Iš to, kaip švytėjo lietuvių kalbos mokytojų veidai, buvo aišku, kad tai išskirtinė diena. Atvykę iš įvairių Lietuvos vietų, mokytojai, galėjo pasiklausyti jau ne vien lituanistikos autoritetų, bet išsisakyti, pasidalyti savo mintimis ir profesine patirtimi. Kovo 29 d. vyko Lietuvių kalbos instituto projekto „Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas“ (internetinė svetainė: http://www.kompetencija.vpulf.lt/index.php?go=nop) rezultatus apibendrinanti konferencija, kurios pabaigoje 177 mokytojams lituanistams įteikti projekto dalyvių pažymėjimai.
Prie apibendrinančioje konferencijoje išsakytų minčių dar grįšime, o prieš tai atkreipsime dėmesį į projekto pavadinimo pirmuosius žodžius: kompiuteris bemat reaguoja, išskiria raudonu brūkšniu žodį inovatyvios kaip galimai pavojingą gimtosios kalbos taisyklingumui. Pripratę girdėti, kad mūsų kalba yra viena seniausių iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, savotiškas gyvas stebuklas kalbų visatoje, suprantamas nuogąstavimas: kokios kalbos inovacijos siūlomos, ar nesumoderninsime savo kalbos tiek, kad seneliai nebesupras iš mokyklos grįžusių vaikaičių?
Įsigilinęs į projekto tikslus aprimstu, nes jie dalykiški ir humaniški – tiek kalbos, tiek norinčių pasitobulinti mokytojų atžvilgiu. Siekiama, kad mokytojas tobulėtų kaip intelektuali ir šiuolaikiška asmenybė, tam bandoma kurti palankią bendravimo terpę, grindžiamą inovacijomis, o tai teiktų galimybę susipažinti su naujausiais ir aktualiausiais lituanistiniais tyrinėjimais. Ypatingas dėmesys telkiamas į platesnio kultūrinio konteksto išmanymą, informacinių technologijų taikymo ir modernios komunikacinės erdvės privalumus, mokslo ir švietimo institucijų bendradarbiavimą, kūrybišką medžiagos pateikimą ir interpretavimą. Sunku tokiems siekiams atsispirti ar prieštarauti.
2012 m. sausį pagal projekte numatytą mokymų programą buvo pradėta nuo naujų technologijų ir metodikos taikymo per lietuvių kalbos pamokas. Nuo birželio pasilypėta prie kalbos filosofijos ir kultūros animacijos, kūrybinio mąstymo, vaizduotės ir retorinių įgūdžių formavimo kalbos pamokose. 2013 m. sausį pakilta iki paveldo šiandienos, tradicijų ir modernumo, raštingumo įgūdžių ir žinių visuomenės sanryšio dalykų.
Taigi dalykinė mokymų kreivė vedė vis aukštyn: pradėjus nuo inovacijų ir technologijų, kilta ligi paveldo, tradicijų suvokimo ir sąsajų su šiandienos žinių visuomenės iššūkiais. Teisingas priežasties ir pasekmės ryšio suvokimas – juk ne inovacijos ir technologijos aktualiausios, o jų teikiamos galimybės svarbiausiems tautos ir valstybės tikslams siekti, šiuo atveju siekti per jaunąją kartą ugdančius mokytojus, per kalbą ir kultūrą perduodančius tęstinumo estafetę į ateitį.
Tikslas humaniškas, taurus, tačiau veiksmingai jo siekti gali tik gerai žemę po kojomis jaučiantis mokytojas idealistas, drįsčiau teigti – pragmatiškas idealistas. Žiniomis apsiginklavęs, modernias mokymo technologijas įvaldęs, inovacijų ir gyvenimo pokyčių nesibaiminantis mokytojas lituanistas, gebantis savo mokiniams perteikti kalbos ir literatūros tradicijos tąsą, kalbinį ir literatūrinį paveldą, prisotintą dabarties jausenos ir naujausių šių sričių laimėjimų.
Pernelyg daug reikalaujama iš mokytojo? Išties šiems tikslams siekti nėra ribų. Pats siekis sveikintinas, o projektu ir siekiama pažadinti mintį, gal ir aistras, nes kiekvienas savaip suprantame būdus ir priemones tai siekiamybei užtikrinti.
