Paskutiniame Amerikos politikos mokslų žurnale aprašyto tyrimo metu buvo mėginama išsiaiškinti, kokią įtaką visuomenės antiteroristinės politikos paramai turi dvi skirtingos psichologinės reakcijos į terorizmą (suvokta grėsmė ir nerimas). Tyrimo autoriai nustatė, kad suvokta grėsmė padidina atsakomųjų veiksmų troškimą ir skatina priešiškumą grėsmę keliančiam priešui. Didėjant šios grėsmės suvokimui, žmonės labiau linkę remti tam tikrų asmenų grupių, siejamų su terorizmu, teisių apribojimą ir vengti rizikos bei pavojingų situacijų. Toks požiūris nepadidino vyriausybės taikomų atsargumo priemonių skaičiaus. Tyrimo dėmesys skiriamas individualiems JAV, kaip šalies, kuriai iškilusi grėsmė, atstovams. Daugiau nei 1500 suaugusių asmenų buvo apklausta telefonu po 2001 rugsėjo 11 dienos terorizmo akto. Apklausa buvo vykdoma nuo 2001 spalio iki 2002 kovo pradžios. Didesnė suvokta grėsmė taip pat buvo tiesiogiai susijusi su didesniu JAV karinių pajėgų įsikišimo ir politikos, pagal kurią turėtų ribojamas į JAV atvykstančių užsieniečių skaičius, o atvykstantiems arabams skiriamas ypatingas dėmesys, palaikymu. Baimė taip pat sustiprino neigiamus arabų stereotipus. Autoriai nustatė tiesioginį ryšį tarp nerimo ir priešinimosi karo pajėgoms - poveikis buvo priešingas. Nerimas sumažino pritarimą tam, kaip prezidentas Džordžas Bušas valdė situaciją, t.y. karo veiksmams užsienyje. Tačiau šis požiūris taip pat neturėjo apčiuopiamo poveikio su arabais susijusiai politikai ir arabų stereotipų įtvirtinimui. Per ilgesnį laikotarpį suvokta grėsmė leidžia vyriausybei padidinti kontrolę šalies viduje ir apriboti piliečių laisves dėl kovos su terorizmu.

Eureka Alert

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).