video

Didelė dalis mokslinių tyrimų prasideda nuo idėjos, kuri išsako tyrėjo lūkesčius pasaulio atžvilgiu. Taip tyrėjas suformuluoja savąją hipotezę. Mokslas nebūtų mokslu, jei tyrėjas neturėtų patvirtinti hipotezės eksperimentais ar stebėjimais. Surinkęs pakankamai duomenų tyrėjas gali patikrinti ar jo hipotezė pakankamai gerai paaiškina duomenis ir ar jo hipotezės yra geresnė už galimas alternatyvas.

Vienas iš metodų tokiam patikrinimui yra kritinės vertės formalizmas [1], kurio rezultatai (hipotezės priėmimas ar atmetimas) priklauso nuo tam tikros tyrėjo pasirinktos patikimumo vertės (p-vertės). Dažnai tyrėjas negali laisvai pasirinkti šios vertės, nes skirtingose mokslo srityse egzistuoja savo tradicijos kokia p-vertė turėtų būti. Gyvybės moksluose dažnai užtenka, kad klaidos tikimybė būtų mažesnė už \( 0.05 \), o fizikoje dažnai girdėsime apie \( 5 \sigma \) tikslumą, kuris atitinka klaidos tikimybę mažesnę už \( 5.7 \cdot 10^{-7} \)).

Iš pirmo žvilgsnio šis metodas neatrodo turintys kokių nors ydų. Tačiau šios ydos iškyla šiuolaikinio mokslo kontekste – dažniausiai spausdinami darbai, kuriuose pranešama apie teigiamą, o ne neigiamą rezultatą. Šis metodas tuo tarpu yra paremtas tuo, kad kelios nepriklausomos mokslininkų grupės turėtų pakartoti tą patį tyrimą ir gauti panašius rezultatus. Tik tokiu atveju galima būtų atmesti galimas klaidas eksperimento schemose ir taip pat atsitiktinumo galimybę. Tačiau jei publikuojami tik teigiamą rezultatą pranešantys darbai, tai pirmoji grupė, kuri atsitiktinai viršys pasirinktą p-vertę, darbą atspausdins ir pasaulis pateiks klaidingų žinių.

Tikėtina, kad kiek geriau šią informacija perteikia Hank Green šiame SciShow vaizdo įraše. Kviečiu pasižiūrėti.

Norintiems daugiau techninių dalykų siūlyčiau užmesti akį į Nassim Nicholas Taleb sudėtą juodraštį [2].

Kompiuteriniuose žaidimuose žaidėjų valdomi herojai vykdo kvestus, žudo monstrus ir taip uždirba pinigus, kuriuos vėliau išleidžia įrangos tobulinimui ar tiesiog maloniems niekučiams (nuosavas namas, gyvūnas ir pan.). Tačiau šioje „mechanikoje“ slypi problema – pinigai yra sukuriami iš niekur. Tie pinigai, kuriuos turėjo goblinų gentis niekada nesisuko žaidimo ekonomikoje. Tas pats NPC (ne žaidėjo personažas) tą pačią užduotį MMO žaidime siūlys kiekvienam žaidėjui kas kartą sumokėdamas sumą, kurią pasirinko žaidėjai. Šiuo atveju gal kiek mažiau akivaizdu, bet šie pinigai niekada iš tikrųjų nesisuko žaidimo ekonomikoje. Toks užduočių vykdymas, monstrų medžiojimas sukuria pinigus iš niekur. Kai žaidėjas yra vienas, tai nėra didelė bėda, bet kai žaidėjų tūkstančiai, tai gali atsirasti hyperinfliacija. Apie tai kas tai yra ir kaip su tuo kovoja žaidimų kūrėjai kviečiame pasižiūrėti Extra Credits vaizdo įraše.

Ofisų darbuotojai vakaruose turi tradiciją – per didžiąsias šventes (pvz., Kalėdas) atsitiktinai pasiskirstyti kam ir kas dovanos dovanas. Kas bus kieno „slaptu Kalėdu seneliu“. Tačiau su daugeliu įprastų paskirstymo algoritmų yra esminių problemų dėl kurių pasiskirstymas nėra nei atsitiktinis nei visiškai slaptas. Šiame Numberphile įraše trumpai pristatomos pagrindinės daugelio algoritmų problemos, bei būdai jas apeiti.

Vargu ar dažnas susimasto kokią prasmę turi skaičiukai rodomi atsidarius elektroninę bankininkystę. Vargu ar kyla klausimų vedant kortelės PIN kodą. Viskas atrodo paprasta ir akivaizdu. Atrodo, kad taip buvo per amžius. Bet iš tiesų žmonija žingsniavo ilgu ir painiu keliu, kol atkeliavo iki dabartinio pinigų suvokimo. Tikėtina, kad šis kelias dar nebaigtas, mat pastaruoju metu po truputį žengiame naują žingsnį – vertiname ne banknotus (kaip tą darė mūsų tėvai ir seneliai), bet plastikines korteles, kuriuose saugomi elektroniniai pinigai.

Kviečiame pasižiūrėti Extra Credits komandos darbą vaizdo pasakojimus apie popierinių pinigų istoriją. Žemiau pateikiame nuorodą į pirmąjį vaizdo pasakojimą šia tema.

XVIII amžiaus pirmoje pusėje Kionigsbergo (dabar Kaliningradas) miesto gyventojai labai didžiavosi savo miestu ir jo septyniais tiltais. Sakoma, kad miestas buvo be galo gražus ir miestelėnai mėgdavo vaikščioti palei upę ir eiti ją kertančiais tiltais. Natūraliai iškilo klausimas ar įmanoma praeiti visais tiltais po vos vieną kartą. Atsakymas ir šios problemos analizė Numberphile video įraše.

Blogiukai įkūrė savo bazę 10 aukštų piramidėje. Šioje piramidėje yra gausybė kambarių, kurių turinys nėra nieko įdomus, bet yra ir vienas kambarys, kuriame yra įranga valdanti mirtiną ginklą. Šią įrangą jums, gerųjų jėgų super-šnipui, reikia sunaikinti. Bet jūs nežinote tikslios vietos kur tas kambarys yra. Jums tėra žinomos kelios užuominos…