„Dibisota dena būs“

Lietuvos žiniose buvo išspausdintas prof. habil. dr. Vytauto Vitkausko straipsnis Dibisota dena būs. Straipsnio autorius užsipuola Lietuvių kalbos institutą (LKI) ir ypač pastarojo direktorę doc. dr. Jolantą Zabarskaitę. Tarp daugelio pateikiamų kaltinimų stebėtinai įpinama ir tai, kad 2007 m. LKI buvo išleistas mano parengtas Lietuvių–vengrų kalbų žodynas (už kurį, be kita ko, š. m. vasario mėn. skirtas vienas žymiausių Vengrijos kultūrinio gyvenimo Pallįdium apdovanojimų, žr. www.sofar.hu/hu/node/102551).

Norėčiau atkreipti dėmesį tik į tą straipsnio dalį, kuri susijusi su šiuo dalyku, tiksliau, ištaisyti iškraipymus, nors apskritai nesu geros nuomonės apie tokį mąstymo būdą, kai dviejų mažųjų kalbų žodyno parengimas vertinamas kaip šėtoniška globalizacijos apraiška.

Pirmiausia apie faktus. Kai po septynerių metų darbo baigiau rengti žodyną, Vengrijoje, deja, nebuvo galimybės jo išleisti. Tada Lietuvos pasiuntinio Vengrijos Respublikoje p. Dariaus Semaškos dėka į Budapeštą buvo atvykusios LKI direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė ir Leksikografijos centro vadovė dr. Zita Šimėnaitė susipažinti su parengta medžiaga. LKI nutarė žodyną išleisti.

2007 m. lapkričio mėn., bendradarbiaujant Lietuvos ambasadai ir Vengrijos MA Literatūros institutui, kuriame dirbu, įvyko knygos pristatymas. Renginio metu, be abejo, dalyvavo dr. J. Zabarskaitė ir dr. Z. Šimėnaitė. Vėliau, kaip jau priimta tokiu atveju, buvo pakelta ir vyno taurė, užkąsta sumuštiniu. (Anot straipsnio autoriaus, tai „puotos ambasadose, grupinės išvykos į Budapeštą“.)

Tačiau V. Vitkauskas kaltina ir mane (už visas žodyno klaidas aš prisiimu visą atsakomybę). Smerkiama, kad žodyne yra ir žodžių „pakampių veikėjų“ – įvairių žargonizmų ir vulgarizmų, pavyzdžiui, tokių „bjaurių“ žodžių, kaip „šikti“ (straipsnio autorius nepažymi, kad prie žodžių nurodyta, kokiems kalbos sluoksniams jie priklauso). Tuo būdu esu priverstas prof. habil. dr. Vytautui Vitkauskui pranešti elementarius dalykus: šiuos žodžius sugalvojau ne aš, pastarieji egzistuoja lietuvių kalboje. Žodyno tikslas buvo, kad vartotojai galėtų suprasti daugiasluoksnę šnekamąją ir rašytinę lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, kad būtų galima suvokti ir tokius šiuolaikinės literatūros kūrinius, kaip Ričardo Gavelio romaną Vilniaus pokeris ir kt. Iš esmės jau pirmakursiui žinoma, kad kalbotyra yra aprašomasis, o ne vertinamasis mokslas. Taigi kalbos tyrimo institutas – ne „šventovė“, kaip mano autorius. Kalbotyros objektas yra kalba, o ne kalbos vartojimas, nes pastarąjį tyrinėja kiti mokslai (sociologijos atšaka – sociolingvistika, literatūrologija, psichologija ir t. t.).

Pagaliau baigdamas norėčiau išsakyti asmeninę pastabą. Daugiau nei keturiasdešimt metų mėginu tarpinininkauti tarp Vengrijos ir Lietuvos kultūrų. Per šį laiką iš visų lietuvių patyriau tik ryžtą pagelbėti bei geranoriškumą ir tik teoriškai žinojau, kad tarp lietuvių – kaip ir tarp kitų tautų žmonių – yra ir piktos valios žmonių. Šį kartą šis postulatas pasitvirtino praktikoje.

Prof. habil. dr. Endrė Bojtaras