Pradžia Nr. 21

Tęsiame pašnekesį su Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininku akad. dr. Pauliumi Subačiumi, Vilniaus universiteto docentu. Pašnekovas taip pat yra Mokslo ir studijų sistemos reformos metmenis parengusios darbo grupės, inicijuotos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, narys. 

Priedanga bergždumui

Ar nemanote, kad lietuviškasis intelektualumas pirmiausia reiškiasi per norą neigti, siekį skaldyti, bet ne siekį suprasti, jungti įvairią patirtį ir vertybes. Gal tai iš geranoriškumo ir tolerancijos suprasti bei priimti kitus stokos? Net skaitydamas recenzijas, kritikos straipsnius pirmiausia jaučiu ne autorių nuoširdų jaudinimąsi dėl vieno ar kito trūkumo, bet mėgavimąsi savo paties kandumu, kuris kartais perauga į negeranoriškumą ir piktumą. Sąvoka �kritika˙ suvokiama tiesmukai, kaip būtinybė kritikuoti, t. y. maišyti su žemėmis. Tas pasakytina ir apie lietuviškąjį ekspertavimą. Bet gal tai visuotinė savybė? Saldus noras artimąjį �pastatyti į vietą˙. Retai kada tenka matyti nuoširdų džiaugsmą kito laimėjimais. Žinoma, jei tas kitas nėra su autoriumi susijęs tam tikrais ryšiais, kai pataikaujama, keliaklupsčiaujama, bet tai jau kita tema.

Kai žmones paleidžia iš narvo, jie netenka realybės jausmo ir rėkdami bėga laukais. Šis reiškinys Lietuvoje vis dar vyksta. Nemalonu, kad ne vienas asmuo savo mokslinį ir kultūrinį bergždumą mėgina pridengti kokia nors ideologija. Vieni tą darė dangstydamiesi sovietine ideologija, kiti dangstėsi katalikiškumu, tautiškumu ar patriotiškumu. Nesunku rasti pavyzdžių, kai autoriai tą patį daro prikišamai rodydami savo liberalumą ar globalumą. Tada neišvengiamai kyla reakcijos, labai dažnai jos būna tūžmingos.

Katalikų mokslo akademijos nariai prisistato esą lietuviai ir katalikai - ir tai puiku. Tad gal natūralu, kai liberalas deklaruoja save kaip liberalą, kairiųjų pažiūrų žmogus neslepia savo įsitikinimų, lygiai kaip ir kitos politinės ar kultūrinės pakraipos pilietis. Tada lengviausia susikalbėti, nes aiškios išeities pozicijos, kriterijai, kuriais žmogus vadovaujasi vertindamas įvykius ar reiškinius.

Nemanau, kad žmogui būtina visada vaikščioti prisisegus etiketę. Tačiau yra klausimų, kai labai aišku, iš kokių pozicijų vertinama, kartais labai naudinga deklaruoti pozicijas, o to aiškumo neretai stinga. Tačiau tebelieka nemažai atvejų, kai etikete mėginama pridengti bejėgiškumą. Įprasta, kad ši �yda˙ būdavo prikišama katalikiškos ir tautinės orientacijos žmonėms, bet tą patį mėgina daryti labai skirtingų pasaulėžiūrų žmonės. O sąžiningo mokslininko ir kultūrininko reikalas - priešintis akademinei simuliacijai, neatsižvelgiant į tai, kokiose stovyklose ar apkasuose reiškiasi įvairūs trūkumai.

Minėjau savo ugdytoją universitete prof. Juozą Girdzijauską, o neformalus mano ugdytojas buvo žurnalas Naujasis Židinys. Redakcija, kūrybinė bendradarbių aplinka formavo labai aukštus kokybės kriterijus. Vienas rašytojas net yra pasakęs: visi žino, kad redakcija bet ką gali nuleisti nuo Naujojo Židinio laiptų� Gal tai nėra labai gražus posakis, bet turėta galvoje, kad nepaisant ideologinės priklausomybės ir titulų, pirmiausia buvo žiūrima teksto vertės, ar jis aktualus ir įdomus. Kitokių tekstų stengtasi neskelbti. Nežinau, ar išmokau tas pamokas, bet kiek mano jėgos ir supratimas leis, kiek bendruomenė parems, panašius principus stengsiuosi taikyti ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniams, Akademijos renginiams. Gal ne visi liks sužavėti, patenkinti, bet ką padarysi. Kiekvienas savaip turime prisidėti prie kokybės. Netikiu, kad ją užtikrins kokia nors išorinė kontrolė ar formali ekspertizė, nes tik pati mokslo bendruomenė gali kelti kartelę aukštyn ir mėginti per ją peršokti.

