Mokslo Lietuvos pašnekovas - Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininkas, akad. dr. Paulius Subačius, Vilniaus universiteto docentas. Kalbėsimės apie tai, kokias užduotis spręs atsinaujinanti Akademija, taip pat rūpės mokslo bei studijų reikalai, nes pašnekovas yra Mokslo ir studijų sistemos reformos metmenis parengusios darbo grupės narys. Priminsime, kad pastarąjį darbą inicijavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.

 Kaltas kilmininkas

Pirmiausia leiskite pasveikinti šią vasarą tapus Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos naujuoju pirmininku - gera proga panagrinėti ne vien Akademijai, bet ir platesnei visuomenei rūpimus klausimus. Pradėkime nuo Lietuvių katalikų mokslo akademijos pavadinimo. Kaip žinia, nėra lietuviško ar bet kokio kitokio tautinio mokslo - yra vienas pasaulinis mokslas. Šia prasme klaidinti gali Jūsų vadovaujamos garbingos Akademijos pavadinimas, kuris tarsi pristato esant lietuvių katalikų mokslą. Tai ne dviprasmybė?

Dėl visko kaltas kilmininkas. Lietuvių kalba rašantiesiems intelektualius tekstus kyla tam tikra problema, gerai pažįstama redaktoriams: susiduriama su kilmininkų sekomis, dėl kurių darosi neaišku, ką kuris kilmininkas nurodo, su kuriuo žodžiu turi būti siejamas. Tenka tikslinti tą sąryšį. Kalbose, kuriose kilmininką nurodo prielinksnis, būna aiškiau, nors anglų kalboje susidūrus su keliais for taip pat nėra stilinga, dažnai nesuprantama.Išgirdęs junginį ‘lietuvių katalikų mokslas˙ ne iškart žmogus gali suprasti, kam priklauso sąvoka ‘mokslas˙. Ar tai katalikų, ar lietuvių mokslas? O gal tiesiog mokslo akademija? Taigi gali būti įvairiai suprantama.

Kiek suprantu 1922 m. Lietuvių katalikų mokslo akademiją kūrusius žmones, man susidaro įspūdis, kad jie nebūtų galėję įsivaizduoti katalikiško mokslo ar katalikų kaip mokslo pažyminio. Tai katalikų mokslininkų susibūrimas - Akademija. Tokia buvo tarpukariu, tokia lieka ir mūsų laikais. Akademija vienija mokslininkus, kurie nebijo prisipažinti esą katalikai ir mano, kad tikėjimas svarbus jų akademinei veiklai, tyrimams, visuomeninėms nuostatoms. Ir jie tai deklaruoja.

Pagaliau manęs negąsdina ir pateiktas klausimas, ar yra toks atskiras katalikų mokslas. Žinoma, tiesmukas klausimas būtų gal ne visai korektiškas, tačiau jau nuo Apšvietos laikų vyksta intensyvi diskusija dėl objektyvaus mokslo. Lyg ir nusistovėjo pusiausvyra, kad štai gamtos mokslai yra objektyvūs, jų neveikia pasaulėžiūra, na, o humanitariniai ir socialiniai mokslai esą labai veikiami pasaulėžiūros, tam tikrų išankstinių prielaidų ir t. t. Gal labai nenutolsime nuo Katalikų mokslų akademijai svarbių reikalų, bet labai knieti pasitikslinti. Vis dėlto sovietų laikais buvo teigiama, kad pasaulėžiūros nuostatos yra labai svarbios ir gamtos moksluose, todėl laikantiesiems kandidatinio minimumo egzaminus tekdavo studijuoti F. Engelso ‘Gamtos dialektiką˙, V. Lenino ‘Materializmą ir empiriokriticizmą˙.

Ne tiek Marksas ir Engelsas, bet pirmiausia jų vulgarūs sekėjai labai suprimityvino pasaulėžiūros bei ideologijos įtaką mokslinei veiklai. Gal ne visuomet ta įtaka akivaizdi, kai kalbame apie tyrimų metodiką, bet tyrimų srities ar krypties pasirinkimas, išeities pozicijos, etinių problemų sprendimas visada susijęs su pasaulėžiūra. Gerbtinas katalikų mokslininkų įsipareigojimas atstovauti krikščioniškajai ideologijai, moralei ir aiškiai deklaruoti savo pozicijas.

