sociologija

Įrašo "Epstein’o riaušių modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Prieš tai aptartas Granovetter’io slenksčių modelis yra tik vienas iš itin paprastų kolektyvinio veiksmo modelių. Šį kartą pratęsime Granovetter’io slenksčių modelio temą kiek sudėtingesniu riaušių modeliu – Epstein pasiūlytu 2002 metais [1]. Šis modelis yra įdomus tuo, kad jis yra dinamiškas modelis atkuriantis pasikartojančius ir vis nuslopstančius smurto protrūkius. Nesename britų matematikų darbe [2] buvo parodyta, kad modifikuota šio modelio versija neblogai numato 2013 metų Londono riaušių ir po jo sekusių marodierių išpuolių intensyvumą. Skaityti „Epstein’o riaušių modelis“ toliau

Įrašo "Granovetter’io slenksčių modelis" reprezentacinis paveikslėlis

Rizikos fizikoje pristatome dar vieną kolektyvinio veiksmo modelį. Prieš dvi savaites nagrinėjome plojimų atsistojus modelį, o ankstesniais metais nemažai rašėme apie „užkrečiamos nuomonės“ Kirmano ir Basso modelius, bei jų tarpusavio panašumus. Dar vienas panašus klasikinis modelis, kurį pristatysime šiame tekste, nagrinėja žmonių polinkį prisidėti prie masinio politinio veiksmo. Šiame tekste nagrinėsime Mark’o Granovetter’io pasiūlytą slenksčių (angl. threshold) modelį. Skaityti „Granovetter’io slenksčių modelis“ toliau

Įrašo "Extra Credits: Paskatų galia" reprezentacinis paveikslėlis

Dažnai politikai ir kiti didieji pasaulio „judintojai“ priima tiesmukus, grubius sprendimus. Dažnai tokius sprendimus lydi netikėtos pasekmės.

Pavyzdžiui, visi gerai žinome, kad degalais varomos mašinos teršia aplinką išmesdamos anglies dvideginį į atmosferą, o elektra varomos mašinos anglies dvideginio neišmeta. Logiška būtų skatinti žmones pirkti ir naudoti elektra varomas mašinas. Bet kai kuriose valstybėse tai nepadeda sumažinti taršos. Kodėl? Todėl, kad elektra yra gaunama deginant iškastinį kurą. Padidėjus elektros vartojimui, tenka sudeginti daugiau iškastinio kuro. Tarša tiesiog persikelia iš vieno sektoriaus į kitą, bet nedingsta savaime.

Meksiko miesto valdžia sugalvojo genialų būdą kaip kitaip kovoti su automobiline tarša – priėmė įstatymą draudžiantį tam tikrą dieną vairuoti mašiną, kurios registracijos numeriai baigiasi tam tikru skaičiumi (pvz., antradienį negalima būtų važiuoti mašinomis, kurių numeris baigiasi 3 arba 5). Tarša turėjo sumažėti maždaug 1/7 (nes mašiną gali vairuoti 6 dienas iš 7), bet ji padidėjo. Kodėl? Nes žmonės pradėjo pirkti pigias nusenusias mašinas, kurias vairavo tą dieną, kai negalėjo vairuoti savo „pagrindinės“ mašinos.

Šias problemas galima būtų numatyti panaudojant… kompiuterinius žaidimus! Stebint kaip žmonės žaidžia juos. Stebint kaip jie reaguoja į išoriškai kuriams paskatas.

Kviečiame žiūrėti Extra Credits video įrašas šia tema.

Įrašo "Kodėl žmonės yra labiau linkę lošti loterijose, kurias laimėti yra mažiau vilties?" reprezentacinis paveikslėlis

Šių metų pradžioje didžiausia JAV loterija Powerball sumažino tikimybę laimėti pagrindinę prizą iki 1 iš 300 milijonų. Tai buvo padaryta su tikslu privilioti daugiau lošėjų ir padidinti loterijos pelningumą. Žinodamas sumažėjusią tikimybę racionalus žmogus, visgi, turėtų elgtis priešingai – mažiau lošti. Tačiau ar taip elgtųsi realus žmogus?

Pagrindinis tokio tipo loterijų kabliukas slypi tame, kad pagrindinis prizas yra kaupiamas (didesnė ar mažesnė pagrindinio prizo dalis keliauja į kitą savaitę) tol kol kas nors jį laimi. Taigi mažesnė tikimybė laimėti pagrindinį prizą (vieno konkretaus žaidimo metu) lems didesnius pagrindinius prizus. Tiesiog pagrindiniai prizai ilgiau išliks nelaimėti, tad turės daugiau laiko „užaugti.“ Kuo didesnis prizas „užaugs,“ tuo daugiau žmonių norės įsitraukti į loteriją ir jį laimėti. Atitinkamai turėtų augti loterijos organizatorių pelnas.

Toks sprendimas yra gana neintuityvus, bet veikiausiai bus veiksmingas.

Platesnę diskusiją rasite Extra Credits vaizdo įraše ir Wired tinklaraštyje.

Sebastian Wernicke pasinaudodamas Amazon ir Netflix pavyzdžiais pasakoja apie tai kaip šios kompanijos naudoja duomenų mokslą siekdamas perprasti savo auditoriją ir pasiūlyti jai įdomius serialus. Šis procesas, žinoma, turi savų kabliukų, kurie yra įdomūs ir apie kuriuos visada verta susimastyti. Tad kviečiame peržvelgti šią TED kalbą.

Įrašo "„Rinkėjo“ modelis" reprezentacinis paveikslėlis

1973 metais du britų mokslininkai pasiūlė elementarų rūšių konflikto modelį, kurio generuojami rezultatai labai priklausė nuo topologijos matiškumo [1]. Vienmačiu atveju viena rūšis visada nugalėdavo, o dvimačiu rezultatas jau nebuvo toks aiškus. Per sekančius kelis dešimtmečius šis modelis atrodo taikymų sociologijoje ir tapo žinomas kaip „rinkėjo“ modelis (angl. voter model). Šiame tekste supažindinsime jus su elementariausia šio modelio versija. Skaityti „„Rinkėjo“ modelis“ toliau