapus dviejų tokių žurnalų redakcinių kolegijų ar patarėjų kolegijų nariu, jis ėmė spausdinti užsienyje bendresnius, apžvalginio pobūdžio straipsnius. Vakarų mokslo centruose kilus susidomėjimui Jucio ir jo grupės darbais, septintajame dešimtmetyje į anglų kalbą buvo išversta apie šimtą jo ir mokinių straipsnių, rašytų rusiškai ar lietuviškai, jie buvo platinami preprintų pavidalu.
11 pav. A. Jucio mokslinių straipsnių bendraautorių
skaičiaus kitimas
12 pav. A. Jucio aspirantų įvairiose įstaigose bei
A. Jucio vadovaujamų mokslo darbuotojų, be
aspirantūros rengusių disertacijas, skaičiaus kitimas
Prof. A. Jucys sugebėjo atlikti tiek darbų, ugdydamas ir sutelkdamas bendram darbui mokinius. Mokyklos branduolį – tiesiogiai su A. Juciu dirbusią grupę, – jos dinamiką apibūdina 11 pav. A. Jucys pradėdavo rengti savo mokinius vadovaudamas jų diplominiams darbams, paskui dauguma jų stodavo į aspirantūrą. Bendras A. Jucio aspirantų ir darbuotojų, rengusių disertacijas jam vadovaujant, skaičius 1951–1954 m. išaugo iki septynių (12 pav.) ir vėliau nedaug keitėsi. Iki 1957 m. didžioji dalis aspirantų buvo rengiami Vilniaus universitete. Įkūrus Fizikos ir matematikos institutą, labai trūko darbuotojų, tad A. Jucys, vadovaudamas šiai įstaigai, daugiausia čia rengė mokslų kandidatus. Institute įkūrus Kvantmechaninių skaičiavimų sektorių, vėl atsirado ir ėmė daugėti A. Jucio aspirantų universitete.
Pirmieji A. Jucio mokiniai V. Kaveckis ir V. Šugurovas apgynė mokslų kandidato disertacijas 1953 m. Paskui kasmet, išskyrus 1960 ir 1970 m., jo mokiniai apgindavo 1 – 4 disertacijas (13 pav.). Tie du tarpai tarsi išskiria Jucio mokinius į tris kartas. Tiesa, ir po A. Jucio mirties disertacijas dar apgynė keli aspirantai, kuriems aspirantūros pradžioje vadovavo A. Jucys, jis nurodytas vienu iš vadovų.
Taigi A. Jucys įnešė esminį indėlį rengdamas Lietuvoje fizikus mokslininkus, ypač pradiniu mūsų fizikos plėtros laikotarpiu (14 pav.). 1953–1959 m. jis parengė 14 mokslų kandidatų, daugiau negu visi kiti Lietuvos fizikai (11). O iš viso A. Jucys buvo 49 mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją apgynusių fizikų vadovu. Vienuolika jo mokinių tapo habilituotais daktarais. Taigi Jucys sukūrė pirmąją ir pačią gausiausią mokslinę fizikos mokyklą Lietuvoje, vadinamą Jucio, arba Vilniaus teoretikų, mokykla; ji apėmė ne tik atomo, bet ir molekulių, kietojo kūno, atomo branduolio teoriją.
15 pav. A. Jucys su U. Fano (JAV) Vilniuje vykusio
tarptautinio simpoziumo atomų ir molekulių teorijos
klausimais metu (1969 m.)
Nuo 1959 m. A. Jucys buvo TSRS MA Spektroskopijos komisijos nariu ir koordinacinės grupės atomų charakteristikoms skaičiuoti, vėliau – atomų ir atominių spektrų teorijos grupės pirmininku. Grupė rengdavo reguliarius pasitarimus, kurie palaipsniui virto dviejų dienų konferencijomis. 1962 m. Jucio grupė organizavo Trakuose vasaros mokyklą, o Vilniuje – Sąjunginį pasitarimą atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais. 1969 m. Vilniuje įvyko Tarptautinis simpoziumas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais. Jame dalyvavo žymūs atomo teorijos specialistai U. Fano (U. Fano), B. Džadas (B. Judd), O. Sinanoglu (O. Sinanoglu), M. Veselovas ir kiti (15 pav.).
16 pav. A. Jucys ir jo mokiniai su svečiu iš Naujosios
Zelandijos B.G. Wybourne (1968 m.).
Iš kairės: I. Glembockis, S. Ališauskas, B.G. Wybourne,
A. Jucys, V. Vanagas, Z. Rudzikas ir A. Savukynas
Kai tik šiek tiek susilpnėjo geležinė uždanga ir pasidarė įmanoma bendrauti su užsienio mokslininkais, A. Jucys pradėjo aktyvų susirašinėjimą laiškais. Jo archyve saugoma apie 2000 laiškų – rašytų Juciui ir jo laiškų kopijų. Aktyviausiai A. Jucys susirašinėjo su K. Mozeriu (C. Moser), organizavusiu Europos atominių ir molekulinių skaičiavimų centrą, žymiu atomo teorijos specialistu B. Vaibornu (B. Wybourne) (16 pav.), vengru R. Gašparu (R. Gáspár), su kuriuo buvo vykdomi bendri darbai, rusų fiziku N. Sokolovu bei kanadiečiu G. Mali (G. Malli), išleidusiu keletą atomo teorijos žinynų. Glaudžiausi A. Jucio ryšiai buvo su JAV ir TSRS fizikais, be to, po 12–14 pagrindinių korespondentų buvo iš kitų priešakinių Vakarų šalių – Kanados, Prancūzijos, Anglijos. Gana artimai jis bendradarbiavo ir su Lenkijos, Vengrijos fizikais.