To ir tikėčiausi iš mūsų Akademijos narių, nes tai vienas iš mūsų susibūrimo tikslų. Tačiau svarbu ne vien deklaruoti savo nuostatas, bet ir jas įsisąmoninti, suvokti, kaip tikėjimas giliai susijęs su moksline veikla. Tai prasminga dvejopai. Prasmingas tikėjimas, nes Bažnyčia mus ragina atnaujinti visą pasaulį Kristuje. Tai prasminga ir mokslo perspektyvoje - ir su tuo sutiks, ko gero, visų sričių mokslininkai, nes kuo gilesnė refleksija, kuo geresnis savo prielaidų pažinimas ir apmąstymas, tuo gilesni yra teoriniai pjūviai ir brandesni mokslo vaisiai.

Orientuosis į humanitarines ir socialines problemas

Ar nėra tam tikros takoskyros Katalikų mokslo akademijos veikloje tarp gamtos mokslų bei humanitarinių ir socialinių mokslų? Ko gero, Akademijoje dominuoja ne gamtos mokslų atstovai?

Nenorėčiau sutikti. Katalikų mokslo akademijos atgaivinimo Lietuvoje, jos perkėlimo atgal iš išeivijos į Lietuvą iniciatorius buvo Giedrius Uždavinys, tapęs ir pirmuoju atkurtos Akademijos Centro valdybos pirmininku. Jis medikas, kardiochirurgas, kone kiekvieną dieną rankose tiesiogine prasme laikantis širdį. Tai sritis, tarsi kuo toliausiai esanti nuo teorinių samprotavimų, sritis, kurioje taikomos biologijos, medicinos žinios ir naujausios technologijos.

Tarp Katalikų mokslo akademijos akademikų šiandien yra ne vienas gamtos mokslų atstovas. Tai ir biochemikė prof. Sofija Kanopkaitė, ir žemės ūkio mokslų atstovė prof. Vanda Žekonienė. Pagal narių skaičių medikai mūsų akademijoje galėtų konkuruoti su edukologais ir istorikais. Yra matematikų, o ir fizikos mokslui atstovauja toli gražu ne vienintelis Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Boruta SJ.Ar keičiasi Katalikų mokslo akademijos veikla, ar esama siekio ją keisti? Juk pats gyvenimas keičiasi, palyginkime kad ir su prieškariu ar pokariu, kai Akademija buvo priversta veikti išeivijoje.

Iš tiesų, ir iki šiol Akademijos veikla buvo kiek labiau orientuota į humanitarinius ir socialinius tyrimus. Centro valdyba jau yra nusprendusi, kad ateityje ji dar labiau turėtų plėtoti tas sritis.Kas formuoja tokią nuostatą? Ar siekis nekartoti Lietuvos mokslo akademijos veiklos?

Ne, Lietuvos mokslo akademija yra visiškai kitokio pobūdžio darinys. Nenorėtume nei kaip nors lygintis, nei gretintis ar priešintis, nei apskritai svarstyti tokio klausimo. Pirmaisiais metais po Katalikų mokslo akademijos atsikūrimo Lietuvoje, kai ateistinio nepasitikėjimo tikinčiu žmogum dvasia dar karaliavo mokslinių įstaigų koridoriuose, buvo labai svarbu, kad įvairių sričių mokslininkai, kurie drįso deklaruoti savo katalikišką pasaulėžiūrą, ir rastų savo profesinei veiklai tam tikrą prieglaudą po Lietuvių katalikų mokslo akademijos sparnu. Pirmuosiuose suvažiavimuose buvo ir matematikos, fizikos, sekcijos, kur kalbėta apie gamtos mokslų tyrimus grynąja šio žodžio reikšme. Ne apie bioetiką, o tiesiog apie mediciną buvo dauguma pranešimų ir medicinos sekcijoje.

Dabar manome, kad tokio pobūdžio pranešimai ir publikacijos galėtų rasti vietą kituose profesionaliuose, specialistų auditorijai skirtuose leidiniuose. O Katalikų akademijos suvažiavimuose, konferencijose, pagaliau Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (neseniai pasirodė 28 tomas) turėtų būti orientuojamasi į tokias humanitarines ir socialines publikacijas. Taip formuluojame ir savo nuostatas: ‘Savo leidiniuose skelbsime tik tokio pobūdžio mokslo darbus ir šaltinius, kurie susiję su katalikybės, krikščionybės, Bažnyčios, jos suformuotos kultūros praeitimi ir dabartimi Lietuvoje bei pasaulyje, taip pat su krikščioniškąja antropologija grindžiamu medicinos, ekologijos, technologinės plėtros moksliniu bei praktiniu problemų kėlimu ir sprendimu˙.Argi ne krikščioniškos kultūros vertybių terpėje išaugo visas mūsų mokslas? Taigi gal ne taip jau paprasta nubrėžti tą ribą tarp krikščioniškųjų ir kitokių vertybių. Bet gal straipsniuose būtinai reikėtų vartoti ‘perkūnsargius˙: žodžius ‘krikščioniškas˙, ‘katalikiškas˙?