Projekto siekiams įgyvendinti Lietuvių kalbos institutas pasitelkė patikimų partnerių – Lietuvos edukologijos, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetus, Vilniaus verslo ir Marijampolės kolegijas, Lietuvos kultūros tyrimo institutą, Lietuvos kalbų pedagogų asociaciją ir Panevėžio pedagogų švietimo centrą, keturias gimnazijas ir vieną vidurinę mokyklą, iš viso 13 partnerių. Projektą administravo UAB „UpCoded Solutions“, o tikslinėje grupėje dalyvavo 199 lietuvių kalbos mokytojai iš 93 miestų ir rajonų bendrojo ir profesinio ugdymo mokyklų. Mokymus vedę 28 lektoriai parengė 35 pranešimus ir metodines užduotis, kurias siūloma pateikti ir mokiniams.
Penki seminarų ciklai vyko Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje (seminarų darbotvarkės: http://www.kompetencija.vpulf.lt/index.php?m_id=3&ms_id=214). Klausytojai išgirdo apie kalbų mokymo naujoves kitose Europos šalyse, mobiliųjų technologijų taikymo galimybes pamokose, tinklaraščių ir kitų šiuolaikinių kalbos vartojimo erdvių ypatumus, kompiuterinį raštingumą, skaitmeninius išteklius ir programas, naujus lietuvių vardyno tyrimus, kalbos priemones publicistikos žanruose, interaktyvias literatūrinio (kultūrinio) ir kalbinio komunikavimo strategijas, lanksčiąją didaktiką mokyklinėje lituanistikoje, kūrybinio mąstymo ugdymą, lietuvių kalbos ir kalbinės sąmonės pokyčius globalizacijos sąlygomis, lietuviškos tapatybės išsaugojimą ir kitus dalykus. Per penktąjį seminarą vyko apskritojo stalo diskusija, su mokytojais patirtimi dalijosi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Daiva Vaišnienė, beje, buvusi pirmoji šio projekto vadovė. Įrašyto seminaro vaizdo medžiaga pateikta projekto interneto svetainėje (http://www.kompetencija.vpulf.lt/index.php?m_id=5). Tikimasi, kad projekto inovacijas ir užduotis pavyks pritaikyti mokyklose, taigi ir mokiniai įgis naujų žinių.
Ilgalaikius tikslus pamynė laikini
Šioje publikacijoje dalysimės mintimis iš apibendrinančios konferencijos, kovo 29 d. vykusios Lietuvos edukologijos universitete. Be pranešimus skaičiusių lektorių, šioje konferencijoje pasisakyti galėjo ir patys mokytojai. Dėl gimtosios kalbos reikalų didelio džiaugsmo ir optimizmo nebuvo girdėti, kaip ir dera profesionalams, daugiau kalbėta apie skaudžius dalykus. Gal paveikė ir Didžiojo penktadienio prieš šv. Velykas nuotaika.
Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė dėmesį sutelkė į mokyklos ir visuomenės santykius, jų tikslų bendrumą. Ar sutampa mokyklos ir visuomenės lūkesčiai, kai kalbame apie taisyklingą bendrinę kalbą? Juk neišvengiamai šį klausimą tenka išplėsti ir į kalbos politikos, kalbos išlikimo strategijos siekiais besiremiančių kalbininkų lūkesčius. Taigi, kiek visuomenės ir kalbos institucijų bei atskirų asmenų rūpesčiai sutampa? Siūlydama auditorijai pamąstyti, J. Zabarskaitė pateikė ir savo atsakymą į užduotą klausimą: tie lūkesčiai toli gražu ne visada sutampa. Visuomenėje (ar bent jos nemažoje dalyje) švari, taisyklinga kalba ne visada yra vertybė. Kodėl?
Šių vykstančių pokyčių niekas išsamiau nėra analizavęs. Keičiasi visuomenės komunikaciniai poreikiai, vertybės, požiūris į kalbas, taigi keičiasi pati visuomenė. Jai didelio įspūdžio nebedaro kalbininkų ir kalbos normintojų siekiai, prastas pats kalbininkų įvaizdis. Simptomai akivaizdūs, bet priežastys nėra aiškios, nes netyrinėtos. Tad kaip gydyti pasiligojusią visuomenę? Pranešėja kol kas mato vieną išeitį, gal profilaktinę priemonę: nepasiduoti moderniam kalbiniam genderizmui, t. y. absoliučiai laisvai kalbos raiškai ir bet kokioms įtakoms. Antraip pasek-mės būtų grėsmingos.
