Šventviečių takais
Gegužės 2–4 d. Kernavėje vyko tarptautinė konferencija Baltijos regiono šventvietės archeologijos ir folkloro duomenimis. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Suomijos (Helsinkio, Oulu, Turku universitetų), Estijos (Estijos literatūros muziejaus, Tartu ir Talino universitetų), Latvijos (Latvijos universiteto ir Latvijos tautosakos archyvo, Latvijos kultūros akademijos), Lenkijos (Žešovo universiteto), Baltarusijos (Nacionalinės mokslų akademijos Filosofijos instituto), Rusijos (Maskvos valstybinio universiteto), Vokietijos (Bonos universiteto) ir Lietuvos (Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) mokslininkai.
Konferencijos rengėjai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir VšĮ Vita Antiqua. Rėmėjai – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas bei Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras (Muzikos eksporto biuras).
Apie konferencijos reikšmę mūsų moksliniam ir kultūriniam gyvenimui kalbame su šventviečių tyrinėtoju, konferencijos organizacinio komiteto nariu dr. Vykintu VAITKEVIČIUMI (Klaipėdos universitetas).
Etninių vertybių aukso fondas Gerbiamasis Vykintai, kuo ši konferencija svarbi mums, taip pat ir viso Baltijos regiono šventviečių tyrinėjimams?
Pirmiausia tai pirmoji Lietuvoje tokia specializuota, į šventvietes orientuota mokslinė konferencija. Šventvietės yra reikšminga ir įspūdinga mūsų kultūros paveldo dalis, nepaprastai įtaigi, nes sujungia mūsų regimus, apčiuopiamus objektus – kalnus, akmenis, medžius – ir žadina jausmus padavimais, pasakojimais. Šventvietės priklauso etninių vertybių aukso fondui.
Tai, kad į Lietuvą pavyko sukviesti panašia kryptimi dirbančius tyrinėtojus, daugiausia jaunesnės kartos, jau savaime yra laimėjimas. Matome, kad susidomėjimas šia kultūros paveldo dalimi auga, tampa ne tik Lietuvos akademinės bendrijos reikalu, bet ir kaimyniniuose Baltijos regiono kraštuose – Latvijoje, Estijoje, Suomijoje – išgyvena tam tikrą atgimimą.
Kad trijų Baltijos sesių – Latvijos, Estijos, Lietuvos – tyrinėtojai tik dabar be kliūčių gali tyrinėti savo tautos šventvietes, abejonių nekelia. Bet Suomijos, Vokietijos ar Lenkijos tyrinėtojams tie ideologiniai ir nacionaliniai varžtai praeityje juk nebuvo taip smarkiai priveržti.
Tačiau mokslo aplinka tai tyrinėjimų krypčiai nebuvo palanki, jai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio.
Vyravo materializmas, kur dvasinei kultūros raiškai, seniesiems tikėjimams nebuvo vietos?
Nedrįsčiau kaltinti materializmu, tiesiog taip klostėsi aplinkybės, kad tie tyrimai nebuvo aktualūs. Visa mokslo aplinka tam nebuvo palanki. Reikėjo modernios visuomenės kvėpavimo, net postmodernios visuomenės, kad būtų suvokta ir priimta tai, ko negalima paliesti, apčiuopti. Reikėjo sulaukti laiko, kai imta garsiai kalbėti apie kultūrinius, tarp jų ir sakralinius, kraštovaizdžius, jų pažinimą ir išsaugojimą. UNESCO šalių narių priimti dokumentai šiandien jau kalba apie istorinius vietovardžius, žodinės kūrybos kūrinius ir kultūros židinius, kaip apie kultūros paveldo vertybes.
Sakraliniai kraštovaizdžiai Jūs šių vertybių suvokimą ir tyrinėjimų aktualizavimą siejate su modernios ir net postmodernios visuomenės poreikiais?
Jeigu kalbėtume apie Suomiją ar Švediją (pastarosios atstovo šioje konferencijoje, deja, neturime), tai ten šventviečių tyrinėjimų renesansas net labai ryškus. XIX a. romantizmo epochoje dėmesys šventvietėms buvo visai natūralus, bet vėliau nuslūgo.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje Skandinavijos archeologijos mokykla, ypač Lundo universiteto tyrėjų pastangomis, suformulavo vadinamąją kraštovaizdžio archeologijos koncepciją, kuri netrukus imta taikyti, kaip modelis. Švedai ir kitų Skandinavijos šalių tyrėjai pamatė, kad tame modelyje šventvietės puikiausiai randa vietą. Piliakalniai, gyvenvietės, laidojimo vietos, taip ir šventvietės toje paveldo erdvėje puikiausiai išsitenka. Kartais tarp visų šių objektų susidaro tiesioginis ryšys, kartais tolimesnis, o pasitaiko, kad formuoja apie save ypatingą kultūrinę ar dvasinę erdvę. Kai kuriems kraštovaizdžiams net buvo sukurta sąvoka – sakraliniai kraštovaizdžiai. Tyrimų metu neretai paaiškėja, kad ištisos sritys ar vietovės yra sakralinių vietų telkiniai.