Antpečių žvaigždučių slegiami 

Ką manote apie autoriteto reikšmę? Juk dažnai ne tiek pati mintis ar idėja svarbios, bet lūpos, kurios ištaria, pavardė, kuria pasirašoma. Ar titulas, mokslo laipsnis ir regalijos lemia minties svorį?

Mokslo pasaulyje, kultūros ar akademinėje aplinkoje autoritetas yra svarbus dalykas. Kai visuomenė ar akademinė bendruomenė žmogui priskiria moralinio ar akademinio pirmumo savybę, tai visai natūralu, kad iš dviejų autorių ar oratorių bus cituojamas panašią mintį pasakęs tas, kuris pačios bendruomenės priimamas kaip autoritetas. Tačiau kita vertus, pas mus pernelyg smarkiai orientuojamasi į formaliuosius autoritetus, antpečių žvaigždutes. Dažnai pasitaiko ir ironiškų situacijų. Kai banalybę lepteli doktorantas, asistentas, kartais galima numoti ranka. Bet kai negudrias mintis skelbia autoritetai, tai jau kelia juoką. Mūsų visuomenėje yra nemažai tokio komizmo. Gal tai ir keista, bet tuo serga visa pasaulio akademinė visuomenė. Tokios �ligos˙ gyvuoja visur, kur egzistuoja antpečiai. O Lietuvoje ši �liga˙ dar sunkesnės stadijos, ir ją reikia gydyti.

Gal žinote vaistą?

Pasaulyje tokie vaistai žinomi: tai anoniminis recenzavimas. Recenzentai nežino, ką recenzuoja, o autorius nežino, kas recenzuoja. Mūsų siauroje terpėje tą užtikrinti sunku, bet įmanoma.

Bet gal kartais reikėtų išlaikyti ir krikščionišką atlaidumą? Gera proga pakalbėti apie klaidų naudą. Klysti - žmogiška, o žmogiškos klaidos - tai ir tam tikro nuoširdumo įrodymas. Ar nemanote, kad iš klaidų galima daug išmokti? Ir labai gerai, jei iš svetimų klaidų.

Kuo aukštesnis mokslinis laipsnis, titulas, tuo didesnė atsakomybė. Visiškai nepateisinama, kai �laipsniuoti˙ žmonės pasirašinėja recenzijas, rekomendacijas jų patys nė neskaitę. Akademinėje aplinkoje tai nėra retas reiškinys.

Matyt, taip pasitaiko humanitarinėje ar filologų aplinkoje�

(Juokiasi.) Nenorėčiau sutikti, manau, kad taip vyksta visur. Mėginimas mokslus suskirstyti pagal citavimų kiekį jau sukėlė Lietuvoje daugybę ginčų ir nepasitenkinimo, o visa tai veda prie to, kad norima Lietuvos mokslo tarybą pertvarkyti į dvi: gamtos mokslų ir technologijų tarybą bei humanitarinių ir socialinių mokslų tarybą. Beje, taip yra daugelyje šalių. Bet tai tebūna mūsų pašnekesio išnaša, kurios nesu linkęs toliau komentuoti.

Tęskime pradėtą temą. Prisiimant �žvaigždutes˙ reikėtų prisiimti ir atsakomybę. Kai ekspertai atmeta knygas, straipsnius, neva jie nemoksliniai, kompromituojantys mokslą, tai siūlyčiau įsižiūrėti, kas už tą produkciją yra laidavęs oficialiųjų recenzentų ar panašiai vaidmenyje. Tai dažnai būna Lietuvos mokslui vadovaujantys asmenys. Tad gal vertinkime ir tuos, kurie praleido veikalus, rekomendavo spausdinti. Juk dėl tų pavardžių ir jų parašų buvo suteiktas fondų ar valstybinis publikacijų finansavimas. Nesakau, kad visi ekspertų vertinimai yra teisingi, bet jeigu juos laikysime teisingais, turėtų lėkti ir tų mokslo vadovų, kurie aprobavo tokią produkciją, galvos.

To katalikus moko Bažnyčia?

Bažnyčia moko, kad reikia smerkti nuodėmę, o ne asmenį. Su žmonėmis reikia būti geranoriškiems, mėginti suprasti jų gyvenimo nuostatas, pažiūras, situacijas. Bet darbus, ypač mokslo srityje, būtina vertinti principingai. Antraip mokslas sustotų, virstų savo priešingybe. Ir apskritai dirbant reikėtų vertinti pirmiausia idėjas, bet ne jas išsakiusį asmenį.