Kaip nepalankius lituanistikai J. Zabarskaitė išskyrė ir visuomenėje kartais pasigirstančius balsus: ateityje lietuvių kalbos nereikės, todėl geriau dėmesį ir lėšas telkti anglų kalbos mokymui. Atvirumas pasauliui būtinas, kalbėtoja neneigė, bet tuo pačiu metu būtina stiprinti ir lietuviškąją savastį, taigi lituanistiką.
J. Zabarskaitė kvietė visus gerai susimąstyti, ką kiekvienas iš mokytojų gali padaryti savo kalbai, lituanistikai ir bendram labui.
Tarmių metais 2013
Lietuvių kalbos instituto profesorė habil. dr. Danguolė Mikulėnienė 2013-uosius metus įvardija kaip didelių darbų ir galimo lituanistinio sąjūdžio pradžią. Savo pranešime ji svarstė tokio sąjūdžio regimybę, tikimybę ir reikiamybę.
Išties lituanistui tai iškilių sukakčių metai: pedagogės ir mokslininkės, tautinės mokyklos koncepcijos autorės Meilės Lukšienės 100-ųjų gimimo metinių, S. Dariaus ir D. Girėno didžiavyriško skrydžio per Atlantą ir tragiškos žūties 80-mečio, Klaipėdos krašto atgavimo 90-mečio, 1863 m. sukilimo 150-osios metinės, pagaliau pagreitį įgiję Tarmių metai. Stovime ant K. Donelaičio gimimo 300-ųjų gimimo metinių slenksčio – šiai datai pats metas ruoštis. Taigi kiekvienas mokytojas gali rinktis jam artimiausią temą ir su mokiniais ją deramai paminėti, išplėtoti.
Aptariamame projekte nemažai dėmesio buvo skirta Tarmių metams. Iš D. Mikulėnienės parodyto Frydricho Kuršaičio 1876 m. gramatikos žemėlapio matyti, kaip ligi mūsų dienų susiaurėjo lietuvių kalbos vartojimo plotas. Nederėtų tarmės nykimo tapatinti su tarmės raida. Jau gyvenimo realijų neatitinka mūsų širdį glostantys prancūzų kalbininko Antuano Mejė (Antoine Meillet) žodžiai: jis norintiems išgirsti, kaip kalbėjo europiečių proseniai, siūlė atvažiuoti į Lietuvos kaimą ir pasiklausyti lietuvio valstiečio kalbos – tai esanti indoeuropiečių prokalbei artima kalba… Šiandien toks įvaizdis nebeatitinka tikrovės, nes dauguma žmonių jau dvikalbiai, be tarmės, moka ir bendrinę lietuvių kalbą, todėl nuo A. Mejė žavėjusios prokalbės gerokai nutolę. Anot D. Mikulėnienės, šeimoje tarmiškai kalbantys žmonės ir yra tikrieji tarmės saugotojai, laikantys pravirą langą ir į kur kas platesnį kalbos pasaulį, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Šiuos tarmių mokovus profesorė vadina kultūringais žmonėmis, nes šiais laikais tarmė parodo ne žmogaus uždarumą, o jo supratingumą ir nuovokumą. Ypač svarbu, kad žmonės tarmiškai kalbėtų ne tik su tėvais, bet ir vaikais.
Tarmėtyros moksle nesame pradinukai, tačiau mūsų požiūris į dabartinę tarmių padėtį toli gražu nėra šiuolaikiškas. D. Mikulėnienė pasisėmusi naujų idėjų iš praėjusiais metais vykusio pasaulinio geolingvistikos ir dialektologijos simpoziumo. Galime didžiuotis, kad Lietuvos kalbininkai, tarp jų ir D. Mikulėnienė, dirba visomis šiuolaikinės dialektologijos kryptimis.
