Valdovų rūmai: kad užmaršties plėnys netemdytų istorinės sąmonės

Prasidėję Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečio metai itin reikšmingi Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo raidai. Oficialios atstatytų rūmų atidarymo iškilmės vyks liepos 6-ąją, Valstybės dieną, bet iki tos reikšmingos mūsų valstybei ir joje gyvuojančioms tautoms dienos vyks daug svarbių renginių, kurie turėtų gerokai praturtinti Vilniaus kaip šių metų Europos kultūros sostinės gyvenimą. Būtų gerai, jei kiekvienas tų kultūrinių žingsnių pripildytų mūsų sielas krikščioniško platumo, tolerancijos ir pasitikėjimo vienas kitu jausmais. Pirmieji trys sausį ir vasarį vykę renginiai, atrodo, kaip tik ir stiprina viltį, kad dar ne viskas mūsų Tėvynėje prarasta, kad žmonės dar gali susikalbėti. Jeigu nori.

Pirmiausia tai pasakytina apie sausio 29 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje visuomenei pristatytą dr. Napalio Kitkausko kelių dešimtmečių mokslinių tyrimų ir kūrybinio darbo vaisių – fundamentalią monografiją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Knygą išleido Kultūros leidykla, kuriai vadovauja Antanas Staponkus. Antrasis renginys – tai vasario 10 d. Taikomosios dailės muziejuje vykęs Valdovų rūmams padovanoto Flandrijoje XVII a. išausto gobeleno, vertingo Baroko epochos meno kūrinio, pristatymas. Trečias reikšmingas įvykis – tai iškilmingas vėtrungės pakėlimas virš Valdovų rūmų bokšto vasario 11 dieną. Šioje šventėje dalyvavo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris yra LDK valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos vadovas, ir daug kitų iškilių asmenų.

Kada gimė Valdovų rūmų atstatymo idėja

Napalį Kitkauską galėtume vadinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos mums svarbiausių istorijos ir kultūros objektų tyrinėtoju bei atkūrėju. Neįsivaizduojame Mažosios Lietuvos be Karaliaučiaus krašte atstatytosios bažnyčios Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prūdy), kurioje karštus pamokslus būrams sakė, ilgus dešimtmečius klebono ir dvasios ganytojo pareigas vykdė Kristijonas Donelaitis. Dabar ten veikia Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus, vienoje iš kriptų amžinojo poilsio atgulė perlaidoto didžiojo poeto palaikai. Bažnyčios restauravimo projekto autorius – N. Kitkauskas.

Ne mažiau tvirtai šis žmogus įaugęs ir į Didžiosios Lietuvos svarbiausio istorijos objekto – buvusios Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos ir joje esančių statinių tyrinėjimo bei LDK Valdovų rūmų atstatymo darbus. Į šią teritoriją įeina ir Vilniaus arkikatedra bazilika, svarbiausias Katalikų sakralinis objektas mūsų krašte, kurio tyrinėjimams N. Kitkauskas taip pat yra labai daug nuveikęs. Užtektų priminti jo aptiktus Perkūno šventyklos pėdsakus ir beveik neabejotinos karaliaus Mindaugo laikų pirmosios katedros pamatus. O kur dar Vytauto laikų freska, išlikusi Katedros požemiuose.

Kai 1987 m. buvo pradėti buvusios Žemutinės pilies teritorijos archeologijos ir architektūriniai tyrimai, N. Kitkauskui teko tyrinėti buvusios pilies pamatus ir rūsius. Daugiau kaip 20 metų jis yra Vilniaus pilių tyrimo centro architektūrinių tyrimų skyriaus mokslinis vadovas.

Priminsime, kad N. Kitkauskas yra vienas pirmųjų Valdovų rūmų atstatymo idėjos autorių, nuoseklus ir dalykiškas šios idėjos puoselėtojas pastarąjį ketvirtį amžiaus. Idėja pradėta rutulioti dar 1983 m., kai Architektų sąjunga paskelbė konkursą projektuoti Nacionalinės dailės galerijos pastatą. Tarp 24 projektus pateikusių autorių kolektyvų viename projekte buvo siūloma atstatyti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje Valdovų rūmus ir pritaikyti būsimai Nacionalinei dailės galerijai. Vienas iš keturių šios idėjos autorių ir pagrindėjų buvo N. Kitkauskas.

Aišku, šis projektas nebuvo priimtas, bet idėja jau pleveno ore. Prisiminta Atgimimo ir Sąjūdžio laikais, kai tautos atminties gaivinimas tapo vienu iš kertinių Sąjūdžio siekių. Būsimajai Nacionalinei dailės galerijai vietos vėl dairytasi į Gedimino kalno papėdę, kartu vis garsiau prabilta apie būtinybę atstatyti čia stovėjusius rūmus.

