Dabar manoma, kad viduramžiais Europą niokojusios epidemijos turėjo neįtikėtinų pasekmių – 10 proc. europiečių suteikė atsparumą ŽIV infekcijai. Tik kurios ligos epidemijos? Vieni mokslininkai tvirtina, kad kai kuriuos iš mus imunitetu dvidešimtojo amžiaus marui apdovanojo jo pirmtakas maras, kiti – jog raupai. Aišku, jog kažkas sukėlė mutaciją, padedančią organizmui apsisaugoti nuo ŽIV. Ji paveikia baltųjų kraujo kūnelių proteiną ir neleidžia ŽIV pažeisti šių ląstelių, taip pat – imuninės sistemos. Tokia mutacija pasižyminčių žmonių Europoje žymiai daugiau, nei kituose kraštuose. Pasak paskutiniam tyrimui vadovavusio Liverpulio universiteto profesoriaus Christopherio Duncano, mutacijos prasidėjo prieš 2500 metų, o jas sukėlė reiškinys, lydėjęs kartų kartas, taigi maro hipotezė labai reali. Šio profesoriaus vadovaujama komanda matematiškai apskaičiavo, kad kai kilo maro epidemija, tarp 1347 ir 1350 m. nusinešusi 40 proc. europiečių gyvybes, tik 1 iš 20 tūkst. žmonių turėjo minėtąją mutaciją, ir šis skaičius augo lygia greta su naujomis epidemijomis. Tačiau kita mokslininkų grupė dar 2003 m. buvo paskelbusi, kad mutacijos priežastis – raupai, ir šios hipotezės atsisakyti neketina. Jeigu vis dėlto tiksli C. Duncano hipotezė apie marą, ja galima paaiškinti ne tik vidutinį mutacijos lygį Europoje, bet ir tai, kodėl jos paplitimo lygis Suomijoje bei Rusijoje didžiausias – apie 16 proc. (tuo tarpu Sardinijoje – tik 4 proc.). Baisiosios ligos protrūkiai Rusijoje ir Skandinavijoje tęsėsi daug ilgiau, nei likusioje žemyno dalyje, tad dabar tokia vertinga mutacija šiaurės Europoje galėjo vystytis maždaug iki 1800 m.

Nature

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).