Ar Europos Sąjungos parama padeda Lietuvai kurti kapitalizmo rojų?
Prof. habil. dr. Ksaveras Purvinskas
Jau praėjo ketveri metai, kai Lietuva, remiama Europos Sąjungos (toliau – ES), kuria kapitalizmo rojų. Kai kurie dabartiniai šalies vadovai ir politinių partijų lyderiai bei prie jų prisišlieję pataikūnai nesitveria džiaugsmu, kad, beveik to nenujausdami, jie vakarietiškėja ir artėja prie ES vidurkių pagal daugelį standartinių rodiklių. Jie taip pat džiaugiasi, kad tolsta nuo buvusių sesių ir brolių, su kuriais kartu kūrė ir komunizmo rojų. „Mes esame didžiausi eurooptimistai Europoje, nes daugiau negu keturi penktadaliai apklaustųjų mūsų šalies gyventojų neabejoja, jog įstojimas į ES Lietuvai davė vienokios ar kitokios naudos“. O šią naudą jie įvardija tokiais atliktais namų darbais: pirma, perkeldama ES direktyvas į nacionalinę teisę, Lietuva išsiveržė į pirmą vietą tarp 27 ES valstybių; antra, pasirašyta nauja Lisabonos sutartis, kurioje atsispindi svarbiausi Lietuvos siūlymai dėl energetinio solidarumo, šalių lygybės, demokratiškos ir veiksmingos ES institucijų veiklos; trečia, daug nuveikta ir dirbama, kad ES lygiu būtų vienodai traktuojami stalinizmo ir hitlerizmo nusikaltimai; ketvirta, labai susirūpinta Rusijos demokratija, žodžio laisve ir kitomis žmogaus teisėmis; penkta, daug nuveikta, kad būtų įkurtas Lyčių lygybės institutas – pirma ES institucija Lietuvoje; šešta, Lietuva padaryta aktyvia Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos „advokate“ ir t. t.
Tačiau kai kalbama apie ES teikiamą paramą Lietuvai, kuriant kapitalizmo rojų, dar nėra visiškai aišku, kiek bus paimta ir protingai panaudota tos teikiamos paramos. Bet skelbiama, kad ES parama pasinaudos tūkstančiai Lietuvos įmonių, o per jas – ir šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių.
Taigi dabar pirmiausia ir panagrinėkime, kaip ir kokio dydžio ES parama padėjo, padeda ir padės Lietuvai kurti kapitalizmo rojų. Juolab, kad visiems yra gerai žinoma, jog ES nieko negamina, neturi jokių gamtinių išteklių ir gamybos priemonių, nedisponuoja jokia darbo jėga (išskyrus milžinišką būrį gerai apmokamų valdininkų), negauna iš veiklos jokių pajamų ir veikia tik iš valstybių – ES narių surinktų mokesčių mokėtojų pinigų.
Kaip žinia, šiuo metu ES visoje Europoje kuria kapitalizmo rojų. Šiam kūriniui remti yra net parengta gana solidi septynmečio (2007–2013 m.) paramos programa (analogiškam buvusios Sovietų Sąjungos Nikitos Chruščiovo iniciatyva parengtam ir „įgyvendintam“ 1959–1965 m. komunizmo kūrimo septynmečio planui). Pagal šią septynmečio programą Lietuvai 2007–2013 m. kapitalizmo rojui kurti ES numatė skirti net 36 mlrd. litų paramos. Kadangi ES veikia tik iš valstybių narių surinktų mokesčių mokėtojų piniginių lėšų padengiamų išlaidų, teisėtai kyla logiškas klausimas, iš kokių šaltinių lėšų ji skiria savo narėms tokias solidžias paramos sumas. Tačiau giliau pažvelgę į šios paramos teikimo nustatytas taisykles ir sąlygas matome, kad tai „popierinė“, tai yra tik ant popieriaus užrašyta pinigų suma, kuri apskritai yra niekinė.
Šios „popierinės“ paramos teikimo taisyklėse ir sąlygose yra nustatyta, kad Lietuvos dalis turi sudaryti 20 proc. paramos piniginių lėšų (7,2 mlrd. litų), tiesioginių „popierinės“ paramos gavėjų dalis turi sudaryti 50 proc. paramos piniginių lėšų (15,9 mlrd. litų), projektų rengėjų dalis gali sudaryti iki 10 proc. projektų vertės piniginių lėšų (apie 2,9 mlrd. litų), taip pat įvairios kitos biurokratinės sąlygos. Be to, žinotina, kad Lietuvos narystės ES kasmetinis mokestis sudaro apie 1,3 proc. BVP, tai yra po vieną milijardą litų (iš viso – apie 7 mlrd. litų). Dėl infliacijos „popierinės“ paramos netekimai paramos gavėjams sudarys per septynerius metus net apie 10,35 mlrd. litų papildomų piniginių išlaidų.
Dauguma tiesioginių „popierinės“ paramos gavėjų neturi tiek daug piniginių lėšų šiai paramai įsisavinti, todėl jie yra ir bus priversti iš bankų imti ilgalaikes (dažniausiai penkerių metų) paskolas. Praktika rodo, kad net apie 80 proc. paramos gavėjų naudojasi banko paskolomis ir dėl to moka nemažas palūkanas. Prognozuojama, kad 2007–2013 m. paramos gavėjų bankų ilgalaikės paskolos sieks 12,72 mlrd. litų, o palūkanų mokėjimo išlaidos – apie 1,41 mlrd. litų. Taip pat ES popierinės paramos teikimo sąlygose numatyta, kad ji yra ir bus teikiama tik kompensavimo būdu. Tai reiškia, kad „popierinės“ paramos gavėjai jos įsisavinimo išlaidas pirmiausia turi apsimokėti patys ir tik paskui, įrodę patirtas išlaidas juridinę galią turinčiais buhalterinės apskaitos dokumentais, gali tikėtis, kad jos bus kompensuotos. Toks ES „popierinės“ paramos teikimo būdas dar padvigubina paramos gavėjų piniginių lėšų poreikį ir dar labiau neigiamai veikia ir veiks jų įsisavinimą.
Taigi kaip ES popierinė parama paverčiama jos įsisavinimo šaltinių piniginėmis išlaidomis, matome iš lentelėje pateiktų duomenų (žr. lentelę).
Lentelėje pateikti duomenys gana įtikinamai rodo, kad Lietuva 2007–2013 m. jokios paramos iš ES negaus. Ji bus tik popierinė, kuriai įsisavinti prireiks net apie 63,7 mlrd. litų nuosavų piniginių lėšų arba 27,7 mlrd. litų daugiau nei ES skirta „paramos“ suma. Tačiau šios ES paramos teikimo ekonominės žalos Lietuvai esmė yra ne pati „parama“, o tai, kas ji yra skiriama ne šalies ekonomikos plėtotei ir žmonių gerovei (pragyvenimo lygiui) kelti, o daugiausiai tik niekam nesuprantamai ir jokiais ekonominiais rodikliais neišreiškiamai gyvenimo kokybei kelti. Toks švaistūniškas šalies ekonomikos potencialo investicinių piniginių lėšų naudojimas tik dar labiau didins infliaciją ir taip jau didelį daugumos žmonių skurdą.