Ne, žodžiai čia niekuo dėti, nereikia kartoti užkalbėjimų. Jūs pats ir atsakėte į iškeltą klausimą: tai tikrai nėra siaura tyrinėjimų kryptis, nes krikščioniškoji kultūra ir suformavo dabartinę Lietuvos kultūrą. Būtų sunku nurodyti kokios nors žmogiškosios veiklos Lietuvoje sritį, kur nebūtų juntama krikščioniškųjų vertybių. Kita vertus, juk kiekvienas leidinys turėtų siekti aiškesnės problematikos lauko, negu ligi šiol turėjo dalis Lietuvos mokslo leidinių, neišskiriant nė Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio. Kai tų leidinių buvo mažai, kiekvienas stengėsi apžioti didesnį kąsnį, bet dabar labai didelė leidinių įvairovė. Mūsų Akademija ir jos leidinių tematikos apibrėžimas neriboja Akademijos narių mokslinės veiklos. Aš pats nebuvau, nesu ir nebūsiu linkęs savo straipsnius spausdinti tik Katalikų akademijos Metraštyje, dalyvauti tik Akademijos konferencijose. Kiekvienas iš mūsų narių veikia gana plačioje mokslinėje bei visuomeninėje erdvėje, Akademija tėra tik vienas iš jos laukų. Institucinės savimonės varžtuosePateiksiu gal ir ne visai korektišką klausimą: Katalikų akademija lyg ir nori naudotis kitų mokslo institucijų išaugintais bei subrandintais vaisiais. Tačiau tos institucijos mokslininkus aprūpina darbo vieta, patalpomis, aparatūra, literatūra, taip pat atlyginimu, tegul ir nedideliu. O Katalikų akademija tose institucijose sukurtais darbais didžiuojasi savo konferencijose, spausdina savo ‘Metraštyje˙ ir kituose leidiniuose?

Klausimas netgi visai mandagus, tik jis signalizuoja apie tą akademinę ir institucinę savimonę, kuri būdinga ir vyrauja Lietuvoje. Iš tiesų natūraliausia mokslininkų reiškimosi terpė pasaulyje yra įvairios neinstitualizuotos bendruomenės. To reikia siekti ir Lietuvoje?

Būtent taip, nes tos bendruomenės, draugijos, asociacijos ar klubai dažniausiai leidžia savo leidinius, rengia konferencijas, o universitetai ar institutai tik suteikia patalpas, priglaudžia tas konferencijas. Kiekvienas atlieka savo misiją. Būtent institucija ir turi suteikti mokslininkui darbo vietą ir darbo priemones. Institucijose dažniausiai yra biblioteka, nors Lietuvoje dar ne visada taip yra. O profesinis susikalbėjimas vyksta kitoje plotmėje, kitoje terpėje. Labai svarbu tokių terpių gausa ir įvairovė.

Net ir labai pragmatiškai žvelgiant, Katalikų akademija nepretenduoja į vertinimo balus, už kuriuos mokslo institucijos dabar gauna pinigų. Iš tikrųjų temoka grašius už pernykštį sniegą. Tad nė vienas universitetas ar institutas negali skųstis, kad Katalikų akademija iš jo nuplėšia kokį nors labą. Per bendrijas, draugijas kuriasi ir šalies akademinė bendruomenė. Tiesa, Lietuvoje nelabai sutariama, ar yra tokia bendruomenė.

Iš tiesų, Katalikų mokslo akademijoje galima jausti to bendrumo raišką. Labai svarbu, kad Akademijoje nėra įtampos tarp vyriausių mokslininkų ir vidurinės ar net pačios jauniausios kartos. Pripažinkime, kad tokia įtampa jaučiama daugelyje institucijų ir organizacijų. Katalikų akademijoje besiburiantys už mane vyresni žmonės pasitikėjo, išrinko mane Katalikų mokslo akademijos akademiku, į Centro valdybą, pagaliau - jos pirmininku, nepaisant to, kad kai kuriais atvejais kitaip negu jie įsivaizduoju Akademijos veiklą ir perspektyvas. Todėl tariuosi, kalbuosi ir susikalbu su kitais Valdybos nariais, nors dauguma jų buvo mano tiesioginiai mokytojai Vilniaus universitete. Tai prof. Zigmas Zinkevičius, prof. Antanas Tyla, Bažnyčios hierarchas ir didelis autoritetas vyskupas Jonas Boruta SJ.

