Habil dr. Audrius Maruška iki 1999 m. dirbo Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedroje. Mokslinio darbo kryptis - cheminė analizė, chromatografija ir elektroforezės tyrimų metodai. Tai skirstymo mokslas. Jo vadovaujamoje tyrimų grupėje dirbo trys doktorantai ir keli magistrantai, sėkmingai bendradarbiauta su Fermentu ir užsienio partneriais - Upsalos universitetu Švedijoje, Mainco ir Marburgo universitetais Vokietijoje. Grupė kūrė atskyrimo medžiagas, sorbentus, taikė metodus, kurie padeda atskirti įvairias medžiagas. Deja, plėsti savo tyrimų mastų Technologijos universitete tuo metu nebuvo galimybių, tad grupė pasinaudojo kvietimu ir perėjo į Vytauto Didžiojo universiteto tuometinio Aplinkotyros fakulteto Bendrosios ir biologinės chemijos katedrą (dabar - Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedra).

Atėjo su solidžiu įdirbiu

Ypatingos finansinės paramos VDU grupei nežadėjo, bet galėjo pasiūlyti patalpas, būtinas veiklai plėtoti. VDU lėšomis buvo suremontuotos patalpos Vileikos gatvėje netoli Dainų slėnio. Seniau 8 aukštų pastatas priklausė Lietuvos energetikos institutui ir buvo naudojamas administracinėms bei gamybinėms reikmėms. Pažymėsime, kad į VDU perėjusi grupė atsinešė ir solidų su Volkswagen fondu (Vokietija) ir Marburgo universitetu Vokietijoje pradedamą bendrą projektą bei Aleksandro fon Humbolto (Alexander von Humboldt) fondo (Vokietija) dovanotą aparatūrą. Gavę vietos kurtis, A. Maruškos grupės jauni mokslininkai savo jėgomis iš pradėtų vykdyti tarptautinių projektų lėšų ėmė kurti mokslinę tyrimų ir mokomąją bazę: įsigijo ir montavo įrangą, laboratorinius baldus. Įrengė solidžias Lietuvos sąlygomis laboratorijas.

Studentai įrengtose laboratorijose atlikdavo praktinius tyrimus, o grupės nariai dirbo mokslinius darbus. Turint nuosavą tyrimų bazę nereikėjo dėl kiekvieno eksperimento vykti į Švedijos ar Vokietijos universitetų laboratorijas. To ir siekė grupės vadovas - prie savo laboratorijos iš universiteto pritraukti jaunus mokslininkus, sudaryti jiems kuo geresnes darbo sąlygas ir taip bent iš dalies pristabdyti ‘protų nutekėjimą˙. Pats vadovas užsienio laboratorijose stengėsi dirbti ne ilgiau kaip 2-3 mėn., ilgiausiai - pusę metų, kad su savo grupės nariais ir studentais galėtų užsiimti mokslu savu tapusiame VDU, Aplinkotyros fakulteto Bendrosios ir biologinės chemijos katedroje. A. Maruškos vadovaujami jaunieji mokslininkai ir toliau palaikė glaudžius ryšius su Vokietijos bei Švedijos universitetais.

Kapiliarinės elektroforezės laboratorijoje magistrantės Reda Vaičiutė ir Gidarė Lisauskaitė atlieka tyrimo darbą

Nedidelėmis pajėgomis A. Maruškos grupės nariai kartu su katedros bendradarbiais sugebėjo įrengti apie dešimtį kryptingai veikiančių laboratorijų, tarp jų mokomųjų. Jose bakalauro laboratorinius darbus atlieka biologai, fizikai ir aplinkotyrininkai. Tos materialinės bazės pagrindu buvo galima įsteigti VDU ir chemijos, tiksliau cheminės analizės magistrantūrą bei aukščiausios pakopos studijas - chemijos doktorantūrą. Lietuvoje buvo ne pats palankiausias metas steigti naujas studijų programas, bet cheminių analitikų poreikis didėjo. 2005 m. ekspertai pažymėjo, kad ‘katedros darbuotojų iniciatyva sukurta šiuolaikinė mokslinė tiriamoji bazė, kokios nėra jokioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje˙.