Tiesa, ne visų tarmių likimas vienodas. D. Mikulėnienė siūlo atkreipti dėmesį į vaikų telefonines žinutes – kaip žemaitukai rašo pranešimus draugams žemaitiškai. Natūraliai bendrauja, kaip yra įpratę, ir tai geras ženklas. Pamirštame pagirti gražiai klestinčią uteniškių tarmę, jau pretenduojančią į regiolektą, nes Utena apskrities
centras. Nerimą kelia nykstančios kupiškėnų ir anykštėnų tarmės. Todėl vos ne baranauskiška gaida kalbininkė kreipėsi į tų vietų mokytojus lituanistus su klausimu: „Ar viską padarei, kad padėtum išsaugoti ir užrašyti bent svarbiausius nykstančių tarmių bruožus?“ Apie Šimonių girios vilkus, išpjaunančius daugybę ūkininkų avių, spauda rašo daug, bet unikali šimoniškių šnekta tokio dėmesio kažin kodėl nenusipelno. O joje išsaugota daug vertingų kalbos ypatybių. D. Mikulėnienė siūlo ypač atkreipti dėmesį į tarmių ir šnektų sandūras, dažnai žyminčias valsčių ir parapijų ribas, bet daugeliu atvejų atskleidžiančias ir istorijos šaknis žemėse, kur kadais susidūrė sėliai su žiemgaliais. Svarbūs mokslui ir mūsų savivokai dalykai, ir mokytojai lituanistai jų apeiti neturėtų. „Kodėl mes nenorime tikrų žinių ir tikros istorijos?“ – auditorijos klausė D. Mikulėnienė.
Mokslininkė tvirtino, kad tarmės dar nenyksta, kaip įrodymą pasitelkusi naująjį būsimo tarmių atlaso žemėlapį. Tiesa, į mokyklinius vadovėlius surašyti požymiai nyksta, pirmą kartą sutiktas žmogus vargu ar prabils tarmiškai, nes visi lankę mokyklą moka kalbėti bendrine kalba. Bet štai pagal nevienodai tariamą ė ir o visoje Lietuvoje jau galima skirstyti į tarmių regionus, bent jau kalbininkai tą sugeba.
Vykdydami mokslinį visuotinės dotacijos projektą per trejus metus kalbininkai pervažiavo Lietuvą ir padarė išvadą: tos vietovės, kurios anksčiau buvo užrašytos kaip Lietuvių kalbos atlaso turtas, jau gali būti ir sunykusios kalbinio savitumo prasme. Tačiau ten, kur yra reikiama infrastruktūra, dar esama daug ir gražiai išlaikytų tarminių punktų. Ko reikia gyvuoti tarmei? Pirmiausia, ten turi gyventi žmonės, kurie kalbėtų vietine tarme. Turi būti koks nors kultūros židinys – mokykla, biblioteka, bendruomenės namai. Reikia parduotuvės, pašto ir kitų žmonių bendravimo vietų.
Iš 2011 m. duomenų matyti, kad Lietuva yra dar labai lietuviškas kraštas. Tad lituanistinio sąjūdžio reikiamybę D. Mikulėnienė apibūdina šia nuostata: nebijokime kitų kalbų, taip pat ir anglų kalbos, bet kelkime savąją kalbą. Anglų kalba tebus kaip bendravimo su kitakalbiais kalba.
Mokiniai – tikrasis mokytojo veidas
Ko profesorė tikisi iš mokytojų? Paprašyta per seminarą pasidalyti savo mintimis, sakė mačiusi nuvargusių mokytojų akis. Tokia gyvenimo realybė. Ko reikia, kad mokytojas išliktų mokinių mylimas ir gerbiamas? Pirmiausia neignoruoti rinkos dėsnių. Tarmių metais kalbininkė prisipažįsta bijanti vieno: kad šie metai nebūtų tik pradainuoti ir prašokti. Turime aiškiai suprasti ir patys sau atsakyti: o kas toliau, peržengus šių metų slenkstį? Kaip vaikai šiandien šneka su tėvais, taip jie šnekės ir ateityje. Reikia ieškoti būdų ir priemonių, kaip geriau supažindinti su kiekvieno regiono kalba, istorija, papročiais, pagaliau regiono kulinariniu paveldu.