Gal ne itin moksliškai, bet kraštovaizdį suvokiu, kaip tam tikrą erdvę, kur Lietuvoje būtinai figūruoja miškai, kur labai svarbus horizontas ir toje erdvėje išdėstyti objektai. Įdomu, kai sakote, kad į tą kraštovaizdį įpintos ir svarbią reikšmę įgyjančios šventvietės – kadais sakralinę reikšmę turėjusi giraitė, gydomųjų savybių turėję ar tebeturintys šaltinėliai, ypatingų formų ar dydžio lauko rieduliai.
Toje koncepcijoje labai svarbu, kad, pavyzdžiui, stovėdamas ant piliakalnio matytum visa, kas tame kraštovaizdyje telpa, kokios archeologinės vietos ir jų deriniai sudaro kraštovaizdžio turinį ir esmę. Kartais atsitinka, kad koks ypatingas akmuo yra vienoje linijoje su šventu kalnu, laidojimo vieta – tyvuliuojančio ežero fone ir pan. Šios koncepcijos atstovai kartu siekia suvokti, ką jautė ir suvokė praeityje gyvenęs žmogus. Iš esmės kalbama apie mentalinį to įsivaizduojamo žmogaus lygmenį.
Į tokius priešistorinio žmogaus suvokimo dalykus dėmesį atkreipė jau Vladimiras Toporovas savo studijoje „Vilnius, Wilno, Вильна: miestas ir mitas“. Labai giliai atskleista, kaip nuo Vilnių supančių kalvynų atsiverianti slėnyje besiranganti Vilnia, tam tikru paros metu saulės spindulių nušviesta, primenanti mistinį žaltį. Senovės žmonių sąmonėje tai esą buvęs lemtingas ženklas.
Taip, ir kraštovaizdžio archeologijoje tokiems dalykams skiriama daug dėmesio. Nieko nuostabaus, kad mitologijos ir archeologijos tyrėjų darbai turi sąsajų. Archeologai žadino žemės atmintį
Su kokiomis tyrinėtojų pavardėmis Jūs sietumėte kraštovaizdžio archeologijos pradmenų atsiradimą Lietuvoje?Kai kalbama apie šventviečių tyrinėjimus Lietuvoje, būtinai minima Petro Tarasenkos pavardė. Tiesa, P. Tarasenkos santykis su šventvietėmis labai atsargus, jis tarsi vengia prie jų prisiliesti, šventviečių nekasinėja. Mat šventvietės dar buvo prieškario Lietuvos kaimo žmonių gyvenimo dalis, religinė jų reikšmė dar buvo gyva. P. Tarasenka šventvietes fiksavo, fotografavo, įtraukdamas į sudaromus katalogus. Visa tai labai svarbu.
Pagaliau prisiminkime pirmas sovietinės cenzūros leistas spausdinti mokslines knygas. Tarp kelių pirmųjų patenka ir P. Tarasenkos Pėdos akmenyje, išleista 1958 m. Iki tol, atrodo, buvo pasirodę P. Tarasenkos Lietuvos piliakalniai, Reginos Volkaitės-Kulikauskienės Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai.
Paskui buvo lyg ir tuštokas laikotarpis, bet apie 1970-uosius įvyksta tikras proveržis – su folkloro ir kraštotyros sąjūdžiu, Ramuvos ir žygeivių judėjimais, Liaudies dainos klubu. Tarp ypatingą susidomėjimą keliančių senosios Lietuvos vietų išnyra šventvietės. Vytautas Urbanavičius pradeda pirmuosius archeologinius kasinėjimus, skelbia pirmuosius straipsnius. Netrukus kyla garsioji Juozo Jurginio ir Bronės Dundulienės polemika apie senovės lietuvių religijos (kitaip tariant, pagonybės) vertinimą. Mėginama atkurti pamirštas sutartines, pagal senus muziejinius pavyzdžius gaminamos pirmosios kanklės. Ieškota senosios kultūros šaknų ir archeologams čia taip pat teko ne antraeilis vaidmuo. Bet kad visa tai vyktų, reikėjo sulaukti tam tikro laiko. Aštuntojo dešimtmečio pradžia tam buvo labai tinkama.
Apie 1970 m. Rimantas Matulis pagal ekspedicijose sukauptus duomenis sudarė naują išsamų istorinių akmenų sąvadą, tik niekas tuo metu jo nepublikavo (išleista tik 1990 m.). Rajonuose aktyviai dirbo Ignas Jablonskis (Žemaitijoje), Juozas Šliavas (Šiaurės Lietuvoje). 1973 m. išleistas Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas (papildymai – 1977 ir 1993 m.). Nors ir netobulas, bet jis buvo pirmasis, išleistas dideliu tiražu, ir tapo atskaitos tašku vėlesniems darbams.