17 pav. Teorinės fizikos vasaros mokykloje Fraskatyje
(Italija, 1967 m.)
Susirašinėjimas, be abejo, negali pakeisti tiesioginio bendravimo konferencijų bei tarpusavio vizitų metu. Deja, A. Jucys, būdamas nepartinis mokslininkas, ilgą laiką nebuvo išleidžiamas į užsienio šalis. 1964 m. jam pavyko išvykti į Vengriją, o nuo 1967 m. A. Juciui kasmet buvo leidžiama išvykti į dvi užsienio šalis (17 pav.). Naudingų kvietimų labai palankiomis sąlygomis jis gaudavo daug daugiau, deja, įveikti apribojimo nepavykdavo. Paskutiniaisiais – 1973 metais įvyko viena, bet ilgesnė negu kitos, – vieno mėnesio komandiruotė į Kanadą (Vaterlu universitete jis dirbo kaip vizituojantis profesorius).
Labai svarbus mokslininko ryšių ir tarptautinio jo pripažinimo rodiklis yra kitų mokslo centrų darbuotojų, ypač iš išsivysčiusių šalių, vizitai. Nuo 1968 m. A. Jucio grupėje kasmet lankydavosi 3–5 užsienio mokslininkai, neskaitant TSRS mokslininkų bei konferencijų dalyvių. Iš viso pabuvojo 17 užsieniečių, kai kurie – po keletą kartų.
Vertinant mokslininko veiklą, svarbesnis rodiklis yra ne jo darbų skaičius, o jų cituojamumas, nes tik kituose darbuose naudojami rezultatai turi įtakos mokslo raidai. Mokslotyrininkė O. Voverienė, naudodamasi žurnalu „Science Citation Index“, nustatė, kad 1945–1990 m. A. Jucys buvo labiausiai cituojamas pagrindiniuose pasaulio mokslo žurnaluose Lietuvos mokslininkas.
Vidutinis fizikos straipsnis dingsta iš aktyvaus mokslo fondo jau maždaug po 10–15 metų. Monografijos jame išlieka ilgiau – 20–30 metų. Prof. A. Jucio veikla nutrūko 1974 m. Naudojantis duomenų baze „Web of Science“, buvo pasidomėta, ar tebėra cituojami Jucio darbai. Pasirodo, 1990–2004 m. laikotarpiu jie buvo cituoti prestižiniuose mokslo žurnaluose apie 1000 kartų. Retas gyvas mokslininkas gali pasigirti tokiu įtakos mokslui rodikliu. Plačiausiai naudojama A. Jucio pirmoji monografija – 337 nuorodos (iš jų 254 į jos angliškus vertimus). Į antrąją monografiją buvo 274 nuorodos, į trečiąją – 145 nuorodos. Net praėjus pusšimčiui metų, pirmasis užsienyje paskelbtas Jucio straipsnis, skirtas anglies atomo tyrimui, buvo dažnai minimas (55 kartus). Didelę išliekamąją vertę turi ir jo straipsniai apie jo išplėtotus atomo teorijos metodus. Tie duomenys liudija, kad prof. A. Jucys yra laikomas atomo teorijos klasiku.
A. Jucys daug laiko skyrė mokslo organizacinei veiklai. Nors ir nebūdamas TSKP nariu, jis savo autoriteto ir talento dėka sunkiu pokario laikotarpiu tapo vienu iš Lietuvos mokslo vadovų ir organizatorių. Dešimtį metų A. Jucys vykdė Lietuvos mokslų akademijos skyriaus akademiko sekretoriaus pareigas, formavo pagrindines fizikos, technikos, geologijos ir kitų mokslų kryptis. Jis organizavo pirmąjį MA Fizikos ir matematikos institutą ir jam vadovavo, jame įkūrė pirmąjį Lietuvoje skaičiavimo centrą. A. Jucio iniciatyva pradėtas leisti pagrindinis Lietuvos fizikų žurnalas „Lietuvos fizikos rinkinys“, jis vienas iš Lietuvos fizikų draugijos – vienintelės TSRS – organizatorių.