Užsiminėte apie klaidos naudą. Mūsų visuomenėje yra taip, kad tituluotiesiems tarsi neleidžiama parašyti nevykusio straipsnio, išleisti ne visai sėkmingos knygos. Bet mokslo pasaulyje tai visai natūralus dalykas - vienas ar kitas kūrybos vaisius gali būti ir ne visai vykęs. To nereikėtų pamiršti.  

Skatinti akademinį bendruomeniškumą

Bendradarbiaudamas su konkrečiais mokslininkais visada gali išgirsti vienokį ar kitokį požiūrį į šalyje vykstančius procesus, taip pat mokslo ir studijų srityje. Kartais susidaro įspūdis, jog neturime bendro atskaitos taško, o vertinama iš savo asmeninės patirties. Priklausymas įvairioms profesinėms bendrijoms, mokslinėms draugijoms lengviau padėtų rasti bendrus atskaitos taškus, tada gal lengviau būtų susikalbama kad ir dėl moksle būtinų permainų. Tad gal Lietuvių katalikų mokslo akademijos kartais garsiai pareikšta pozicija dėl vienų ar kitų mūsų moksle vykstančių reiškinių galėtų padėti telktis bent jau panašiai mąstantiems, tai būtų ir akademinio bendruomeniškumo skatinimas.

Kai šį pavasarį įsitraukiau į Lietuvos Seimo vicepirmininko Gintaro Steponavičiaus sutelktą neformalią darbo grupę mokslo ir studijų reformos metmenims rengti, dar nebuvau Katalikų mokslo akademijos Centro valdybos narys, į valdybą buvau išrinktas tik vasarą. Todėl man labai rūpėjo, kaip mano bendraminčiai iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos reaguos į mūsų darbo grupės parengtus metmenis, į siūlomos reformos projektą. Jo nereikėtų vadinti liberalų projektu, nes Liberalų sąjūdis buvo tik viena iš pusių. Iš tikrųjų grupė, kuri tą projektą parengė, buvo nepartinė, joje dalyvavo įvairių nuostatų žmonės. Mano dalyvavimas grupėje iš pirmo žvilgsnio gal ypač iškrenta iš bendro konteksto, bet iš tiesų susibūrė labai skirtingi žmonės. Taigi man buvo labai svarbu įsitikinti, ką kiti Katalikų mokslo akademijos nariai mano apie sudarytus reformos metmenis. Spalio pabaigos tradiciniame Vilniaus skyriaus susirinkime, vėliau labai glaustai Klaipėdoje pristačiau tuos metmenis. Tai padaryti paskatino vyskupas Jonas Boruta SJ. Žodžiu, rūpėjo išsiaiškinti, ar grupėje veikiu kaip privatus asmuo, o gal mane palaiko Katalikų mokslo akademija. Turiu pasakyti, kad būta didelio susidomėjimo, daug klausimų, pareikšta įvairių nuomonių. Bet iš esmės Katalikų mokslo akademijos nariai pritarė metmenims.

Mes, patys darbo grupės nariai, galbūt ne po kiekvienu metmenų sakiniu pasirašytume, bet pasirašėme po bendru idėjų kompleksu. Ginčai dėl kiekvieno sakinio galės vykti, jeigu bus rengiamas įstatymas, nutarimas ar kiti panašūs dokumentai. O bendra metmenų kryptis priimtina ir Katalikų mokslo akademijai. Kai pristatėme metmenis ministerijoje, Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė šiek tiek nustebo išgirdusi, kad metmenis palaiko ne tik Liberalų partija, bet ir Lietuvių katalikų mokslo akademija, Laisvosios rinkos institutas ir kitos iš pažiūros labai skirtingos jėgos. Labai panašius siūlymus dėl aukštojo mokslo studijų reformos teikia Tėvynės sąjunga. Man atrodo, kad esama gana plataus sutarimo.

Štai tokio sutarimo ir reikia siekti, norint pradėti ar tęsti reformas. Tada nebus voliuntarizmo, nekils įtarimas, kad reforma reikalinga kokiai nors vienai partijai ar interesų grupei. Reformai, radikaliems pokyčiams reikia pribręsti.