Taigi mokytojas lituanistas turi būti konkurencingas, vadinasi, modernus, šiuolaikiškas ir savo pažiūromis. Labai svarbu, kad būtų atviras naujovėms ir toliau tobulintųsi – darbui pritaikytų informacines technologijas.
D. Mikulėnienė prisiminė tikslų trijulę, nuo seno buvusią tarsi priesaku prasmingam žmogaus gyvenimui: pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų. Maža pasodinti medį – šiandien labai svarbu būtų grįžimas į kraštotyros veiklą. Tegu bus vakarų prie laužų, šokių ir žaidimų. Kodėl su gabesniais mokiniais neužrašius vieno kito vietos žmonių tarminio kalbėjimo? Parodykime mokiniams, kaip reikia bend-rauti su žmogumi, gyvuoju tarmės šaltiniu. Pamokykime, kaip įeiti pas nepažįstamus į trobą ar gryčią, kaip pasisveikinti, kaip elgtis netikėtomis aplinkybėmis. Profesorė ragino mažiau verkšlenti dėl jaunimo, išvažiuojančio studijuoti į kitus kraštus, siūlė geriau rūpintis, kad jis grįžtų. Jaunieji renkasi tai, kas geriausia, ir tai jų teisė, todėl mokytojai turi atidžiau žvelgti į savo geriausius mokinius. Ne su visais vienodai reikia dirbti, su geresniais būtina daugiau stengtis. Tada bus daugiau pasiliekančiųjų Lietuvoje.Ne paslaptis, kad šiandien į aukštąsias mokyklas ateina pirmakursiai su gerokai plonesniu nei seniau kultūros sluoksniu: jie nežino, kas yra egzistencializmas ar Lotynų Amerikos magiškasis realizmas – jiems to neprireikė. Tie mokiniai buvojo Graikijoje, atostogavo Turkijoje, bet nesilankė Anykščiuose. Todėl šiandien kvietimas užauginti sūnų, turėtų būti suprastas ir kaip mokytojo orientacija į raštingo, kultūringo mokinio ugdymą. Todėl D. Mikulėnienė ir kvietė kiekvieną mokytoją lituanistą pačiam susikurti savo sėkmės istoriją, kaip kad moko gyvenimo vadybininkai. Jeigu mokykla neišugdys susipratusio, kultūringo inteligento, vadinasi, iki šiol ignoruojame Lietuvos nepriklausomybės istoriją ir patirtį.
D. Mikulėnienei nuostabą ir susižavėjimą kelia XIX a. pab. pirmosios kartos nuo žagrės Lietuvos inteligentų istorija. Jų gyvenimas tikrai nebuvo lengvesnis ar laimingesnis už mūsų. Ir vertiname šiuos žmones ne pagal tai, kaip sekėsi jų asmeninis gyvenimas, bet kaip jie sugebėjo socialiai įprasminti save valstybės veikloje.
Išlieka tiktai kultūringa tauta, – šioje apibend-rintoje išmintyje atsispindi profesorės Danguolės mokslinė ir gyvenimiškoji patirtis. Mokykla turi ugdyti asmenybes. Tik taip sukuriama visokiems politiniams vėjams ir skersvėjams atspari tauta.
Gal ir ne kiekvienam lemta pastatyti namą, užauginti sūnų, pasodinti medį. Tad pasekime panevėžietės Virdžinijos patarimu internete: jei jau viso to negali padaryti, tuomet sukalk inkilą, nusipirk žiurkėną ir neužmiršk palaistyti kaktuso… Protingas patarimas, nes blogiausia, kai nieko nedarai.