Pravertė dar 1987 m. pradėtų kai kurių tyrimo darbų rezultatai. Buvusiuose Pionierių namuose (vadintas Šliosbergo namu, buvusių Valdovų rūmų rytinio korpuso dalis) išliko autentiškos buvusių rūmų liekanos sienose ir rūsiuose. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tyrimo darbams kasmet buvo skiriama lėšų. Tyrimo darbus vykdė Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys (pirmasis vadovas habil. dr. Vytautas Urbanavičius, dabartinis – Eduardas Kauklys).

Atgimimo idėjų tąsa

Taigi Valdovų rūmų atkūrimo vizija toliau plėtojosi kartu su nacionaliniu Atgimimu ir Sąjūdžio idėjomis, daugelio žmonių sąmonėje šių rūmų atstatymo idėja virto esmingu Lietuvos suverenumo simboliu. Kartu tai tautinės savigarbos ir atgimusio valstybingumo vienas iš svarbiausių atributų.

Po įvairių komisijų svarstymų ir visuomenės diskusijų, taip pat vykusių Lietuvos mokslų akademijoje, 2000 m. spalio 17 d. LR Seimas priėmė įstatymą dėl LDK Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties. Įstatyme numatyta Valdovų rūmus atkurti iki 2009 m. – Lietuvos vardo paminėjimo Tūkstantmečio jubiliejaus. Lygiai po metų – 2001 m. spalio 17 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Valdovų rūmų paskirties koncepcijos. Rūmai bus kultūros, švietimo ir reprezentacijos centras, valstybingumo muziejus ir turizmo traukos objektas.

2002 m. buvo pradėti Valdovų rūmų atkūrimo statybos darbai. Atkūrimo projektą parengė Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė (projekto vadovai Rimas Grigas, o nuo 2008 m. – ir Ričardas Bitovtas). Mokslinis projekto vadovas – dr. Napalys Kitkauskas, koordinatorius Audronis Katilius. Statybos darbus atlieka bendrovė Panevėžio statybos trestas, o specializuotiems darbams pasitelkiami įvairių kitų įmonių specialistai. Darbų užsakovo funkcijas vykdo Vilniaus pilių direkcija (vadovas Saulius Andrašiūnas), o interjerų ir ekspozicijų programą parengė ir įgyvendina Lietuvos dailės muziejus (direktorius Romualdas Budrys).

Lietuviškas Babelio bokštas

Galima tik apgailestauti, kad turėjęs tapti tautos ir visų piliečių susitelkimo simboliu, savaip Baltijos kelio tęsiniu mūsų sąmonėje, pradėtas Valdovų rūmų atstatymas virto lietuvišku Babelio bokštu, tautos nemokėjimo susikalbėti gyvu pavyzdžiu.

Šalia išties dėmesio vertų, įvairių sričių specialistų ir plačioje visuomenėje svarstytinų rimtų klausimų pasigirsta naivokų argumentų, kad Valdovų rūmų atstatinėti nereikėjo, tai esanti lemtinga klaida ir panašiai. Girdi, tai vieno asmens interesams tarnaujantis atkūrimas. Bet kaip tada su tais 70 tūkst. Valdovų rūmų rėmėjų, kurie savo piniginėmis aukomis realiai prisideda prie atstatymo darbų? Kaip vertinti užsienio lietuvių poziciją, kurie ne tik idėjiškai karštai palaiko, bet ir finansiškai remia šį projektą? Visų šių žmonių nematyti – tai nepagarba jiems, vadinasi, girdėti tik savo pačių argumentus.

Neįtikina kaltinimas, esą tai buvusių komunistų Katedros kaimynystėje ir Gedimino kalno pašonėje statomas „monstras“. Vieno dosniausių rūmų atstatymo rėmėjo mecenato dr. Juozo Kazicko juk nepavadinsime komunistu – nei buvusiu, nei esamu. Pagaliau ir Napalys Kitkauskas visai ne to raugo žmogus, nes jį, jauną vaikiną, ne kas kitas, o bolševikai suėmė, ištrėmė į Mordovijos lagerius, kurie tapo jo pirmuoju gyvenimo „universitetu“. Ten formavosi Napalio pasaulėžiūra, lageryje jis atmintinai mokėsi Maironio eilėraščius iš į rankas patekusio aptrinto poeto eilėraščių tomelio.

Ieškantieji nepalankaus ir kandaus žodžio atstatomų Valdovų rūmų adresu primena, kad jie nieko bendro neturėjo su lietuviškąja kultūra, juose niekada neskambėjo lietuviškas žodis, nes, pradedant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Aleksandru (1460–1506), nė vienas vėlesnių laikų Lietuvos valdovų net lietuviškai nekalbėjo. Todėl lietuviui šie rūmai svetimi.