2001 m. Aplinkotyros fakultete buvo atidarytos naujai įrengtos instrumentinės analizės, taip pat fizikinės ir cheminės analizės laboratorijos. Minint fizikinės analizės pradininko Lietuvoje Vinco Čepinskio 130-ąsias gimimo metines, fizikinės ir cheminės analizės laboratorija buvo pavadinta jo vardu. V. Čepinskis Kauno universitete 1925 m. įkūrė fizinės chemijos ir elektrochemijos katedrą, rūpinosi mokomuoju ir moksliniu darbu. Naujųjų laboratorijų atidarymo metu tuometinis Bendrosios biologijos ir chemijos katedros vedėjas docentas D. Mickevičius pakvietęs A. Marušką į VDU ir palaikęs šios mokslinės grupės iniciatyvą, pabrėžė, kad naujose laboratorijose įdiegta įrangos už 2 mln. litų. Katedroje intensyviai buvo vykdomi moksliniai tyrinėjimai, A. Maruškos vadovaujama grupė sėkmingai dirbo prie dviejų naujų tarptautinių projektų. Laboratorijos ir jaunų mokslininkų darbai buvo gerai vertinami užsienyje, doktorantai galėjo tobulintis Vokietijos ir Švedijos universitetuose.

Pažymėsime, kad dėl atliktų darbų ir vykdomos mokslinės veiklos 2002 m. buvo pakeistas Bendrosios ir biologinės chemijos katedros pavadinimas - ji tapo Chemijos katedra. Katedros vadovu paskirtas Audrius Maruška. 2002 m. pabaigoje jis Vilniaus universiteto Chemijos fakultete apsigynė ir habilitacijos darbą. Katedroje buvo įsteigtos cheminės analizės magistrantūros studijos ir doktorantūra. Šie abejonių nekeliantys laimėjimai pasiekti bendradarbiaujant su užsienio bendrovėmis ir universitetais, ir to galima linkėti visiems Lietuvos mokslininkams.

Vertas dėmesio Volkswagen fondo finansuojamas projektas - Polirotaksaninių monolitinių sluoksnių ir homogeninių gelių kapiliarinei chromatografijai ir elektrochromatografijai sintezė ir tyrimai. Šį projektą nuo 1999 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. liepos mėn. koordinavo A. Maruškos vadovaujama grupė; vykdė kartu su Marburgo universiteto darbuotojais. Projektas susijęs su nanostruktūrų savaiminiu formavimusi ir šio reiškinio taikymu chromatografijoje. Projekto biudžetas buvo apie 0,5 mln. litų, darbams vykdyti naudota unikali laboratorinė įranga.

Šiuo projektu siekta pristabdyti protų nutekėjimą. 75 proc. visų lėšų buvo skirta projekto vykdytojams iš Lietuvos ir 25 proc. - projekto vykdytojams iš Marburgo universiteto. Lietuva dar buvo Europos Sąjungos narė kandidatė, tad Volkswagen fondas siekė palaikyti kandidatus. Pusketvirtų metų (iki 2003 m. birželio mėn.) buvo vykdomas šis projektas, jis labai sustiprino A. Maruškos grupės narių pasitikėjimą savo jėgomis. Ką jau kalbėti apie tai, kad projektas padėjo sustiprinti ir VDU Chemijos katedros laboratorijų aparatūros bazę. Iš projektui skirtų lėšų pavyko įsteigti ir kapiliarinės elektroforezės laboratoriją. Kapiliarinė elektroforezė - tai mikrometodas. Vilniaus universiteto chemijos fakultete prof. Audrius Padarauskas turi tokį aparatą, o jo bendravardžio Maruškos grupė pagal tarptautinius projektus įsigijo net keturis. Vienos tokios automatinės sistemos kaina - apie 200 tūkst. litų.

A. Maruškos grupė koordinavo ir bendrą su Upsalos (Švedija) universitetu projektą - Ištisiniai ribotai pasiekiami sorbentai tiesioginei biologinių skysčių nanochromatografijai. Šį projektą finansavo Švedijos karališkoji mokslų akademija (2000 m. liepos mėn.-2002 m. birželio mėn., 2005 m. rugsėjo mėn.-2006 m. rugpjūčio mėn.). Jis skirtas biologinių skysčių mikroanalizei, panaudojant ypatingos architektūros sorbentus. Vykdant šį projektą teko bendradarbiauti su iškiliu cheminės analizės srityje žmogumi Upsalos universiteto Farmacinės ir analizinės chemijos katedros profesoriumi Duglu Westerlundu (Douglas Westerlund) įvairių Cheminės analizės žurnalų, pavyzdžiui, Chromatographia, Journal of Biochemical and Biophysical Methods, redakcijų nariu, daugelio tarptautinių konferencijų organizatoriumi ir žinomu chromatografijos srities mokslininku. Kartu įvairiuose projektuose bendradarbiauta su chemijos mokslo pasaulyje didelį autoritetą turinčiu Upsalos universiteto Biomedicinos centro profesoriumi Stelanu Hjertenu (Stellan Hjertén), žinomu chromatografijos ir elektroforezės specialistu. 1999-2000 m. kauniečiai iš Upsalos sugebėjo atsivežti tris furgonus įrangos, ji buvo sumontuota naujose laboratorijose.