Jei tauta apie save nori byloti gyvu žodžiu
Lietuvos kultūros tyrimų instituto Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Rubavičius priminė lyg ir labai aiškius dalykus: kalba gyvuoja kai yra bendravimo priemonė, o žmonių bendrystę palaiko kultūra – tam tikra sugyvenimo būdų visuma su vieta, kaimynais, savimi ir savąja istorija. Taigi gimtoji kalba visada susijusi su kultūra, o ši visados siejasi su tam tikros bendrijos gyvenamąja vieta. Ir kalba, ir kultūra visuomet vietoviška. Iš to vietoviškumo kyla pagrindiniai humanitarinių mokslų, kultūros ir švietimo uždaviniai. Šie mokslai nukreipti į tą vietą, žemės kampą ir konkrečią bendruomenę, sprendžia tai bendruomenei kylančias problemas, tvirtina sugyvenimą su vieta, savų ir svetimų pajautą. Todėl prabildami apie kalbą neturėtume pamiršti kultūros, kurios bendriausias tikslas ir yra palaikyti žmonių bendrumą. Lietuvoje gyvenančių žmonių bendrumą sudaro lietuvybė. Lyg ir aišku, bet V. Rubavičius pastebi, kad apie tai kalbėti jau tarsi neįprasta. Apie lietuviškumą, lietuvybę lietuviams jau lyg ir nepatogu prabilti, tarsi apie politiškai nekorektišką dalyką.
Kaip atsitiko, kad tautai per nepriklausomybės metus įdiegta nevisavertystė, nors lietuviai bent jau laike tarp dviejų pasaulinių karų ja nesiskundė? Šį klausimą užduodame, remdamiesi prieš tai išsakytomis mintimis. V. Rubavičius kviečia sugrįžti į prarastąjį būvį, nesibijant sveiko, „minkšto“ nacionalizmo (tautiškumo) sąvokos. Visos gyvuojančios tautos tam tikra prasme yra vienokio ar kitokio laipsnio nacionalistinės, o tokiomis dėl tam tikrų priežasčių neįstengusios būti jau seniai į mus byloja tik iš senų raštų ir praėjusių laikų istorijos, nes neliko kas prabiltų gyvu žodžiu. Labai teisinga V. Rubavičiaus mintis: reikia skirti sveiką nacionalizmą nuo politinėmis priemonėmis bandomo įtvirtinti agresyvaus, kitų tautų atžvilgiu nesveiko nacionalizmo. Lietuvos istorija primena, kad esame sveiko nacionalizmo tauta, jo neturėtume gėdytis. Prisimindami laikus, kai XIX a. pab–XX a. pr. formavosi moderni lietuvių tauta, galime būti dėkingi savo aukšto intelekto ir kultūros žmonėms (pradedant J. Basanavičiumi ir daugeliu kitų), kurie visais įmanomais būdais lietuvybę tvirtino. Tai, kad pokario metais į miškus išėjo didelė dalis Lietuvos jaunimo, o sovietų okupacijos metais tauta nenutauto – tai prieškario tautinės mokyklos darbo vaisius.
V. Rubavičius pabrėžė ir kitą svarią mintį, kartais išslystančią it birus smėlis tarp pirštų: savo valstybę, kaip ir lietuvybę, kurti turime nuolat ir be perstojo, o ypač svarbu turėti drąsos skleidžiant savo kultūrą pasaulyje. Priminė Antano Smetonos mintį: jeigu nėra tautinės mokyklos, tai nėra ir tos kultūros, palaikančios bendratį, skleidžiančios, tvirtinančios lietuvybę… Aiškių aiškiausiai suformuluota užduotis mokyklai, kitas dalykas, kaip šios gilios ir puikios mintys siejasi su dabartinėmis mokyklinėmis programomis po visų buvusių reformų ir perturbacijų. Lietuvos šviesiausi protai šitai suprato tada, kai Lietuvos miestuose gyveno vos 15 proc. šalies gyventojų ir tie patys daugiausia buvo ne lietuvių tautybės. Lietuvybė Lietuvoje buvo diegiama be Vilniaus ir Klaipėdos krašto. Tai ne visada suvokiama dabarties politikų, bent jau sprendžiant iš jų tiek delsiamų, tiek skubotai priimamų sprendimų. Intelekto problema pernelyg ryški, lyginant kad ir su Pirmosios nepriklausomybės inteligentija.
Dar kartą pacituokime A. Smetoną, kurį prisiminė pranešėjas. „Tautinės mažumos – ne svetimšaliai, o savi piliečiai. Ne svetimšaliai, o kitataučiai“. Nuostabi įžvalga, daranti garbę tarpukario Lietuvos požiūriui. Teisinga antrinanti ir V. Rubavičiaus išvada: mes kaip žmonės visi esame kitokie, esame savi kaip lietuviai, bet kiekvienas skirtingas, kitoks. Šis principas nepaneigia ir „minkštojo“ nacionalizmo, ir lietuvybės, kurios mums šiuo metu trūksta.