Kartų darnumas yra reikšmingas bendruomenės požymis. Nemanau, kad galėtų susiklostyti akademinė bendruomenė, jei tarp kartų išliktų tokia nenatūrali ir agresyvi įtampa. Beje, tą įtampą dar kartais eskaluoja ir žiniasklaida, ypač tada, kai rašo, jog universitetuose dėsto vieni senoliai, nebėra tarp dėstytojų jaunimo ir panašiai. Gal ne vien Lietuvos bėda, kartais ir JAV šmaikštuoliai pareiškia: ‘Kas yra universitetas? Tai vieta, kuri yra senelių namai...˙

Negeranoriškumo šaknis - nomenklatūra

Apsistokime ties neatsitiktinai išsprūdusiu žodžiu ‘įtampa˙. Iš kur ji kyla mūsų mokslo ir studijų institucijose? Iš kur tiek piktumo, pavydo, netolerancijos artimam savo? Bet gal sutirštinu spalvas?

Manau, kad pagrindinė tos aplinkos negeranoriškumo problema - nomenklatūra. Mes ją paveldėjome, ji išliko. Kai kas sako, kad tai, girdi, vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau mokslo nomenklatūroje daugybė keturiasdešimtmečių, ir jie tokie pat nomenklatūros atstovai, kaip ir atėjusieji iš ‘anų laikų˙. Taip pat pažįstu daug 60-70 metų amžiaus profesorių, kurie niekada nepriklausė jokiai nomenklatūrai, visada jai priešinosi ir šiandien priešinasi. Kiekviena proga naudodamasis primenu savo mokytojo ir visų darbų vadovo prof. Juozapo Girdzijausko pavyzdį. Jis niekada nepriklausė jokiai nomenklatūrai ir dabar nepriklauso, visada rėmė jaunesniuosius, jų kelią į mokslą. Niekam nestatė jokių dirbtinių užtvarų, kiek galėjo, visiems padėjo. Nei amžiaus, nei statuso klausimo čia nekyla - visai kita asmenybė. Tokių puikių pavyzdžių visi galėtume pateikti ne po vieną, tačiau būtų liūdna sulaukti laikų, kai tokie geranoriški pavyzdžiai taptų pavieniais mažais stebuklais.

Mūsų akademinėje bendruomenėje sunkiai suvokiama, kad geranoriškumas gali būti labai kritiškas. Ir priešingai: kritika gali būti geranoriška. Nereikia neprincipingumo, kuris kartais vadinamas geranoriškumu. Lygiai taip pat labai pavojinga kritika, kuri tėra spardymas, draskymas, ardymas ir galvojimas, kad aš vienas žinau, kas yra tiesa.Tai asmenybės, mentaliteto, išsiauklėjimo dalykai, bet labai priklauso ir nuo sistemos, nuo aplinkos, kaip dabar mėgstama kartoti. Juk būkime atviri: šiandienė aplinka, pradedant nuo šeimos, mokyklos, aukštosios mokyklos ir baigiant visu mūsų gyvenimu, neformuoja pakantumo, geranoriškumo, tolerancijos. Priešingai - jaunas žmogus pratinamas konkuruoti, rungtis, pirmauti. Niekas labai nepasmerkia, jei konkuruodamas ką ir nustumia. Kai nėra kultūrinio pamato, aukštų dvasinių vertybių, tas ‘pirmavimas˙ pavirsta karikatūriškomis ir agresyviomis formomis. Bet atsiprašau, kad užuot klausęs, pats imu reikšti savo mintis.