Kaip teigia VDU Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedros doc. Olga Kornyšova, Upsalos universiteto Biomedicinos centre kauniečiai atliko ne tik tiriamuosius darbus. Jie matydami, ką po remonto ir aparatūros atnaujinimo švedai išmeta, įsitikino, kad kai kurią įrangą ir baldus dar puikiausiai galima pritaikyti VDU kuriamose laboratorijose. Kauniečiams padėjo ir prof. S. Hjertenas, Nobelio premijos laureato Arne Tiselijaus (Tiselius) mokinys.

Po darbo Upsalos universiteto laboratorijose kauniečiai eidavo į švedų atnaujinamas laboratorijas, kur galėjo pasirinkti keičiamos naujos įrangos ir parengti gabenti į Kauną. Švedai iš pradžių į tai žvelgė kreivai. Upsalos universiteto administratorius, įsitikinęs, kad lietuviai ne ‘bimbalą muša˙, o rūpinasi savo laboratorijomis Kaune, leido jiems patiems pakuotis reikalingą įrangą. Švedų darbas brangus, todėl patiems kauniečiams teko atsirenkamą įrangą pakuotis. Trumpam gaudavo keltuvą, nes švedai skaičiuodavo kiekvieną savo darbo minutę. Egidijus Machtejevas greitai perprato darbo su keltuvu subtilybes, tad apsieidavo ir be šeimininkų pagalbos.

A. Maruškos grupės jaunimo pasišventimą galima suprasti, o ir vadovui nereikėjo ieškoti papildomų argumentų entuziazmui sužadinti - jo ir taip pakako. Visi žinojo, kad dirba sau, kad, jei bus savos aparatūros, nereikės dėl kiekvieno eksperimento lakstyti po užsienius. Tad normalias darbo sąlygas sau kūrė savo pačių rankomis. Tuo mokslas ir žavus. KTU cheminės technologijos fakulteto doktorantai Olga Kornyšova, Vilma Kudirkaitė ir Egidijus Machtejevas, dirbantys A. Maruškos grupėje, patys susikūrė sau normalias darbo vietas, o tai ne tas pats, kas ateiti į jau parengtą šiltą vietelę. Trys KTU doktorantai mokslininkai įsiliejo į VDU su solidžiu ne tik mokslinės veiklos Vokietijos ir Švedijos universitetuose kraičiu, bet ir savo pačių sukurtomis darbo vietomis. Taigi ne baltarankiai atėjo.

Įdomu, kad didžiausias rūpestis buvo ne įrangos ir baldų transportavimas į Lietuvą, bet visai kas kita. Sudėtingiausia buvo gauti iš švedų vietą laikyti tą ‘grobį˙ tol, kol bus pergabentas į Kauną. Mat švedai neturi, kaip mes sakytume, sandėlių, o visą išmontuojamą įrangą išmeta, ją kitą dieną išveža tuo užsiimanti bendrovė. Be to, švedai dirba pagal griežtą grafiką, ir labai nepageidautina net trumpam trikdyti jų darbo ritmą. Jei prof. Stelanas Hjertenas nebūtų nuoširdžiai padėjęs lietuviams, labai abejotina, ar būtų pavykę pakrauti ir pargabenti į Kauną tris furgonus laboratorinės įrangos.

Kitas svarbus projektas - Monolitinių kapiliarinių kolonėlių proteomo analizei sintezė ir charakterizavimas, 2002 m. jį finansavo E. Merck fondas. A. Maruška buvo projekto mokslinės grupės vadovas, projektas vykdytas su Mainco J. Gutenbergo universitetu ir Merck KgaA (Vokietija) bendrove. Iš vokiečių gauta nemažai įvairios aparatūros ir įrangos. Pridursime, kad 1992-1993 m. A. Maruška, kaip Aleksandro von Humboldto fondo stipendininkas, tobulinosi Mainco universitete, tada užsimezgė ryšiai su vienu žymiausiu pasaulyje skysčių chromatografijos specialistu profesoriumi Klausu K. Ungeriu; su juo bendradarbiaujama ir dabar. Vėliau prof. K. K. Ungeriui buvo suteiktas Kauno technologijos universiteto garbės daktaro vardas. Labai pravertė tarptautinės su vokiečių ir švedų kolegomis organizuotos mokyklos, kuriose teko dalyvauti, vėliau ir patiems jose mokyti daugeliui A. Maruškos grupės doktorantų.