Suvokti lietuviškumą, tvirtinti lietuvybę kaip svarbiausią kultūros ir gimtosios kalbos tikslą, kurti tam tikrą lietuvybės ideologiją, skleisti ją ir tvirtinti mokykloje, – taip V. Rubavičius formulavo mokytojams lituanistams iškylančią užduotį. Tai neišvengiama, jeigu norime ne tik išlikti – būti, bet ir stiprinti bei plėsti savo gyvybines kūrybines galias, skleisti save pasaulyje.
Gimtosios kalbos stiprybės ir kylančios grėsmės
Apie Lietuvos edukologijos universitetą kaip ištikimą lietuvių kalbos mokytojų partnerį kalbėjusi Lietuvių kalbos ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr. Lina Murinienė pastebėjo, kad projekto rengėjai taip pat nemažai pasimokė stebėdami, kaip mokytojai vertina inovacijas ir kaip jas diegia mokyklose. Ne visos mokyklos aprūpintos paskutinį technikos žodį atitinkančiais kompiuteriais ir inovatyviausia įranga. Tačiau vis vien bendromis jėgomis įmanoma daug padaryti. L. Murinienė dėkojo Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentei Eglei Šleinotienei, kurios dėka dalyvauti projekte galėjo ne vien Vilniaus regiono, bet ir atokiausių Lietuvos kampelių mokytojai. Projekto dėka Lietuvos edukologijos universitetui pavyko užmegzti ryšius su kai kuriomis gimnazijomis ir mokyklomis, į kurias bus važiuojama su parodomosiomis pamokomis ir kitais renginiais.
Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleinotienė savo pranešime nagrinėjo temą „Moderni ir inovatyvi lituanistika mokykloje: buvimas tarp Scilės ir Charibdės“, o prieš tai priminė ir kaip gimė šis projektas. Istorija kiek paradoksali.
E. Šleinotienę vokiečiai pakvietė ekspertuoti vieną jų projektų (Activ-ELP), skirtą interaktyvioms lentoms. Įpratusi kruopščiai atlikti visus namų darbus, E. Šleinotienė išsiaiškino, kad Lietuvos mokyklose naudojama per tūkstantį interaktyvių lentų. Nutarė į Vokietiją nuvežti kokį nors pozityvų lietuviškos patirties pavyzdį, bet nieko stebėtino nerado. Užtat vienoje svetainėje aptiko talentingos pedagogės pamokos planą, o labiausiai patraukė dėmesį vien neigiami atsiliepimai apie tos mokytojos patirtį. Girdi, visiška nesąmonė, pagal tą planą negalima dirbti.
E. Šleinotienė išvažiavo į konferenciją su skaudančia galva, o sugrįžusi nuėjo į Lietuvių kalbos institutą pas Jolantą Zabarskaitę ir Daivą Atkočaitytę-Vaišnienę. Kažką turime daryti… Štai iš šių kelių epizodų ir išsirutuliojo projektas. Išeitų, ne prietema mūsų gimtosios kalbos padangėje.
E. Šleinotienės įsitikinimu, lituanistams atsiveria geros galimybės. Jos vadovaujama asociacija yra dviejų tarptautinių asociacijų narė, lituanistai Briuselio pinigais kviečiami vykti į tarptautines konferencijas, bet galioja sąlyga – mokėti užsienio kalbas.
Priimant įstatymus paprastai daromos lietuvių kalbos būklės analizė, iš kurios aiškėja mūsų gimtosios kalbos stiprybės. Išliko per šimtmečius, vadinasi, turi stuburą ir tradicijas. Turime kvalifikuotų pedagogų – lietuvių kalbos pedagogas yra aukščiau Europos vidurkio. Mūsų mokytojai lituanistai naudoja naujausias mokymo technologijas, kompiuterinėse klasėse turimas internetas greitesnis už daugelį Europos šalių. Veikia ne tik Lietuvių kalbos institutas, bet ir kitos lituanistika besirūpinančios institucijos. Turime mokymo bazę, europinių struktūrų pinigų, neatvėso ir mokinių motyvacija mokytis gimtosios kalbos. Kaip vieną iš galimybių E. Šleinotienė paminėjo aukštųjų mokyklų pedagogų ir mokyklų bendradarbiavimą. Prasminga ir profesionalu, kai mokytojui į pagalbą ateina universitetai ir mokslo institutai. Pagaliau turime pedagogų rengimo, mokytojų ir kalbininkų mokymo visą gyvenimą sistemą.