Jei taip, tada atsisakykime ir šiuose rūmuose redaguotų, gal ir rašytų Lietuvos Statutų (1529, 1566 ir 1588 m.) – svarbiausio Renesanso epochos LDK teisinės minties paminklo, nes buvo suguldyti ne lietuvių kalba. Kai kurie baltarusių istorikai jau siūlė vadinti Lietuvos–Baltarusijos Statutais, gal mielai atsisakytų ir žodžio Lietuvos, kaip kad linkę save vadinti litvinais, o lietuvius – „lietuvisais“. Išbraukime iš lietuviškosios kultūros ir 430 metų senojo Vilniaus universiteto istorijos didžiąją dalį, nes universitete lietuviškai pradėta dėstyti tik 1940 m., kai Vilnių atgavusi Lietuvos vyriausybė įpareigojo prof. Igną Končių perimti ligi tol veikusį Stepono Batoro universitetą ir jį sulietuvinti. Atsisakykime didžiosios dalies LDK istorinio palikimo ir kultūros paveldo tuo pretekstu, kad viešajame gyvenime lietuviškam žodžiui ten nebuvo vietos, pradėtas viešai naudoti tik atskirais atvėjais XVIII a. pabaigoje prieš pat Trečiąjį Abiejų tautų Respublikos padalijimą.

Argumentai, neišlaikantys kritikos

Dalies tautiečių priešiškumas atkuriamiems Valdovų rūmams, o teisingiau – jų atkūrėjams ir idėjos šalininkams, išsiliejo kai kuriuose spaudiniuose ir televizijos laidose. Likus nepilniems penkiems mėnesiams iki oficialaus Valdovų rūmų atidarymo, kaip svarbiausio įvykio Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečio renginiuose, netyla triukšmas dėl rūmų atstatymo darbų nepatvirtinus detalaus jų atstatymo plano. Kandžioji žurnalistė Lietuvos Žiniose (2008 m. rugsėjo 16 d.) klastingai klausė tuometinį aplinkos ministrą Artūrą Paulauską, ar Valdovų rūmų kaip neteisėto statinio nereikėtų nugriauti? Juk vertinant formaliai, jie tokie pat neteisėti, kaip ir neteisėtai ežero pakrantėje pastatyta triaukštė vila, – neva, tas elingas, prašmatni pirtelė ar Juodkrantėje ant kopos jūros pakrantėje atbogintas išgarsintas Zujevo vagonėlis.

Iš didelio rašto išeiti iš krašto yra daugybė būdų. Neabejotinai talentingos ir drąsios žurnalistės reportažai ir rašiniai turėjo labai patikti visiems gamtos niokotojams, nes jie gal to visai ir nenorint lyginami su Valdovų rūmų statytojais. Prarandamas bet koks moralinis vertinimo kriterijus, nusitrina ribos tarp visuomeninio ir privačiojo intereso. Kažkoks nesusipratimas, kai nebėra skirtumo tarp aukos ir budelio, nelieka subtilios ir kartais sunkiai pastebimos ribos tarp visuomeninio gėrio ir nesiskaitymo su ta pačia visuomene. Keistų palyginimų absurdiškumu tikriausiai neabejoja ir jų autoriai, kartais nepastebintys, kad iš televizijos ekranų pradeda byloti svetimais liežuviais.

Dėl detalaus rūmų atstatymo plano. Jis nebuvo priimtas – dar vienas būdingas valdininkiško aplaidumo faktas, kurio svarstybos galėtų būti gera pamoka ateičiai. Tačiau žmogiškai galima suprasti, kodėl taip atsitiko. Priimtas Valdovų rūmų atkūrimo įstatymas, įpareigojęs rūmus atkurti Lietuvos vardo paminėjimo Tūkstantmečiui, o jubiliejus – ne už kalnų ir vėluojančiųjų nelauks. Kai Hanibalas prie vartų, nėra laiko diskusijoms – laikas veikti, darbai turėjo būti pradėti nedelsiant. Ir ne bet kokie statybos darbai, bet tuo pačiu metu tęsiant archeologinius, architektūrinius natūrinius, šaltinių tyrimų ir kitus darbus. Ko gero, Lietuvos statybų, istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimo istorijoje tokio sudėtingumo, atsakomybės ir masto darbo dar nėra buvę. Tad gal iš šių pozicijų reikėtų ir vertinti tuos darbus.

Kitas dalykas, ar ta neišvengiama skuba nepakenkė kai kuriems atkasamiems objektams ar maksimaliai pavyko visa, kas įmanoma ir būtina, išsaugoti. Atkastoms rūmų liekanoms suteiktas paminklo statusas, saugoma autentiškų mūrų ir mūrų plano struktūra, tad čia galimi tik konservavimo darbai, apie jokią restauraciją, atkūrimą negali būti nė kalbos. Tai profesionalų diskusijų objektas, reikalaujantis didžiausio reiklumo ir atsakomybės.