Be to, A. Jucys turėjo daug visuomeninių pareigų, o jas prisiėmęs atlikdavo sąžiningai ir aktyviai. Kasmetėse akademiko ataskaitose jis išvardydavo savo pareigas; tomis žiniomis remiantis ir sudaryta 18 pav. pateikiama diagrama. Iki 1959 m. jis nurodydavo tik svarbesnes papildomas pareigas, apytikriu įvertinimu, jų būdavo ne mažiau kaip penkerios, tačiau, nesant galimybės surinkti išsamių duomenų, paveikslėlyje nurodyti tik jo paties pateikti skaičiai. Nuo 1959 m. jis pradėjo kruopščiai registruoti visas pareigas. Antra vertus, jų skaičiaus šuolį lėmė ir tuo metu prisidėjusios naujos pareigos – TSRS MA Spektroskopijos komisijos nario ir jos grupės pirmininko, kelių naujų mokslinių tarybų ir žurnalų redakcinių kolegijų nario. Tai lėmė ir Lietuvos mokslo plėtotė, ir A. Jucio galimybės skirti daugiau laiko tokiai veiklai, parašius pirmąją monografiją ir užbaigus pradinį – sunkiausią – Fizikos ir matematikos instituto kūrimo etapą. Paskui maždaug dešimtmetį A. Jucio pareigų skaičius buvo maždaug pastovus – apie keturiolika, svyravimus daugiausia lėmė laikinos pareigos konferencijų ar kitų renginių organizaciniuose komitetuose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais A. Jucio visuomeninė veikla buvo linkusi plėstis.
19 pav. Pagerbiamas išrinktasis Plungiškių draugijos
prezidentas (1971 m.)
Prof. A. Jucys pasižymėjo ir savo kultūrine veikla. Dar būdamas studentas, jis surinko kelis tūkstančius žemaitiškų žodžių ir posakių, buvo studentų žemaičių Simono Daukanto draugijos pirmininkas. Pokario metais jis daug laiko skirdavo kraštotyrai, paskelbė ciklą kraštotyrinių straipsnių apie Žemaitijos senuosius valsčius ir kaimus, nemažai prisidėjo prie M. Valančiaus giminės išaiškinimo bei jo muziejaus steigimo Nasrėnuose. A. Jucys buvo Plungiškių žemiečių draugijos – atrodo, vienintelės ilgesnį laiką veikusios tarybiniais metais Lietuvoje – prezidentu ir kuo galėdamas padėjo Plungės kraštui spręsti įvairias problemas (19 pav.). Po A. Jucio mirties jo turėta vertinga XVII–XX a. Žemaitijos dokumentų kolekcija buvo padovanota Mokslų akademijos bibliotekai.
Iki 1957 m. A. Jucys neskyrė daug dėmesio mokslo populiarinimo veiklai, tokius straipsnius rašydavo tik esant reikalui, o ne savo iniciatyva, jo žodžiais tariant, „vengė spaudos ir reklamos“. Tačiau vėliau jis padarė išvadą, kad „spauda padeda mokslui plisti, paragina jaunimą domėtis tuo mokslu, kurio atstovai yra aprašomi spaudoje“. Tad nuo 1957 m. jo populiarių straipsnių apie fizikos ir gretimų sričių pasiekimus skaičius ėmė gausėti (20 pav.). Dauguma jų skirti atomo teorijai bei spektroskopijai – tai interviu, kuriuose pasakojama apie A. Jucio ir jo grupės darbus, straipsniai apie teorinę fiziką mokiniams, besirenkantiems specialybę, įspūdžiai iš konferencijų ir kelionių į kitus mokslo centrus, mokslininkų biografijos jų jubiliejų progomis. Straipsniai bendrais mokslo ir jo organizavimo klausimais buvo rašomi norint atkreipti visuomenės ir vyriausybės įstaigų dėmesį į spręstinas mokslo problemas. Nuo 1970 m., kai A. Jucys užmezgė glaudesnius ryšius su gimtuoju kraštu, jis ėmė rašyti gana daug straipsnių, skirtų kraštotyrai, vietovardžiams bei kalbotyrai (tarp jų ir fizikos terminams). Tarp kitų straipsnių vyrauja visuomeniniai-politiniai, spausdinti daugiausia 1947–1963 m. laikotarpiu. A. Jucys, matyt, redakcijų prašomas, komentuodavo naujus kosmonautikos pasiekimus.
Prof. A. Jucio tiek mokslinė, tiek visuomeninė ir publicistinė veikla nutrūko staiga, 1974 m. vasario 4 d., likus pusmečiui iki septyniasdešimtmečio jubiliejaus. Jo darbų kreivės liudija, kad profesorius mirė kupinas kūrybinių jėgų, daug jo idėjų ir sumanymų liko neįgyvendinta.
Plačiau apie prof. A. Jucio gyvenimą ir veiklą galima susipažinti jo šimtmečio jubiliejui išleistose knygose:
- R. KARAZIJA. ŽALIAS TEORIJOS MEDIS. Akad. A. Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla. – V.: Inforastras, 2003.
- AKADEMIKAS ADOLFAS JUCYS. Gyvenimas. Darbai. Bibliografija / Sudaryt. R. Karazija. – V.: Lietuvos mokslas, 2004. (Pastarojoje knygoje spausdintas straipsnis R. Karazija, A. Momkauskaitė. Mokslinės ir visuomeninės veiklos dėsningumai, p. 18–34 dalinai panaudotas rengiant šį straipsnį.)