Yra ir silpnų vietų. Tai nuolatiniai pokyčiai, nesiliaujantis įvairių metodikų brukimas į mokyklas, ne visi mokytojai turi tiek jėgos ir drąsos toms naujovėms dėl naujovių atsispirti. Yra pedagogų perkvalifikavimo sistema, bet ją decentralizavus, „nuleidus“ į rajonus mokytojams sudaryta galimybė virti savo katile, toliau rajono ribų neišvažiuoti. Tarp silpnybių paminėtina aukštųjų mokyklų ir bendrojo lavinimo sistemos mokyklų vadovų pozicija, kai nuo jų supratimo, kartais ir nuostatos, priklauso kalbų mokymas.
Yra ir didelių grėsmių, pirmoji iš kurių – per didelė politinės sistemos įtaka mokyklai. E. Šleinotienės svariai ir teisingai pasakyta: politikų nė per šautuvo šūvį negalima prileisti prie mokyklos ir jaunosios kartos. Matome, kas vyksta, kai mokykla ir mokiniai tampa įkaitais politikų rankose (šiuos ponios Eglės žodžius auditorija pasitiko plojimais).
Per didelis lituanistų kuklumas kenkia
Per mažai kalbama apie globalizacijos iššūkius mokyklai ir ypač gimtajai kalbai. Po trejų metų universitetuose ir mokyklose 30–40 proc. sumažės mokinių ir studentų skaičius, bet pavojaus varpai negaudžia. Iš švietimo ir mokslo įstaigų teks pasitraukti daugeliui pedagogų, o išeis juk ne patys blogiausi. Štai kodėl jau šiandien pedagogų kvalifikacijos kėlimas įgyja tokią svarbą.
Aktualūs lietuvių kalbos finansavimo reikalai, net klausimo neturėtų kilti, kad gimtosios kalbos reikmėms gali būti mažinamos lėšos. E. Šleinotienė kviečia aktyviau naudotis ES daugiakalbystės strategija. Dalyvaudama tarptautinėse konferencijose įsitikina, kad parama mažosioms kalboms kitose šalyse yra didesnė negu lietuvių kalbai Lietuvoje. Briuselio koridoriuose ponia Eglė tvirtina sutinkanti įvairių projektų atstovus, tik ne lituanistus – jų ten nėra. Estai, latviai, lenkai gali būti pavyzdys, kaip reikia dirbti, ginti savo kalbos interesus.
Į lietuvybę žiūrime tarsi atsietai nuo bendro konteksto: turime valstybinės kalbos ir kitas strategijas, bet jų neapjungiame su tautinių mažumų kalbų strategija. Modernioje Europoje prie bendro stalo kalbama apie gimtąją ir kitas kalbas, kuriamos bendros strategijos.
Kitose ES šalyse pasirodžius naujiems vadovėliams pedagogai apmokomi jais naudotis. Tas pats su mokymo programomis – kiekvienas pedagogas apmokomas su jomis dirbti. Lietuvoje numetama mokykloms – žinokitės. Vakaruose be plano mokytojai neina į mokyklą, Lietuvoje daug kam atrodo, kad planas nebūtinas. Neturime geros darbo kokybės ir vertinimo sistemos.
E. Šleinotienė kvietė sugrįžus į mokyklas daugiau bendrauti su kitų kalbų mokytojais – jie nėra konkurentai ir ne priešai. Gal jie turi daugiau metodikų, bet iš lituanistų galėtų pasimokyti giluminio žvilgsnio į kalbą, kuriuo šie juk pasižymi.
Taigi turime trūkumų, bet ir privalumais pasinaudoti nepamirškime. Nuo seno žinoma, kad lietuviai lėtai kinko, bet kai paima už vadžių – tik laikykis. Palinkėsime, kad projekto pabaigą vainikuotų naujo lituanistinio sąjūdžio pradžia.
Gediminas Zemlickas