2002 m. pradėta bendradarbiauti su žymia farmacijos bendrove AstraZeneca (Molndal, Švedija). Švedai rėmė projektą Monolitinės nejudrios fazės kapiliarinei elektrochromatografijai. Švedai šiam projektui neskyrė daug lėšų, tačiau suteikdavo tyrimams reikalingą įrangą, chemines medžiagas ir kitų darbui reikalingų priemonių. A. Maruškos tyrinėtojų grupė įgijo tarptautinį pripažinimą, tai įrodo jų aktyvus dalyvavimas ir kituose projektuose chromatografijos metodų kūrimo moksle, chromatografijos medžiagų ir ypač mikroanalizės metodų plėtojimo srityje - tai viena iš prioritetinių tyrimų krypčių pasaulyje.

2002 m. lapkričio mėn. Audriui Maruškai pasiūloma užimti katedros vedėjo pareigas. Sutinka, nes tiki, kad tai sustiprins katedros autoritetą, o jauniems darbuotojams padės lengviau įsilieti į mokslinę ir pedagoginę veiklą. Grupė sėkmingai vykdė ir tarptautinius įsipareigojimus. Ypač pavyko Volkswagen fondo finansuojamas projektas. Labai vaisingai bendradarbiaujama su švedais, o prof. S. Hjertenui net buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Tai tikrai neeilinis įvykis, nes šio universiteto garbės daktarais dažniausiai tampa užsienio lietuviai.

Daug studentų iš Lietuvos pagal Švedų instituto Visby ir Šiaurės ministrų tarybos programas, vėliau Socrates-Erasmus programą buvo priimti į S. Hjerteno laboratoriją.

Išties S. Hjertenas - nepaprastas žmogus! Nepaisant to, kad jam jau 78-eri, jis - labai aktyvus mokslininkas, visą save atiduodąs darbui ir studentams. Ligi šiol profesorius turi laboratoriją, kurią išlaiko iš laimimų projektų. Upsalos universiteto analizinės chemijos mokykla pripažinta pasaulyje. Jos pradininkas - 1926 m. Nobelio chemijos premijos laureatas Teodoras Svedbergas (1884-1971 m.), sukūręs ultracentrifugavimo metodą molekulių masės nustatymui - molekulėms, koloidams, baltymams atskirti. Jis buvo taip pat jau mirusio A. Tiselijaus mokytojas. Iš pastarojo patirtį ir perėmė S. Hjertenas. Pasak A. Maruškos, A. Tiselijus pirmasis išskirstė globulinus su elektroforeze, už tai 1948 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.

Šių didžiųjų darbų tęsėjas S. Hjertenas taip pat yra tos pačios mokslininkų plejados atstovas, daugelio biochemijos klasikinių metodų kūrėjas. Šie metodai iki šiol taikomi biotechnologijos, biologijos laboratorijose. Be to, jis pirmasis ėmė taikyti agarozės gelius, kurių galima rasti kiekvienoje laboratorijoje. Kaip galime nepaminėti ištisinių sorbentų, naudojamų mikroanalizei. Kauniečiai juos naudoti išmoko Upsalos universitete ir toliau sėkmingai plėtoja jų taikymo metodus. Sorbentais paprastai laikomos tam tikros granuliuotos medžiagos, o S. Hjertenas suformavo sorbentus kolonėlėse ištisinio koralo pavidalu. Gavo sorbento strypelius, kur tarp tokių ‘koralo˙ sienelių, tarsi kempinės struktūros, teka skystis ir vyksta masės mainai tarp skysčio ir sienelių: sienelės yra sorbentas. Tai mikroformato užduotis - sorbentas sintetinamas in situ. Įsivaizduokime, kad reikėtų pakuoti plauko storio kapiliarus ar mikrolusto kanalus. (Mikrolustai - tai dažniausia silicio ar kvarco plokštelės su tankiai juose integruotais mikrokanalais, vožtuvais, siurbliais, kapiliarinėmis kolonėlėmis ir kitokiais elementais, padedantys atpažinti ir analizuoti medžiagas.) Kokybiškai viską atlikti būtų itin sudėtinga. S. Hjerteno pasiūlytas metodas padeda išvengti daugybės sunkumų: sorbentas užpildomas skysčiais (monomerų tirpalu) ir sukuriamos sąlygos vykti polimerizacijai vietoje. Pats sorbentas tampa tarsi porėtu filtru, chemiškai prilimpa (prisiuvamas) prie sienelių mikrokanaluose.