Dabartinė padėtis aukštojo mokslo srityje yra krizinė. Reformos būtinybė akivaizdi. Abejonių gali būti tik dėl reformos pobūdžio, bet, kad ji turi būti pradėta nedelsiant, plačiai sutariama ir akademinėje, ir visuomeninėje terpėje.

Krizės ženklai akivaizdūs

Gal pamėginkime apibūdinti, kur labiausiai reiškiasi aukštojo mokslo krizės požymiai. Kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, juk taip pat išgyvenančio labai nelengvą metą, atstovas tos krizės grėsmes tikriausiai ypač aštriai suvokiate. Skaitydamas pranešimą Liberalų sąjūdžio ir Friedricho Naumanno fondo organizuotoje studijų reformos metmenų pristatymo konferencijoje visai neatsitiktinai panaudojote labai aštrų žodį esamai padėčiai apibūdinti - kolapsas. Taigi gyvename krizės ar net kolapso sąlygomis. Manau, kad tai ne šiaip skambus literatūrinis epitetas. Kokius būdingiausius kolapso ar krizės požymius išskirtumėte?

Žvelgiant iš konkrečios mokslo institucijos ar akademinės bendruomenės pozicijų galima būtų nurodyti akivaizdžiai jaučiamus sunkumus ar problemas. Vis dėlto pradėsiu nuo to, kad Akademija, universitetas ir mokslo institucijos nėra beorėje erdvėje egzistuojantys dariniai. Esame pašaukti tarnauti visuomenei. Tarnauti ne kasdieniams visuomenės poreikiams, bet jos gyvavimo principams įtvirtinti. Kartais pati visuomenė ne iki galo suvokia, ko jai reikia, ar ko reikės po 30 metų, bet akademinė bendruomenė turi suprasti, kad tarnauja visuomenei. Akademinėje visuomenėje randasi vis daugiau požymių, rodančių, kad reformos neišvengiamos. Jau balsuojama ne tik rankomis, bet ir kojomis, bėgama iš Lietuvos - tai liūdniausias balsavimo būdas, vadinasi, savaiminiu gerėjimo procesu nebepasitikima. Visuomenės akyse akademinė bendruomenė ir visos jos institucijos jau nebeatlieka savo vaidmens, tai ir yra akivaizdžiausias krizės požymis.

Siūlyčiau atidžiai suskaičiuoti, kiek nuošimčių iš pirmojo, antrojo ir trečiojo geriausių šių metų abiturientų tūkstantuko pasirinko ne Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tie duomenys yra, bet nenorima jų rodyti, nes tai tikrąją aukštojo mokslo sistemos krizę atspindintys duomenys. Tie jaunuoliai galėjo rinktis bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą, bet ar pasirinko? Jie padavė dokumentus bendrajai priėmimo komisijai norėdami apsidrausti, bet vėliau studijų sutarčių nepasirašė. Kur tie jaunuoliai atsidūrė? Jie neskina braškių, nerenka pievagrybių, bet studijuoja užsienio universitetuose. Vadinasi, nepasitiki Lietuvos universitetų teikiamu aukštuoju mokslu. Ne Lietuvoje studijuojančių geriausių abiturientų dalis yra grėsminga. Ir ta proporcija kasmet didėja.

Lėta, bet neišvengiama grėsmė

Jūs signalizuojate grėsmę, bet kitas vertintojas galėtų pasakyti ir kitaip: �Mūsų geriausieji semiasi žinių prestižiniuose Vakarų universitetuose ir tas žinias jie atveš į Lietuvą˙�

Jie neatveš, nes negrįš į Lietuvą. Rugsėjo pabaigoje Romoje teko dalyvauti Europos profesorių susitikime, kuriuo rengtasi 2007 m. Europos dėstytojų kongresui. Jis bus skirtas Romos sutarties (vienos iš Europos Sąjungos pradmenų) sukakčiai paminėti. Vienas profesorius tame susitikime pasakė: �Ar žinote, kokia sėkmingiausia vedybinių pažinčių kontora Europoje? Tai programa Erasmus, gausiausių tarptautinių santuokų programa˙. Tai pašmaikštavimas, bet jis verčia susimąstyti. Labai nedaug grįžta tų, kurie išvyksta į doktorantūrą užsienyje. Jeigu negrįžta doktorantai, tai ar grįš išvažiuojantys studijuoti aštuoniolikmečiai? Jie bus visiškai įkultūrinti svetimoje akademinėje terpėje, neužsimegs jų ryšiai su Lietuvos akademine bendruomene.

