Atmintis

ML. Koks ryšys tarp kraštą ištikusio badmečio ir medžio rievių pločio? Gamtinis kataklizmas, tarkime, didelė sausra gali turėti įtakos derliui ir medžių rievėms, bet juk badmetis galėjo ištikti dėl totorių ar kitų priešų antplūdžio, krašto nuniokojimo ir pan.

Stovi Motiejus Miškinis ir Bernardas ant Sėlos piliakalnio, žvelgia per Sylio ežerą į buvusią Teofilio Tilvyčio tėviškę ir staiga tokie Motiejaus Miškinio žodžiai. Buvusi tėviškė... Skamba absurdiškai, nes tėviškė, gimtinė negali būti buvusi. Ji turi būti amžina, duota viena ir visiems laikams... Bet Usnynės autorius savo tėviškę Gaidžiuose (Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje) pardavė ir taip šio pasaulio absurdų skaičių padidino dar vienu.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai šeštadieniais rengia edukacines popietes moksleiviams, vaikams ir brandesnės visuomenės daliai, kiekvienam suprantama kalba pristato įvairiapusiškus mokslinius tyrimus, kurie atliekami tyrinėjant Žemutinės pilies teritorijos radinius. Vasarį vykusiuose renginiuose (vyko Taikomosios dailės muziejuje) buvo kalbama apie ilgamečių archeologinių tyrimų metu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastuosius medžio dirbinius, statinių ir darbo priemonių liekanas, iš kurių galima gauti labai svarbios informacijos.

1923 metų sausio prijungtame prie Lietuvos Respublikos Klaipėdos krašte turbūt nebuvo nė vienos iš seno susiformavusios gyvenimo srities, kurioje vokiečiai nebūtų turėję lemiamų pozicijų. Tuo atžvilgiu labai ryškiai išsiskyrė teismų sistema. Klaipėdos krašto autonominiai teismai vokiškumu, ko gero, netgi pranoko bažnyčią ir mokyklą. Evangelikų liuteronų bažnyčioje vis dėlto būta šiokio tokio sluoksnio, kuris tautiniame konflikte laikėsi arba neutraliai, arba net buvo palankus lietuviškumui.

Vasario 25-ąją Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda, skirta moksleivių žurnalo „Aušrinė“ šimtmečiui. Žurnalas pradėtas leisti Maskvos lietuvių studentų – Stasio Šilingo, Petro Klimo, Juozo Papečkio ir kt. – kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ literatūrinis ir mokslo priedas.

Istorinis teisingumas atstatytas: po 70 metų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai sugrąžintas jos įkūrėjo garsaus Vilniaus advokato ir kolekcininko, šio miesto patrioto Tado Vrublevskio ir vertingiausius rinkinius sukaupusių jo tėvų – Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių vardas. Kovo 9 dieną atidengtoji lenta byloja, kad nuo šiol tai yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Tai labai svarbus mokslinės ir kultūrinės reikšmės faktas. Trečioje pagal dydį šalies bibliotekoje sukaupta daug vertingiausių knygų ir leidinių, senų pergamentų ir rankraščių.

Rašytojo Viktoro Aleknos knyga apie Raseinių gimnaziją (1919–1949) – svarbus krašto kultūros ir švietimo įprasminimas*. Pirmiausia dėl dviejų priežasčių: 1) gimnazijos istoriją parašė didelę kūrybos patirtį turinti asmenybė (studijos Salomėja ir daugybės kitų knygų autorius), 2) parašyta 1919–1949 m. veikusios gimnazijos, iki šiolei neturinčios tęstinumo, savita ir originali istorija.

Gal džiaugėsi mokančiu klausytis pašnekovu, o gal jausdamas, kad jam labai nedaug atseikėta gyventi, V. Valatka atviravo Bernardui, kalbėdamas įvairiausiomis temomis: apie miškinius ir girinius, apie Mačernį, savo pirmtaką Telšių Alkos muziejaus įkūrėją ir pirmąjį direktorių poetą Praną Genį (1902–1952). Telšiuose jis 1931 m. įsteigė Žemaičių senovės mėgėjų draugiją Alka, kuri veikė iki lemtingų 1940 metų, 1932 m. – Alkos muziejų. 1934–1935 m. surengė kompleksinę ekspediciją į Drobūkščių kaimą, iš kurio į Alkos muziejų atgabeno penkis vežimus eksponatų.

Praėję ir šie metai turtingi Lietuvos valstybinių jubiliejų: paminėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis; minėsime šalies Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį; vidurvasarį pasitiksime Žalgirio mūšio 600-ąsias metines.
Nepaisant jų gausos, vasario 6 dieną Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) Vilniaus anykštėnų sambūrio (VAS) nariai noriai rinkosi į Signatarų namus. Į tradicinį Vasario 16-osios minėjimą čia juos VAS pirmininkė Rita Virbalienė sukvietė gan anksti – teko derintis prie Signatarų rūmų darbo grafiko.

Apie Vytautą Majorą dar štai ką reikėtų pasakyti. Gimęs Vilkų Kampe netoli Švėkšnos dabartiniame Šilutės rajone. Jeigu Prosperas Merime būtų išgirdęs tokio gūdaus Europos užkampio pavadinimą, tikriausiai savo apysakos Lokis veiksmą būtų į tą vilkų irštvą nukėlęs. V. Majoras įrodė, kad ne gimimo vieta lemia žmogaus kūrybinius gebėjimus ir net ne gyvenimo aplinkybės, kartais labai nepalankios.