Sorbentas gali būti įvairių formų: ne tik išilginio pavidalo, o ir kitokios formos. Ją lemia tai, koks yra skirstymo indas, nes sorbentas formuojamas indo viduje. Tai privalumas, nes priklausomai nuo skirstymo indo sorbentas gali būti bet kokios konfiguracijos mikrolustuose, pavyzdžiui, serpantino formos. Mažame plote siekiama integruoti ilgą sorbento kolonėlę, nes nuo to priklauso sorbento veiksmingumas.

VDU Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedros doc. O. Kornyšova pastebi, kad tų išmoningų formų sorbentas reikalingas tam, kad juo užpildant kokią nors talpą ir naudojant skysčio tėkmę svarbu sorbentą įtvirtinti, suformuoti palaikančius filtrus, kitaip tariant, ‘įlydyti˙. Kartais nėra paprasta padaryti, tarkime, 50 mikrometrų, t. y. plauko storio, filtrus. Naujasis laboratorijoje taikomas metodas drąsiai galėtų būti vadinamas aukštųjų technologijų metodu, nes leidžia projektuoti laboratorijas mikrolustuose.

Kauniečiai, save laikantys prof. S. Hjerteno mokiniais, labai didžiuojasi ir toliau plėtoja šio žymaus mokslininko metodus. 2007 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje planuojama surengti Šiaurės šalių skirstymo mokslo draugijos (Nordic Separation Sciencie Society) konferenciją. Dar neseniai ši draugija vienijo Skandinavijos šalių skirstymo mokslo atstovus, bet paskutiniu metu įtraukus į savo veiklą ir Baltijos šalių mokslininkus, habil. dr. A. Maruška pakviestas būti šios konferencijos organizatoriumi.

Sustiprėjus šios draugijos narių veiklai Lietuvoje bus galima dar aktyviau dalyvauti tarptautiniame skirstymo mokslo gyvenime, lengviau pavyks įsitraukti ir į naujus tarptautinius šios krypties projektus.

Šia šviesia nata galima būtų baigti šį rašinį, jeigu ne vienas ‘bet˙. Pasirodo, kad visi tyrinėtojų grupės džiaugsmai čia ir baigiasi. Kokios kliūtys iškilo gerai dirbančios, tarptautinės veiklos autoritetą įgijusios grupės kelyje ir kuo čia dėtas straipsnio pavadinimas Vargas dėl mokslo, papasakosime kitame Mokslo Lietuvos numeryje. Tačiau nenorėdami skaitytojų palikti visiškoje nežinioje, pateikiame prof. Stelano Hjerteno laišką Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui prof. Zigmui Lydekai, iš kurio turėtų paaiškėti, kodėl ėmėmės šios opios temos.

Bus daugiau

 ----------------------------------------------------------------

Prof. Zigmui Lydekai

VDU Rektoriui

K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas

Lietuva

Tiems, su kuriais tai susiję

Nuo 2001 m. esu Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.

Parašiau šį laišką norėdamas palaikyti prof. Audrių Marušką ir jo mokslinę veiklą, su kuria esu gerai susipažinęs. Jį pažįstu nuo 1997 m., kai jis pirmą kartą atvyko į mūsų Upsalos universiteto laboratoriją atlikti podaktarinius tyrimus. Nuo to laiko jis ir jo grupės nariai yra dažni mano laboratorijos moksliniai svečiai. Su jais visais buvo malonu bendradarbiauti.

