Tarptautinė tarpdisciplininė mokslinė konferencija „Regionas: istorija, kultūra, kalba“ šių metų spalio 15–16 d. įvyko Šiaulių universitete.
Tai buvo jau devintasis šios tematikos mokslinis renginys, todėl galima kalbėti ir apie tam tikras tradicijas, tačiau šių metų konferencija išsiskyrė ir keliomis naujovėmis.
Pirmiausia apie tradicijas. Nors ir anksčiau buvo tam tikrų rengėjo statuso ir jo pavaldumo pasikeitimų, tačiau tai esmingai nepaveikė konferencijos organizavimo, nes dalis jos rengėjų išliko tie patys. Pirmąją tarpdisciplininę mokslinę konferenciją „Regionas: istorija, kultūra, kalba“ 2012 m. sumanė ir surengė universiteto Humanitarinio fakulteto padalinys – Šiaurės Lietuvos tyrimų centras. Nuo 2015-ųjų šią tradiciją tęsė universiteto Mokslo instituto Humanitarinių tyrimų centras, o štai jau antrus metus iš eilės – Regionų plėtros instituto mokslininkų grupė. Konferencijos mokslinį komitetą visada sudarė kelių valstybių humanitarinių sričių mokslininkai. Dalis jų yra nuolatiniai visų konferencijų komitetų nariai.
Nepakito domėjimasis regionu kaip tyrimo objektu plačiąja prasme. Į konferencijas rinkosi nemažai dalyvių iš įvairių Lietuvos mokslo institucijų. Šiais metais regioną tyrinėjantys mokslininkai atstovavo aštuonioms aukštosioms mokykloms ir tyrimų institutams. Tarp jų buvo: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Klaipėdos universitetas, Kauno technologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Šiaulių valstybinė kolegija. Aktyvūs buvo ir Šiaulių universiteto mokslininkai.
Tradiciškai bendradarbiavimas vyksta ir su Latvijos mokslininkais. Kai kuriuose pranešimuose nemažai dėmesio skiriama Lietuvos ir Latvijos realijoms bei patirtims. Devintojoje konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Daugpilio universiteto, Latvijos karo muziejaus, Latvijos universiteto ir jo padalinių – Istorijos ir Latvių kalbos institutų, Liepojos universiteto, Rėzeknės technologijų akademijos. Dalyvavo ir mokslininkai iš kitų užsienio šalių – Slovakijos ir Suomijos.
Pirmasis plenarinis posėdis jau ketvirtus metus rengiamas kartu su tarptautiniu tyrėjų tinklu RENET (Researchers’ Excellence Network), t. y. orientuojamasi į tarptautinę auditoriją. Šis tinklas Šiaulių universitete veikia nuo 2015 m. pabaigos ir jungia beveik 50 skirtingų institucijų atstovus iš 24 pasaulio šalių. Jo veiklą koordinuoja doc. dr. Vita Juknevičienė, kurios pastangomis pavyko įgyvendinti ir šių metų regiono konferencijos naujoves.
Zenono Ripinskio nuotr.
Plenarinio posėdžio pranešėjos iš Latvijos, Slovakijos ir Lietuvos anglų kalba pristatė skirtingų sričių tyrimus. Kristynė Bekerė (Kristīne Beķere) iš Latvijos universiteto Latvijos istorijos instituto aptarė latvių išeivijos suteiktą finansinę paramą Latvijai 1914–1921 metais. Klaipėdos universiteto mokslo darbuotoja Kristina Blockytė-Naujokė aptarė Mažosios Lietuvos lietuvininkų Velykų tradicijas. Ivana Pondelikova (Pondelíková) ir Jana Pecnikova (Pecníková) iš Slovakijos – Banska Bystrica Matej Bel universiteto nagrinėjo afganų etninės tapatybės atspindžius Khaledo Hosseini knygoje „A Thousand Splendid Suns“ (liet. Tūkstantis nuostabių saulių). Šiaulių universiteto atstovė Reda Šatūnienė atskleidė požiūrį į netradicinę mediciną Lietuvoje ir už jos ribų. Konferencijos plenarinio posėdžio vaizdo įrašą galite rasti adresu:
Baigiamojo plenarinio posėdžio pranešimai daugiausia buvo skirti Lietuvos ir Latvijos realijoms. Net tris pranešimus perskaitė Šiaulių universiteto mokslininkai: kaimiečio paveikslą lietuvių grožinėje literatūroje ir fotografijoje aptarė profesoriai Džiuljeta Maskuliūnienė ir Kazimieras Župerka, o žodžio „kaimietis“ sinonimų įvairovę, jų vartoseną ir net konkurenciją dabartinėje kalboje – Regina Kvašytė ir Kazimieras Župerka. Dalia Jakaitė kalbėjo apie žmogų, laiškus ir vietą Mekų knygoje „Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai“. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas Vigmantas Butkus aptarė Lietuvos ir lietuvių įvaizdį latvių rašytojų tėvo ir sūnaus Imanto ir Rimanto Zieduonių knygoje „Leišmalīte“ (liet. Palietuvėlė). Latvybes vakarų aukštaičių šiauliškų patarmės šiaurinėse šnektose nagrinėjo Aurelija Gritėnienė iš Lietuvių kalbos instituto, o latviškosios Žiemgalos vietovardžių kilmę aptarė Helsinkio universiteto ir Latvijos universiteto profesorė Laimutė Baluodė (Laimute Balode).
