Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (4)
Ir mokytojas neturi būti pamirštas
A. Kairys. Rytų Lietuvą man teko kuruoti dar prieš 10–15 metų, taip pat tada, kai gerbiamas Z. Zinkevičius buvo ministras. Paskui man teko kuruoti užsienio lietuvius, o dabar vėl grįžau prie Rytų Lietuvos. Prisimenu, tada veikėme pagal potvarkį (vėliau tapo nutarimu), pagal kurį mokytojams buvo galima mokėti už kelionę į darbą. Dabar tas nutarimas neveiksnus, nors jis ir neatšauktas. Potvarkyje buvo žodis galima. Jeigu Vilniaus rajono savivaldybei mokytojai nerūpi, tai mokytojams ir neapmokamos kelionės išlaidos, o jeigu Švenčionių rajono savivaldybei rūpi, tai ir dabar mokytojams už keliones mokama. Iš to menko mokytojų atlyginimo kelionės iš Vilniaus į Riešę ar Paberžę kainuoja ne tiek jau ir mažai.
M. L. Ką gali daryti departamentas ar kitos institucijos, kad tas nutarimas būtų vykdomas?
A. Kairys. Dabar iniciatyva atiduota savivaldybėms. Jos gali mokytojams primokėti, bet kartais tiesiog nenori to daryti.
A. Masaitis. Jeigu yra lėšų, mokytojui kelionės išlaidas galima padengti, bet pinigų amžinai verkiant trūksta. Štai ir visa bėda.
A. Kairys. Matyt, tą nutarimą reikėtų tiesiog sugriežtinti.
M. L. Gal apskritai Vilniaus apskrities viršininko administracija gali iš savų lėšų mokytojams kompensuoti tas išlaidas?
A. Kairys. Apskrities viršininko administracija savo išlaikomoms lietuviškoms mokykloms mokytojų kelionės išlaidas ir apmoka, kažkiek randa tų lėšų.
A. Masaitis. Ir vis dėlto tai turėtų būti pirmiausia savivaldybės, vietos administracijos rūpestis.
Nuo švenčių Lietuvos nepadaugės
A. Kairys. Pratęsiu akademiko, taip pat A. Masaičio ir K. Garšvos mintį, kad geras pavyzdys ir pačių mokyklų suartėjimas. Yra kelios mokyklos, viena šalia kitos, tačiau kaip dvi akys – nesueina. Jokio bendradarbiavimo, nors abiejų mokyklų vaikai puikiausiai bendrauja. Bet mokytojai nesueina. Prieš kažin kiek metų buvo supriešinti ir dabar juos suartinti labai sunku. Turiu ir konkrečių gerų pavyzdžių. Per 16 nepriklausomos Lietuvos metų pirmą kartą Butrimonių lenkiška vidurinė mokykla ir Butrimonių lietuviška pagrindinė vidurinė mokykla Vasario 16-ąją šventė kartu. Ir koks gražus buvo vakaras, kaip gražiai lenkų vaikai dainavo lietuviškai. Apie lietuvius ne visada galima tai pasakyti.
A. Masaitis. Gal Abiejų tautų Gegužės 3-iosios konstitucijos šventę pradės minėti kartu lietuviai ir lenkai.
Z. Zinkevičius. Tai būtų nesąmonė, nes Gegužės 3-iosios konstitucija iš tikrųjų Lietuvą panaikino kaip valstybę, nes joje nebeminimas Lietuvos vardas.
M. L. Išties lietuviams nerimą kelia tai, kad ši Europoje pirmoji ir Pasaulyje antroji (po JAV) 1791 m. priimtoji Gegužės 3-iosios konstitucija keitė valstybės politinę sanklodą – iš federacinės Abiejų Tautų Respublikos į unitarinę valstybę, kur neminima Lietuva.
Antanas Kulakauskas. Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjimo klausimą kelia Lietuvos Respublikos Seimas. Nemanau, kad šiandien tai svarbiausia Lietuvos gyvenimo aktualija, nes nuo švenčių kiekio Lietuvos nei padaugės, nei sumažės.
Z. Zinkevičius. Visi, kurie bent kiek susipažinę su šio krašto lenkinimo istorija, žino, kokį neigiamą vaidmenį yra atlikęs kamaldulių vienuolynas Vygriuose. Lenkijos valdžia sumanė lenkų ir lietuvių tautų suartėjimo šventę ir ją surengė Vygrių vienuolyne. Atrodytų, kad lenkai per neapsižiūrėjimą (juk neįtarsi, kad tyčia) parinko mūsų tautų broliavimuisi vietą, kuri lietuviams pati baisiausia. Kai paskutinį kartą buvau Punske, vienas punskietis senukas, vos užsiminiau apie Vygrių vienuolyną, prisiminė jaunystės laikus. Pasakojo, kad net bažnyčioje giedodavo: „Nuo karo, bado ir maro gelbėk Viešpatie“, o jie pridėdavo – „ir nuo kamaldulių vienuolių“.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