Lietuvoje būtų prasminga išvis atsisakyti kai kurių labai specifinių studijų, egzotiškų specialybių, kurios labai brangios ir kur rengiama po 2-3 specialistus. Geriau valstybei skirti stipendijas, kad tie dalykai būtų studijuojami užsienyje. Tai ne tas pats, kai išvažiuoja visas sluoksnis mūsų geriausių abiturientų.

Žvelgiant žmogišku žvilgsniu, atsikračius �tautinių prietarų˙, nieko blogo, jeigu tie jaunuoliai gaus užsienyje gerą išsilavinimą ir taps Europos piliečiais. Bet tai reiškia lėtos ir nuosekliai artėjančios mūsų pačių akademinės bendruomenės mirtį. Su kokiu vidurkiu buvo priimta į doktorantūrą šiemet net ir geriausiame Lietuvos universitete? Tas balas nėra aukštas, nepaisant, kad rašomi geri ir neretai gal net gerokai kilstelėti pažymiai.

Kai kur džiaugiamasi, kad dar apskritai atsiranda norinčių stoti į doktorantūrą. Greitai nesumeškeriosime norinčio su universitetu sieti savo ateitį jaunuolio.

Šia prasme nebūčiau toks pesimistas, jeigu kalbame tik apie pinigus. Vis dėlto žmonės ir studijuoja, ir siekia mokslo pirmiausia dėl vidinių paskatų, o ne dėl gero uždarbio. Žmonėse tūno Smalsumas didžiąja raide, o kai kurie juk ir gimę tam, kad tenkintų tą Smalsumą. Bet nereikia ir Dievo varyti į medį, kaip sakydavo mano amžinąjį atilsį močiutė. Nereikia žmogui visais įmanomais būdais trukdyti įgyvendinti jame glūdintį smalsumą. Dar Sąjūdžio laikais studentų atstovybėje, prisimenu, diskutavome su jau amžinąjį atilsį prof. Rolandu Pavilioniu, tada Vilniaus universiteto prorektoriumi, kandidatavusiu į rektorius. Jis labai nustebo, kai studentai iškėlė reikalavimą, ką būsimasis rektorius turėtų padaryti - būtent, sutvarkyti bibliotekos darbą taip, kad biblioteka netrukdytų skaityti. Skambėjo paradoksaliai. Iš tikrųjų dar ir šiandien susiduriame su reiškiniu, kai pirkėjas trukdo pardavėjui, o skaitytojas bibliotekininkui, nors tai vis retesni atvejai. Akademinėje terpėje aptarnaujantis personalas dar labai dažnai trukdo mokslininkui. Tie pinigai, apie kuriuos visi kalba, dažnai ir yra didysis trukdys: žmogus turi gauti tokį atlyginimą, kuris jam bent netrukdytų užsiimti mokslu. Poetai gal kartais ir parašo gerų eilių, kai alkani, bet nelabai įsivaizduoju vaisingą mokslinę veiklą, jeigu kasdien tenka sukti galvą dėl buto mokesčių ar dėl duonos kasdieninės. Taip prarandama intelektualinė energija.

Kodėl taip yra? Gal ne tas mokslas Lietuvoje daromas?

O kas tą gali geriausiai pasakyti? Tik pati mokslo bendruomenė, bet jai reikia duoti galimybę kalbėti savo natūraliu balsu. Laisvo balso galimybė tarsi yra, bet kol mokslininko balsas pasiekia valdžią turinčių ausį ar visuomenę, pereina daugybę redaktorių. Tai jau nebėra natūralus balsas. Turiu mintyje visus tuos kokybės kriterijus, biurokratinius suvaržymus ir t. t. Tai kyla iš valdininkų, bet ne iš mokslininkų bendruomenės.

O kas yra tie valdininkai? Išvestinė iš esamų ar buvusių mokslininkų. Nedaug kas atėjo iš gatvės ar politikos.

Nenoriu nieko įžeisti, bet tikras mokslininkas tik didžiausios negandos genamas paliks savo darbo vietą ir išeis į �departamentus˙. Yra ir tokių asmenybių, kurios įsisuko į biurokratinės mašinos darbą nuoširdžiai norėdamos, kad ji pasikeistų. Tačiau sakydamas valdininkai, kalbu apie funkciją, o ne asmenį. Kitoje vietoje tie žmonės gal elgtųsi kitaip, o mašinoje turi suktis jau pagal jos veikimo taisykles. Ne vien žmones reikia keisti, bet ir mašiną, apriboti jos absurdiškus apsisukimus.

Bus daugiau

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).