Pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos leidėjų planus numatyta išleisti dvidešimt šios enciklopedijos tomų, o jų paskutinį tomą – 2009 m.: suderinti su Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio sukaktimi ir Valdovų rūmų statybos baigtimi. Pirmieji dešimt tomų išleisti per penkerius metus. Galbūt per likusius ketverius bus galima spėti išleisti ir likusius dešimt tomų.

Nesileidžiant į išsamų M. Gelžinio teiginių išdėstymą vis dėlto gal praverstų atkreipti skaitytojo akis į kelis ypatingesnius atvejus. Kryžiuočiai ir jų XX a. palikuonys tuo pretekstu, jog esą lietuviai apsigyvenę vėliau, teigdavo turį didesnes teises į nadruvių ir skalvių (tariamų prūsų) žemes nei lietuviai atėjūnai. M. Gelžinis į šią kazuistinę prielaidą atsako taip: „Lietuvių akimis žiūrint vis tiek, ar XIII a. būtų gyvenę kuršiai ar žemaičiai. Abi baltų gentys turėjo bendrą religiją, pasaulėjautą, buvo labai artimai giminingi, gyveno vieni šalia kitų ir nebuvo skiriami nei sienų, nei skirtingų interesų.“ (p. 42–43). Ta pati nuostata visai tinka ir skalviams, ir nadruviams, pagaliau net tikroms prūsų gentims.

Į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salę vasario 14 d. prigužėjo iš visos Lietuvos susirinkusių Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) narių ir svečių. Čia vyko konferencija Asmenybės vaidmuo žadinant tautinę savimonę. Po konferencijos prof. Onai Voverienei pirmai įteikta Tado Daugirdo premija.

Mokslo Lietuvos redakcijoje diskutuojame apie Vilnijos reikalus, šio regiono integracijos sunkumus į Lietuvos valstybės gyvenimą. Diskusijoje dalyvavo didžiulę profesinės veiklos ir gyvenimiškąją patirtį sukaupę asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.

Beletristinis (meninis, literatūrinis) kalbos stilius yra netinkamas ekspertiniuose mokslo darbuose, ir jis negali atstoti mokslinio kalbos stiliaus. Atidžiau pažvelkime į vieną iš „pagrindinių klausimų“, skirtų kultūros leidiniams tirti, į kuriuos kiekvienas ekspertas privalo atsakyti. „1. Ar Spaudos, televizijos ir radijo fondo (toliau – Fondas) parama įžiebė ugnį, kuri dega, plečiasi ir šildo (čia ir toliau patamsinta mano, – V. R.) ne tik nedidelį leidinio darbuotojų ratą, bet ir nemažą dalį visuomenės?“.

Kodėl Kęstutis Pyragas pasaulinėje literatūroje taip dažnai cituojamas, gal atskleisite šią paslaptį? 2006 m. lapkričio mėn. Vilniaus rotušėje Jums įteikiant Šv. Kristoforo statulėlę už mokslo laimėjimus buvo pasakyta, kad vidutiniškai kasdien esate paminimas pasaulinėje mokslo spaudoje. Iš kur tas populiarumas?

Esu cituojamas dėl to, kad pavyko sukurti labai gerą chaoso valdymo metodą. Chaotinėms sistemoms sugalvojau nelauktą valdymo metodą, kuris prieštarauja valdymo teorijos sveikam protui. Atskleisiu paslaptį, nes tą prašote padaryti: jei būčiau gerai susipažinęs su valdymo teorija, tai šio metodo niekada nebūčiau sugalvojęs.

Su Mokslo Lietuva toliau tęsia pašnekesį Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas, šio universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius, Lietuvos žmogaus genetikos draugijos pirmininkas, 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas.

Kovo 21-ąją, per patį lygiadienį, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto salėje buvo galima išvysti mūsų medikus ir mokslininkus, kurie ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį atidavė gydydami ligonius nuo piktybinių navikų, aiškindamiesi šios ligos atsiradimo priežastis ir ieškodami naujų, veiksmingesnių gydymo būdų. Daugelis vilkėjo baltais chalatais, atėję tiesiai iš laboratorijos ar palatos, nes buvo įprastos darbo dienos rytas.

„Finansų ministerijos duomenimis, sausį centrinės valdžios sektoriaus pajamos siekė 2214,4 mln. litų, išlaidos sudarė 1546,3 mln.“ (www.finmin.lt, 2007 m. vasario 28 d.).

Dabar dažnai girdime ir skaitome tokius arba panašius aukščiausių valdžios pareigūnų bei žiniasklaidos pranešimus. Atrodytų, paradoksalu ir sunkiai paaiškinama, kad esant tokiai finansinei būklei valdžia nesurado tik 35 mln. litų seniai pribrendusiai būtinybei bent jau nuo 2007 m. pradžios nors 20 proc. kilstelėti nepadoriai žemus ir ketvirti metai nedidintus dėstytojų bei mokslininkų atlyginimus. Nekalbant jau apie tai, kad reikėtų iš esmės didinti mokslo ir studijų finansavimą.

Albertas Žalys straipsnyje Dėl mokslininko misijos rašo: „Savarankiškas institutas (valstybinis ar universiteto) arba kitaip vadinamas mokslinių tyrimų centras turėtų egzistuoti, jei konkrečiai misijai vykdyti ar konkretiems uždaviniams spręsti (kaip ir išplėtoto, mokslui imlaus verslo sektoriaus atveju) reikalingas nuolat funkcionuojantis kolektyvas, ir to negali atlikti pavieniai universitetuose dirbantys mokslininkai laisvu nuo darbo su studentais laiku.“ Kadangi socialiniuose ir humanitariniuose moksluose praktiškai nėra uždavinių, kurių negalėtų išspręsti universitetuose dirbantys mokslininkai, (prisiminkime, kad jie ne tokie jau pavieniai, o visada susijungę į tam tikrus kolektyvus – katedras ir fakultetus), naturaliai peršasi mintis, jog savarankiški institutai socialinių ir humanitarinių mokslų srityje nereikalingi. O kaip yra iš tikrųjų?