Turėjau galimybę keletą kartų lankytis Kaune, tad žinau, kaip entuziastingai prof. A. Maruška Vytauto Didžiojo universiteto Chemijos katedroje, į kurią 1999 m. buvo pakviestas su savo moksline grupe, ėmė kurti instrumentinės analizės laboratorijas. Pats mačiau, kokiom milžiniškom A. Maruškos ir jo grupės narių pastangom, tarpininkaujant daugybei tarptautinių organizacijų ir mokslo projektų, galiausiai buvo įkurtos laboratorijos. Man buvo malonu palaikyti jį ir šią jo veiklą. Prisimenu didžiules A. Maruškos ir jo grupės narių pastangas: po darbo valandų laboratorijoje tekdavo ardyti, pakrauti į sunkvežimį ir transportuoti laboratorijos baldus, bibliotekos lentynas iš Upsalos universiteto Biomedicinos centro į Vytauto Didžiojo universitetą. Šios pastangos ir A. Maruškos organizaciniai gebėjimai lėmė, kad modernios analizės laboratorijos Chemijos katedroje tapo tikrove. Jos buvo atidarytos 2001 m. pradžioje. Šių laboratorijų įkūrimas buvo tikras laimėjimas, ypač atsižvelgiant į tuometinius ekonominius sunkumus Lietuvoje.

Prof. A. Maruška yra labai populiarus tarp savo bendradarbių ir studentų. Jie kartu organizuoja kursus, vasaros mokyklas ir grupės seminarus, taip pat bendradarbiauja su daugeliu mokslinių grupių iš kitų universitetų ir bendrovių. Sprendžiant iš žinių ir praktinių įgūdžių, kuriuos įgyja studentai jam vadovaujant, akivaizdu, kad jis yra puikus mokytojas. Pasiūliau jam išversti savo chromatografijos vadovėlį į anglų kalbą, tai būtų naudinga užsienio universitetų studentams. Be to, nekyla abejonių, kad magistratūros programa, kurią jis inicijavo kartu su Chemijos katedros bendradarbiais, yra labai svarbi ne tik Vytauto Didžiojo universitetui, bet ir kitiems Lietuvos universitetams. Žinau, kad studijų kokybė, įskaitant ir baigusiųjų praktinius įgūdžius, yra labai aukšta. Dėl to, daugiau kaip 50 proc. studentų tęsia mokslus doktorantūroje. Turėdamas tai galvoje, tikiu, kad Vytauto Didžiojo universitetas gali konkuruoti su bet kuriuo kitu žinomu užsienio universitetu.

Esu profesorius toje pačioje tyrimų srityje, kurioje dirba ir A. Maruška, žinau, kad jis yra ypač kūrybingas ir produktyvus mokslininkas. Ir projektų, kuriuose dalyvauja jis ir jo grupė, ir publikacijų gausa rodo labai aukštą mokslinį kūrybinį lygį bei produktyvumą. Jo tyrimai yra plačiai publikuoti tarptautiniuose gerai žinomuose žurnaluose, taip pat jo grupė pripažinta tarptautiniu mastu, vadinasi, ji tarp kitų pasaulio universitetų garsina ne tik fakultetą, bet ir Vytauto Didžiojo universitetą.

Prof. A. Maruškos žinios įvairiose gamtos mokslų srityse yra labai išsamios. Tai neabejotinai turi įtakos jo sėkmingam tarpdisciplininiam tiriamajam darbui. Dažnai matau jį tarptautinėse konferencijose, kur jis kviečiamas skaityti pranešimų. Noriu pabrėžti, kad A. Maruška buvo pakviestas kaip pirmininkas organizuoti tarptautinę mokslinę Šiaurės šalių skirstymo mokslų draugijos konferenciją, kuri vyks Kaune 2007 m. rugpjūčio mėn.; tai garbė ne tik prof. A. Maruškai, bet ir Vytauto Didžiojo universitetui, kitiems Lietuvos universitetams. Ne tik universitetai, bet ir visa Lietuva turi didžiuotis tokiu kūrybingu ir aktyviu jaunu mokslininku!!!

Man buvo sunku patikėti, kad visa ši veikla pamiršta, jos nepaisoma ir prof. A. Maruška su mokslinės grupės nariais dėl fakulteto reorganizavimo bus brutaliai pašalinti iš savo įkurtų laboratorijų. Panaikinti laboratorijas, kurias įkūrė šie mokslininkai, yra didelė klaida dėl daugelio priežasčių, ir tai nėra priimtina. Tikiu, kad tie, kurie yra atsakingi už mokslą universitete, atkreips dėmesį į mano pastabas ir padarys viską, kas įmanoma, kad būtų surastas kitas sprendimas. Manau, jog dabartinė didelė Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinė reputacija gerokai sumažės, jei tokia reorganizacija taps realybe.

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).