|
Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena – iš valandų, o metai – iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę. Laikas eina nesustodamas, o mes sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalime jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina. Mes negalime, pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas išreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame taške. Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis – dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko. „Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Jūs negalite nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio,” aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius. Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystymasis gali baigtis Visatos griūtimi. Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. „Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu,” pridūrė Enqvist. Science Daily Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje). |
