Pietų Lietuvos partizanų sritis. Tauro ir Dainavos apygardos
„Atiduok Tėvynei, ką privalai“ – šiais žodžiais savo laisvę pasirinkti pagrindė dešimt metų po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos karą už laisvę kovojantys lietuviai. Tą laisvę jie pirmiausia suvokė kaip atsakomybę, skolą savo kraštui, savo valstybei. Juk tik nepriklausoma valstybė jiems buvo tai, ką galima laikyti žmoniško gyvenimo pagrindu, kurį kūrė 1918 m. savanoriai, jų tėvai ir du dešimtmečius puoselėjo visa tauta. O kam nors kitam didesnis autoritetas gal bus JAV prezidentas Džonas F. Kenedis, pakartojęs tuos pačius žodžius po keleto dešimtmečių.
Tačiau mūsų partizanai tai ne tik sakė – jie atidavė viską, nes taip reikėjo. Sau neprašė nieko – tik kad neužmirštume. Kad neužmirštume ne tik jų pačių, bet ir jų amžinojo šūkio „Atiduok Tėvynei, ką privalai...“ Tad šis leidinys – mūsų skola, tai, ką privalome padaryti ne tik dėl atminimo, bet ir dėl ateities.
Ši knyga – didelio, ne vienų metų darbo rezultatas. Iki šiol dažniausiai buvo publikuojami partizanų dokumentai, dienoraščiai, skelbiami akademinių tyrimų duomenys ir, žinoma, atsiminimai. Be jokios abejonės, tai vertinga ir reikalinga norint geriau pažinti Lietuvos pokario istoriją. Tačiau dažniausiai tai buvo vienam aspektui, problemai nagrinėti ar konkrečiai teritorijai pažinti skirti darbai. Šį leidinį galima laikyti enciklopediniu leidiniu. Per įamžinimo ir memorialinius ženklus čia bene pirmą kartą taip išsamiai atspindėta visos Lietuvos partizanų kova: mūšiai, pavieniai susidūrimai, žūtys, bunkerių sunaikinimas, partizanų palaikų niekinimo vietos… Visa tai paženklinta kukliais kryžiais, kryželiais, kai kur ir monumentaliais paminklais, koplyčiomis.
Šiais atminimo ženklais nusėta visa Lietuva. Juos žinoti, prie jų stabtelėti – tai istoriją pažinti ne tik iš vadovėlių. Nors kalbėdami apie istorijos mokymąsi, jos pažinimą, dažniau turime galvoje jaunimą, tuo domėtis nevėlu kiekvienu gyvenimo tarpsniu. Tad šis leidinys skirtas visiems, kurie neabejingi savo kraštui ir jo istorijai.
Jame pateikiama ypač daug informacijos, atskleidžiančios įvairius partizaninio karo aspektus. Tai dar vienas partizanų karo akademinio tyrimo šaltinis. Šiame leidinyje, kaip niekur kitur, atsispindi partizanų karo dinamika. Net ir nesant akademinių tyrimų iš čia pateiktos medžiagos galėtume daryti vienareikšmę išvadą, kad 1944–1946 m. – aktyviausias kovos laikotarpis. Žuvusiųjų skaičius (kartais net dešimtimis), ypač dažni mūšiai akivaizdžiai skiria šį laikotarpį iš kitų. Vargu ar galima suabejoti ne kartą skelbtu faktu, kad šiuo pirmuoju pasipriešinimo tarpsniu žuvo 10 tūkst. laisvės kovotojų, t. y. pusė visų partizanų. Būriams sumažėjus, prasidėjus bunkerių laikotarpiui, didelių mūšių beveik nebevykdavo. Dažnesni tapo pavieniai susidūrimai aptikus bunkerį ar kitokią slapstymosi vietą. Nors jų metu žūdavo po keletą partizanų, tačiau patys susidūrimai vykdavo skaudžiai dažnai.
Tai lėmė pasikeitusi tiek partizanų, tiek MGB taktika. Agentūros, šnipų tinklas jau buvo išplėtotas taip, kad miškų šukavimą keitė operacijos, kurių metu būdavo „suduodamas tikslinis smūgis“ gerai žinant partizanų buvimo vietą. Paskutinį laikotarpį ženklina išdavystės – gerai suplanuotas ir organizuotas paskutinių laisvės kovotojų naikinimas. Tam buvo pasitelkti agentai smogikai, suimti ir užverbuoti partizanai, netgi vadai.
Leidinyje sukaupta ir suklasifikuota labai daug išsamios informacijos. Skirtinos kelios jos rūšys. Pirmoji iš jų – gausios žinios apie atminimo ženklus: jų nuotraukos, aprašymai, pastatymo metai, daugeliu atvejų – autoriai ar statytojai. Tai bene 15 metų trunkantis kruopštus tęstinis darbas, nes įamžinimo ženklų kasmet daugėja. Kaip tik dėl to negalime teigti, kad į knygą pateko viskas, – projektas tik pradedamas, jis bus plėtojamas įvairiomis formomis.
Kita labai svarbi informacija – ne vieno tūkstančio Lietuvos laisvės kovotojų žūties datos, vietos ir aplinkybės. Iš visų įmanomų šaltinių po kruopelę sukaupta, sutvarkyta, surūšiuota tekstinė leidinio dalis. Diskutuojant dėl medžiagos rinkimo kriterijų, buvo nuspręsta, kad į leidinį turi patekti ir įvykiai, kurie dar nėra įamžinti, jeigu jų metu žuvo štabų darbuotojai, būrių vadai arba trys ar daugiau partizanų. Taip paskatinsime paženklinti pamirštas vietas arba bent prisiminti pamirštus ar nežinomus vardus, nes jų pamiršti nevalia. Kita vertus, šis darbas nepretenduoja būti laikomas išsamiu partizanų vardynu. Pagaliau jo ir užduotis kiek kita. Tačiau čia sukaupta medžiaga leis tokį vardyną parengti daug greičiau.
Leidinys sudarytas teritoriniu principu – pagal veikusias partizanų sritis: Pietų Lietuvos (Tauro ir Dainavos apygardos), Rytų Lietuvos (Algimanto, Vytauto, Vyčio, Didžiosios Kovos apygardos) ir Vakarų Lietuvos partizanų sritis (Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos). Pirmoji knyga skirta Pietų Lietuvos partizanams. Tauro ir Dainavos apygardų veikla sąlygiškai perskirta į du laikotarpius – 1944–1949 m. ir nuo 1950 m. iki apygardos veiklos pabaigos. (Kad nekiltų painiavos – juk abi apygardos įkurtos vėliau, 1945–1946 m., – reikia paaiškinti, kad fiksuojant ankstesnius faktus buvo laikomasi 1946 m. teritorinio suskirstymo.) Tad kiekvienai apygardai tenka po du žemėlapius, kuriuose pažymėtos visos tekste minimos vietos. Šis principas pasirinktas stengiantis neperkrauti žemėlapių ženklais, kurie sunkintų darbą skaitytojams. Taip pat skaitytojų patogumui prie nuotraukų pateikiami tik sutrumpinti parašai, o išsamesnė informacija – leidinio pabaigoje.
Leidinys padės išsamiau susipažinti su Lietuvos partizanų kova, geriau suvokti laisvės kovos mastus ir netektis.
Dalia Kuodytė