Trijų sekcijų pranešimų tematika, kaip ir ankstesnėse konferencijose, taip ir šiemet buvo gana įvairi. Daugiausia dėmesio dažniausiai skiriama istorijai. Ne išimtis buvo ir šie metai. Kitų sekcijų tematika būna susijusi su pranešėjų atstovaujamomis sritimis. Istorikai nagrinėjo tiek senosios, tiek ir XX a. istorijos bei atminties kultūros klausimus. Šiemet nemažai dėmesio sulaukė Latgala, ypač Daugpilis, kaip didžiausias šio regiono miestas. Sekcijoje „Regionas kultūroje ir kalboje“ daug dėmesio skirta muzikai, lietuvių kalbai ir spaudai. Visose sekcijose pranešimus skaitė ir pripažinti mokslininkai, ir dar tik pradedantys mokslininko kelią doktorantai iš Lietuvos ir užsienio. Tokia dalyvių įvairovė taip pat yra viena iš konferencijos tradicijų.
Didžiausia 9-osios konferencijos naujovė buvo susijusi su šių metų specifika – dėl pandemijos pirmą kartą darbas vyko nuotoliniu būdu per Microsoft Teams platformą. Tai buvo didžiulis išbandymas tiek rengėjams, tiek ir dalyviams. Dėl tų pačių priežasčių šiemet pirmą kartą konferencijos teko laukti iki rudens, nes tradiciškai ji vykdavo kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Dalyvauti šių metų konferencijoje norą pareiškė 30 pranešėjų. Mažesnis dalyvių skaičius, nei būdavo anksčiau, buvo susijęs su keliomis priežastimis. Kai kurie potencialūs pranešėjai atsisakė dalyvauti dėl renginio datos keitimo, nes konferencija iš pradžių buvo perkelta į gegužės vidurį, o po to jos data dar kartą buvo pakeista. Atrodė realu, kad dėl COVID-19 paskelbtas karantinas pasibaigs ir bus galima susitikti Šiauliuose. Kai kas galbūt pabūgo nuotolinio bendravimo. Tenka pripažinti, kad dėl techninių kliūčių ar nepatyrimo, taip pat dėl nuo pranešėjų nepriklausančių priežasčių nebuvo galimybių išklausyti kelių pranešimų. Tačiau norisi tikėtis, kad jų autoriai pateiks straipsnius.
Konferencijos pranešimų pagrindu parengti straipsniai spausdinami į tarptautines duomenų bazes įtrauktame tęstiniame mokslo leidinyje „Acta humanitarica universitatis Saulensis“. Iš iki šiol išleistų šių mokslo darbų 26 tomų net septyni buvo skirti regiono tematikai. Visus šio leidinio tomus galima rasti Šiaulių universiteto tinklalapyje.
Regiono tyrimai yra ne tik įdomus, bet ir sudėtingas daugiakryptis procesas. Pranešimai konferencijose, moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai prisideda prie jų rezultatų sklaidos. Tradicijų ir naujovių derinimas leido įgyvendinti šį sudėtingą sumanymą – surengti 9-ąją tarptautinę tarpdisciplininę mokslinę konferenciją šiemet, kaip ir buvo numatyta.
Nuo 2021 m. sausio 1 d., kai Šiaulių universitetas taps Vilniaus universiteto padaliniu – Šiaulių akademija, keisis daugelis dalykų, tarp jų ir konferencijų bei leidybos organizavimas. Todėl ir klausimas, kurį uždavė kai kurie dalyviai, „Ar įvyks 10-oji konferencija?“ – kol kas liko be atsakymo.