Prakalbote apie dalykus, kurie yra Katalikų mokslo akademijos visuomeninės veiklos ar raiškos visuomeninėje kultūrinėje terpėje tikslas. Kaip tik ir mėginame ugdyti tas minėtas savybes, žinoma, pradėdami nuo savęs ir artimiausios aplinkos. Katalikų akademija turėtų būti vieningas balsas, reaguojantis į akademinėje terpėje, visuomenėje, kultūros ir švietimo politikoje pasireiškiančias blogybes. Manau, jog šiandien tos reakcijos jau turėtų būti reiškiamos ne deklaracijomis, ne peticijomis, nors kartais ir to prireikia, sprendžiant konkretų klausimą, ar protestuojant prieš nepagrįstą valdžios sprendimą. Reikia to, kas vadinama visuomenės kritika - analizių. Mokslininkai pagal savo pašaukimą ir veikimo būdus juk analizuoja, tiria žvelgdami į savo aplinką, taikydami ne tik savo specialybės instrumentus, bet ir bendruosius intelektinės analizės instrumentus. Jie privalo aiškintis, kokios yra giliosios priežastys, kad kai kas vyksta ne taip, kaip turėtų vykti. Kokios yra tos mąstymo prielaidos, kurios sukuria aplinką, iš kurios dalis žmonių nori bėgti, renkasi kitus kraštus, mums svetimą gyvenimo būdą, nes Lietuvoje jaučiasi nejaukiai, svetimi. Taip vyksta daugiausia, deja, dėl žmonių tarpusavio santykių - santykių šeimoje, darbe, autobuse, valdžios įstaigose.Europietiškumas ir tautiškumasInteligentų aplinkoje tarsi ‘gero tono˙ požymiu tapo pareiškimai, kad jie nemyli savo tautos, savo valstybės. O juk visais laikais inteligentija buvo savo tautos vedlys, aukodavosi savo tautos labui. Bet dabar mūsų vadinamasis inteligentas veikiau pasiryžęs būti juodadarbiu užsienyje, negu inteligentu (deja, neretai skurstančiu) savajame krašte. Į kieno rankas atidavėme savo tautos, valstybės, savo pačių likimus?

Laisvoje visuomenėje kiekvienas elgiasi savo galva. Kiekvienas turi laisvę deklaruoti, kas jam patinka. Blogiausia, kad laisvės ir atsakomybės sąvokos būtų tarsi iš skirtingų pasaulių ir niekaip nesusieina.

Viena iš Katalikų mokslo akademijos misijų - ugdyti brandų patriotizmą, kad ir koks dabar nemadingas šis žodis. Žvelgdami iš krikščioniškų, katalikiškų pozicijų galime sujungti šiuos du dalykus, kurie šiandien Lietuvoje sunkiai susimaišo kaip aliejus su actu gardžiam salotų padažui reikalinga proporcija. Mintyje turiu europietiškumą ir tautiškumą. Mūsų visuomenėje pradaigota kažkas svarbaus: europietiškumas (dažnai tariamas) imtas kelti aukščiau už tautiškumą. Tą galima buvo justi iš vidurinės mokyklos, kurią protino savi ir iš svetur atvykę pranašai, jau nekalbant apie aukštąsias mokyklas, kur tautiškumo deklaravimas tapo tarsi prasto skonio požymiu. Nors tik per protingai suvoktą, įsisąmonintą, išjaustą tautiškumą galima suvokti savo vietą naujojoje Europoje. Neįsivaizduoju brandaus europiečio, kuris nejaustų ir tvirtų savo tautos šaknų. Toks ‘europietiškumas˙ bematant ištirpsta amerikietiškumo ar bet kurioje kitoje stipresnėje terpėje.

Galiu sutikti, kad minėtas nuostatas vaikai į šį pasaulį atsineša ne su motinos pienu, bet įgyja mokydamiesi, žiūrėdami televiziją, skaitydami ar naršydami internetą. Tos įtampos priežastis yra tai, kad nemaža dalis tautiškai ir patriotiškai nusiteikusių žmonių visai nenorėjo ir ligi šiol dar nenori matyti Lietuvos kaip integruotos Europos dalies, matyti Lietuvos kultūros krikščioniško pagrindo ir krikščioniškų pavidalų. Dažnai iki šiol apsiribojama kaimo kultūros sluoksniu, kuris kartais tapatinamas su pagoniškąja kultūra, nors iš tikrųjų su ja turi mažai ką bendra. Kaimo žmonių kultūra didžia dalimi taip pat yra parakrikščioniška, kai kurie papročiai nebūtinai tiesiogiai susiję su krikščionybe ar Bažnyčia. Kad ir būrimai su žvakėmis, kurie kartu su Krikštu atėjo iš Ispanijos ar kitų krikščioniškosios Europos pakraščių.

Reikėtų ieškoti europietiškumo ir tautiškumo dermės, ir būtent intelektualams čia tenka didžiausias vaidmuo. Mokykloje sunkiai ieškoma ir dažnai nerandama, kaip vaikams, jaunimui parinkti priimtiną tautiškumo ir europietiškumo diegimo formą. Viso ko pradžia turi būti universitetai, nes juose rengiami mokytojai.

 Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Bus daugiau

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).